"Žalgiris": visi už vieną, vienas už visus (40)

„...ir sužaliavo žalia giria ir stojo broliai lietuviai, į lemiamą mūšį...“

Kaip gaila, kad tradicinė, Vokietijoje kasmet šurmuliuojanti alaus šventė „Oktoberfest“, yra rengiama tik spalio mėnesį. Oi būtų skambėję ,džiaugsmo sklidini bokalai Lietuvos krepšinio gerbėjų rankose. Nemiegotų visą naktį, euforijos apimti sirgaliai, o pergalės aidai būtų girdimi ir tolimoje Lietuvoje.

Šventės šventėmis, tačiau kad ir kaip būtų, užteko mums ir tos fiestos, kurią vakar Bambergo krepšinio arenoje pademonstravo „Žalgirio“ krepšinio ekipa. Mūru, vienas už kitą Vokietijoje stoję „Žalgirio“ vyrai negailėdami jėgų kovojo dėl kiekvieno kamuolio, įspūdingais dėjimais drebino priešininkų lanką ir nusipelnė pačių gražiausių pagyrimo žodžių.

Ant prarajos krašto Eurolygoje balansavęs Kauno „Žalgiris“ neleido vakar Bamberge savęs sutrinti į miltus. Priešingai, pademonstravęs solidų ir galų gale akiai malonų krepšinį bei atlaikęs milžinišką psichologinį spaudimą, užtikrintai įveikė savo aikštelėje sunkiai palaužiamą „Brose Basket“ ekipą ir sužaidė turbūt geriausią šio sezono mačą.

Tai buvo tik pirmoji kauniečių pergalė šiemet žaidžiant Eurolygos rungtynes priešininkų aikštelėje ir tik antroji šiame sezone išvykoje apskritai. Tačiau kokia tai buvo pergalė, kokia ji buvo reikalinga komandai ir jos beprotiškiems sirgaliams, kurie nuleidę galvas po praėjusią savaitę patirto skaudaus pažeminimo nuo Atėnų „Panathinaikos“ klubo buvo priversti palikti Kauno areną.

Skaičiai skaičiais, emocijos emocijomis, bet tokio gero „Žalgirio“ žaidimo teko laukti bemaž visą amžinybę. Labai svarbu, kad Kauno klubas išsaugojo geras galimybes pakovoti dėl vietos Eurolygos „Top-16“ varžybose ir pagaliau surado puikią dingstį išlipti iš to nesėkmių ruožo, į kurį kauniečiai save buvo įstūmę pastaruoju metu.

Geležine gynybą varžovus į kampą vakar įvaręs „Žalgiris“ pačioje rungtynių pradžioje į nokdauną pasiuntė ambicingąjį Bambergą. Vos po dviejų pirmųjų mačo minučių minutės pertraukėlės „Žalgiriui“ pirmaujant 8:2 paprašė „Brose basket“ vyriausiasis treneris. Nors po to vokiečiai kiek ir atsigavo, tačiau puikiai žaidusios Lietuvos komandos jie jau nebepajėgė sustabdyti.

Kiekvienas „Žalgirio“ žaidėjas puikiai žinojo, ką ir kaip reikia daryti aikštelėje, netgi visada keistai atrodantys Kauno klubo žaidėjų keitimai šį kartą pasiteisino su kaupu.

Ir nors trečiajame rungtynių kėlinyje šiek tiek ir sukirbėjo širdelė, kuomet ilgai „Žalgiris“ negalėjo pelnyti taškų, tačiau gero įspūdžio, likusio po šio mačo, tai nesugadino.

Galbūt ir ne viskas pavyko Kauno ekipos žaidėjams, gal ir 13 padarytų klaidų tokio lygio rungtynėse ir yra per daug, tačiau visą tai atpirko noras laimėti ir titaniškos pastangos dantimis ir nagais siekti šios pergalės.

Atsiradęs pasitikėjimas savo jėgomis ir pajaustas žaidimo skonis leido „Žalgiriui“ pirmauti viso mačo metu. Iškentę pragarišką spaudimą ir nurašyti beveik visų ir visiems laikams žalgiriečiai atsitiesė ir pagaliau sužaidė taip, kaip iš jų buvo tikimasi.

