T.Balaišis: esu įsitikinęs, kad čia yra kažkokių povandeninių jėgų kovos dėl valdžios (30) interviu

„Tikėjimas ir susitelkimas yra pergalių pamatas“, – teigia Tomas Balaišis-Sėkla. Nuo 2003-iųjų rinktinę kelionėse lydintis vilnietis, vadinamas rinktinės sirgalių lyderiu, yra išgyvenęs ne vieną sunkų nacionalinės komandos etapą, matęs ir skambių pergalių, ir itin skaudžių pralaimėjimų. Tačiau vieno jis niekada neprarado – tikėjimo Lietuvos rinktine.

Pastarosiomis savaitėmis, kai aplink rinktinę netyla kritika, žiniasklaidoje ir socialinėje medijoje bangavo kalbos apie boikotą bei tvyrojo slogi atmosfera, T.Balaišis-Sėkla ragina nepamiršti svarbiausio dalyko – rinktinei reikia ne atstūmimo, o palaikymo bei tikėjimo.

Daugiau nei du dešimtmečius Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę palaikantis vyras įsitikinęs, kad Lietuvos rinktinei dar nėra nieko prarasta ir ji turi visas galimybes iškovoti kelialapį į 2027 metų pasaulio čempionatą. Tad dabartinė atmosfera aplink nacionalinę komandą ir asociaciją „Lietuvos krepšinis“ jam kelia nuostabą. Ypač – kai kurių krepšinio žmonių sunkiai paaiškinami raginimai boikotuoti rinktinę.

– Kaip vertinate pastarąjį rinktinės langą – rungtynes su Turkija bei Bosnija ir Hercegovina?

– Rungtynės su turkais atrodė gana graudžiai. Su bosniais jau buvo padarytos išvados ir labai smagiai susižiūrėjo: buvo ir ugnies, ir visko, kas teikia džiaugsmą žiūrovams. Manau, kad su bosniais būtent mūsiškių kovingumas ir noras lėmė daugiausia.

– Galbūt tos žūtbūtinės atmosferos išvis nebūtų buvę, jei mūsų rinktinė būtų susirinkusi stipriausios sudėties. Kaip vertinate atrankos lango išvakarėse skambėję kai kurių krepšinio veikėjų raginimai boikotuoti rinktinę, nepalaikyti jos, nevykti į rungtynes?

– Tas boikoto kvietimas, ypač iš žmonių, kurie buvo susiję su rinktine, man yra visiškai nesuprantamas dalykas. Kaip galima raginti boikotuoti savo šalies rinktinę? Man tai panašu į kovą dėl valdžios, kažkokių įtakos sferų. Per mano ilgus rinktinės palaikymo metus buvo ir kur kas skaudesnių momentų, dramatiškų pralaimėjimų, bet niekada nebuvo prieita prie raginimų boikotuoti.

Na taip – mums nepasisekė prieš Islandiją ir prieš Italiją, niekas dėl to nesiginčija. Bet bent jau aš tikrai neprisimenu tokių atvejų, kad dėl vieno ar dėl dviejų pralaimėjimų būtų norima atstatydinti organizacijos vadovą. Mano nuomone, tai yra visiškas absurdas. Man atrodo, kad rinktinės nesėkmes lėmė kur kas ilgesni procesai, ir jų priežastys yra kitos. Rinktinės nesėkmių serija prasidėjo, kai dabartinės valdžios atstovų federacijoje dar išvis nebuvo. Ir niekas praeitų valdžių dėl to nekaltino, nerėkė, kad būtini kažkokie pasitraukimai. Bet dabar kažkodėl visa tai girdime.

Prisiminkime, kai Rimas Kurtinaitis tik buvo paskirtas rinktinės treneriu – iškart prasidėjo. Net nebuvo sužaistos atrankos rungtynės ir jau visi buvo kalami prie kryžiaus ir neva pasmerkti. O tada vyrai laimėjo visas atrankos rungtynes ir Europos čempionate gerai sudalyvavo. Jeigu ne tos nelemtos traumos, manau, ir su medaliais būtumėme sugrįžę. Ir dabar dėl patekimo į pasaulio čempionatą liko ketverios rungtynės. Nuo italų mus skiria viena pergalė. Žinant, kad jie dukart žais su turkais, tikrai nėra nieko neįmanomo.

