„...ir sužaliavo žalia giria ir stojo broliai lietuviai, į lemiamą mūšį...“ Kaip gaila, kad tradicinė, Vokietijoje kasmet šurmuliuojanti alaus šventė „Oktoberfest“, yra rengiama tik spalio mėnesį. Oi būtų skambėję ,džiaugsmo sklidini bokalai Lietuvos krepšinio gerbėjų rankose.
Itin emocingai Kauno „Žalgirio“ žaidimui vadovaujantis Aleksandras Trifunovičius, trečiadienio vakarą stebėdamas savo auklėtinių žaidimą, įpusėjus antrajam mačo su Atėnų „Panathinaikos“ kėliniui, tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką pamatė savo akimis. Po patirto šoko jis tyliai prisėdo ant šalia aikštės stovinčios kėdės,...
Besiruošiant 1937 m. Europos pirmenybėms Lietuvos rinktinei nebuvo keliami dideli tikslai. A.Latvėnas 1939 m. leidinyje “Fiziškas auklėjimas” rašė: “<...> nesitikint jį laimėti ir pasiruošimas rinktinės buvo ne per stropiausias. Buvo samprotaujama, kad dabartinėmis jėgomis gal pavyks išvengti paskutinės vietos ir tuo bus pasitenkinta.” Panašias prognozes reiškė ir latvių – turnyro šeimininkų – spauda, kuri apie komandų pajėgumą rašė: “Pirmoje grupėje ir pirmoje eilėje, žinoma, Latvija, toliau seka Estija. Po jos Lenkija ir Italija. Tai stipriausios Europos vyrų komandos. Antroje grupėje stipriausia Prancūzija, toliau Čekoslovakija, Rumunija ir Bulgarija, tai jau vidutinio pajėgumo valstybės. Paskutinėje iš silpniausiųjų grupėje pirmoje eilėje buvo Turkija, antroje – Egiptas ir paskutinėje vietoje, kaip silpniausia – Lietuva”. Belieka priminti, kad Lietuvos rinktinė turnyre nepatyrė nei vieno pralaimėjimo ir tapo čempione.