Nerealūs ir labai svarbūs Manto Kalniečio tritaškiai metimai, pasiaukojantis Roberto Javtoko žaidimas gynyboje, NBA verti Sony Weemso dėjimai. Tai buvo nuostabu. Tenka pripažinti, kad sumaniai komandai vadovavo Dejuanas Collinsas, o antrajame kėlinyje savo šou surengė ir Tadas Klimavičius. Vardinti puikius „Žalgirio“ žaidimo epizodus bei išskirti kiekvieną aikštelėje pasirodžiusį bei ir ant atsarginių žaidėjų suoliuko likusius žalgiriečius galėčiau ir atskirai, tačiau svarbiausia, kad puikiai sužaidė visa komanda, pagaliau kaip komanda ir kaip tikra komanda.

Trenerių štabo tokiais atvejais beveik niekas ir niekada neprisimena, bet nuo gerų žodžių šį kartą nepasislėps ir jis. Nors trečiojo kėlinio viduryje Aleksandras Trifunovičius ir išleido į aikštę beveik nekuriantį „Žalgirio“ penketą, o ir kauniečiai vis dar stringa paskutinių sekundžių lemiamų atakų metu, kuomet įsivyrauja panika ir tai visuomet mums ir ne tik mums kainuoja labai daug nervų, bet iš esmės nugalėtojai neteisiami, tad serbui tenka parašyti aukščiausią įvertinimo balą.

Galų gale atsigavo „Žalgirio“ puolimas, kamuolys pradėjo „vaikščioti“, nebeliko statinių atakų ir blaškymosi ties vidurio linija. Žinoma, tai negimė per vieną naktį ir tos Kauno klubo žaidėjų ir trenerių pastangos pagaliau davė vaisių. Nors ir sakoma, kad tu žaidi taip, kaip tau žaisti leidžia varžovai, bet vakar „Žalgiris“ nugalėti būtų galėjęs bet ką.

„Wie eine wand“ (kaip viena siena) tokiu vokišku užrašu Bambergo tribūnose vakar plevėsavo „Brose basket“ gerbėjų iškeltas plakatas. Kaip simboliška, bet būtent taip ir būtent Bamberge, šeimininkų šturmą atlaikė -„Žalgirio“ komanda.

“Didžiuojuosi savo komanda. Mes išgyvenome sunkius laikus ir, manau, dabar esame tokie, kokie ir turime, ir galime būti", - po pergalės kalbėjo “Žalgirio” treneris Aleksandras Trifunovičius.

Didžiuotis ir džiaugtis tikrai yra kuo, tačiau visi puikiai suprantame, kad įveiktas ne toks varžovas kaip kad Maskvos CSKA ar Barselonos “Barcelona” ir tos nelemtos “Žalgirio” bėdos galbūt dar niekur nedingo. Tačiau pergalė yra pergalė ir tai tik dar labiau sutelks komandą ir suteiks jai naujų jėgų, naujiems iššūkiams. Reikia nepamiršti, kad laukia dar daug sunkaus darbo treniruotėse ir užvaldžiusi euforija gali greitai pasibaigti. Artimiausias “Žalgirio” tikslas – nugalėti “Zagreb” klubą namuose. Tuomet kelias į “Top-16” varžybas bus atviras.

Labai džiaugiuosi, kad šį kartą galėjau parašyti tiek daug gerų žodžių apie Kauno klubo žaidimą. Jų mano atsargoje dar liko labai ir labai daug, kad tik būtų kada juos išsakyti.Nuoširdžiai linkiu šiai komandai ir tolimesnės sėkmės. Ir nereikia stebėtis, kodėl mūsų šalyje nuolatos kartojasi tas pats scenarijus, kuomet nugalėtojai pasitinkami su ąžuolo vainikais, o pralaimėtojai spengiančia tyla ir prakeiksmais.

Šiuo atveju mes niekuo nesiskiriame nuo kitų pasaulio valstybių , tik kartais per daug susireikšminame.

O visa kita - nerealu. Niekas taip negieda savo šalies himno kaip mes ir niekas taip nemyli krepšinio, kaip mes, kad ir kas ką besakytų. Krepšinis- tai daugiau nei žaidimas, mums tai mūsų gyvenimas, o “Žalgiris” – mūsų komanda.

P.S. Sveikas sugrįžęs namo, Oliveri Kostičiau.

Vytautas Jasutis, ATN.lt