– Jūs rinktinę aktyviai palaikote kone du dešimtmečius. Per tiek metų tikriausiai teko išgyventi ir skaudžių pralaimėjimų?

– Paskui ją keliauju nuo pat 2003-iųjų. Iki 2023-iųjų dalyvavau absoliučiai visuose svarbiausiuose turnyruose. Pernai taip pat buvau Europos čempionate Suomijoje. Tikrai nemažai visko mačiau. Todėl man keista, kad dabar viskas taip dėliojasi. Esu įsitikinęs, kad čia yra kažkokių povandeninių jėgų kovos dėl valdžios. Net ne visai povandeninių – kai kurie tą kalba viešai, o kai kurie slepiasi už viešų asmenų.

Man visas šitas ažiotažas atrodo labai sutirštintas. Dar nieko neprarasta, o jau padarytas toks ažiotažas, tiek purvo, tiek š... išpilta ant rinktinės ir ant organizacijos. Man susidaro vaizdas, kad specialiai daroma taip, jog niekas į rinktinę nenorėtų važiuoti, kad ji būtų maišoma su purvais.

– Kaip manote, kaip žiniasklaidoje ir socialinėje medijoje kuriama neigiama atmosfera veikia pačius žaidėjus?

– Veikia šimtu procentų. Jeigu visi sako nevažiuoti ir taip toliau, savaime aišku, kad tai turi įtakos. Jeigu beveik visos tinklalaidės, TV laidos, socialiniai tinklai varo į vieną dūdelę – kad viskas čia blogai, kad viskas yra š… aplink rinktinę, tai ir žaidėjams negali nesmirdėti. Žmonės pradeda galvoti: ar verta man čia lįsti?

Kam daromas šitas dalykas – jau kitas klausimas. Bet manau, kad pamazgos pilamos tam, kad aplinka aplink rinktinę būtų labai nemaloni. Tada niekas nenorės ten eiti, niekas nenorės žaisti ir kažkas iš to gaus dividendus.

– Per tuos daugiau nei 20 metų ar teko matyti ką nors panašaus?

– Nieko panašaus. Tikrai nieko. Buvo ir pralaimėjimų, ir skambių pergalių. Skaudžių pralaimėjimų taip pat buvo, net didesniais skirtumais nei prieš turkus. Bet nieko panašaus nebuvo. Prisiminkime, kai nepatekome į 1993 metų Europos ir 1994 metų pasaulio čempionatus. Niekas juk nesiūlė keisti federacijos vadovų ar Vlado Garasto. Arba 2002 metais atsistatydino treneris Jonas Kazlauskas, bet nebuvo net kalbos, kad reikėtų keisti federacijos vadovus. Todėl kai kurių oponentų bandymai visuomenei žūtbūt įteigti nuomonę, kad už kiekvienas rungtynes turi būti atsakingi organizacijos vadovai, man atrodo nelogiški.

– Kaip manote, ko dabar labiausiai reikia Lietuvos rinktinei ir jos sirgaliams?

– Mažiau tos tuščios kritikos ir pamazgų pylimo – reikia daugiau pozityvo. Juk Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė – pagrindinė Lietuvos komanda, kaip čia norėtum ar nenorėtum. Kai žaidėjai važiuoja jau atstovauti ir gauna ne pozityvą, o tokį šleifą aplinkui, daug kas ima galvoti: ar man čia verta dabar važiuoti?

– Ar tikite, kad Lietuva dar gali prasibrauti į pasaulio čempionatą?

– Tikėjimas visada yra visko pagrindas. Jeigu netiki, tai neverta net sirgti už saviškius. Savaime aišku, kad reikia ne tik tikėti, bet ir siekti, kad patektume į pasaulio čempionatą. Aš tikrai tikiu, kad viskas bus gerai.