Su NKL debiutante stebuklą sukūręs treneris M.Kiltinavičius: gilinimasis į save bei į gyvenimą visada padeda ir krepšinyje (2) interviu

Naujai įkurta Vilniaus „Vilniaus“ komanda praėjusį sezoną žengė pirmuosius žingsnius Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) pirmenybėse. Nors iš pradžių tie žingsniai buvo nedrąsūs, o debiutantų kelyje pergalės buvo sutinkamos retai, po Naujųjų metų ekipos vairą perėmęs Marius Kiltinavičius viską apvertė aukštyn kojomis.

33-ejų stratego kariauna prasibrovė iki atkrintamųjų varžybų, o jose tik po atkaklios kovos ketvirtfinalio seriją 2:3 pralaimėjo būsimiems čempionams Klaipėdos „Naftos-Uni-Akvaservis“ krepšininkams.

Apie M.Kiltinavičių kaip apie strategą kol kas buvo žinoma nedaug, o kai kurie, besidomintys pramogų pasauliu, jį gali prisiminti kaip buvusį grupės „Neo“ dainininką. Vis dėlto su šiuo jaunu, bet tikrai perspektyviu treneriu, yra verta susipažinti iš arčiau.

Portalas Krepsinis.net pakalbino M.Kiltinavičių apie praėjusį sezoną „Vilniaus“ klube, darbą su Rusijos jaunimu, šlovės pavojus ir prieš kelerius metus atverstą naują gyvenimo puslapį.

– Kaip vertinate praėjusį sezoną „Vilniaus“ komandoje? – paklausėme M.Kiltinavičiaus.

– Klubo iškeltą tikslą – likti lygoje – įgyvendinome, o vėliau po truputį natūraliai pradėjo kilti nauji užmojai. Jautėme, kad galime žengti toliau. Nors su „Nafta-Uni-Akvaservis“ sukovojome tikrai gerai, bet norėjosi dar daugiau (Šypsosi). Vis dėlto praėjus šiek tiek laiko viskas atrodo kitaip ir sezoną pradedu vertinti labai teigiamai.

– Ar tai, kad jau turėjote NKL patirties ir prieš kelerius metus treniravote Birštono „Jazz-Diremtą“, buvo privalumas?

– Bet kokia patirtis, jei sugebi ją tinkamai panaudoti, kaupiasi tavyje ir yra į naudą. Krepšinis yra labai plati šaka ir nesvarbu, ar dirbsi su jaunimu, ar su profesionaliu klubu – visa tai treneriui bus naudinga. Laikas Birštone man taip pat buvo į naudą.

– Jums įžengus į „Vilnių“ ekipos rezultatai ženkliai pagerėjo. Kokie pokyčiai lėmė sėkmę?

– Gerai nežinau, kaip viskas vyko iki manęs, todėl ir vertinti, kokios buvo permainos, nelabai galėčiau. Atėjau, pradėjome dirbti, radome bendrą kalbą su žaidėjais ir viskas įvyko savaime.

– Jums – 33-eji, tad kaip treneris esate ganėtinai jaunas.

– Nemanau, kad amžius viską parodo. Be abejo, su metais gali įgauti vis daugiau patirties, jei tą laiką išnaudosi naudingai bei kryptingai. Mano manymu, viską lemia vidiniai faktoriai. Tarp trenerio ir žaidėjų turi būti kontaktas, vieniems kitus reikia pažinti, tada amžius įtakos nebeturės. Privalo būti abipusė pagarba, nes jei žmogus jaučia, kad gerbia jį, tai ir jis gerbs kitą.

– Kelerius metus su jaunių komanda darbavotės Rusijoje. Kiek jums kaip treneriui buvo naudingas šis etapas?

– Rusijoje galėjau koncentruotis į jaunų krepšininkų ugdymą: kaip blogus įpročius keisti gerais, ką padaryti, kad tai taptų įmanoma ne tik žodžiais, bet ir praktiškai. Gilinausi į krepšinį iš kiek kitos pusės. Manau, kad treneriams yra labai naudinga padirbėti su jaunais žaidėjais, nes viskas yra kitaip nei profesionaliame klube. Tai leidžia praplėsti akiratį bei krepšinio supratimą. Jei treneris moka teisingai formuoti jauną žaidėją, tas žinias jis galės pritaikyti ir jau susiformavusiam atletui.

– Kokia yra jaunimo krepšinio situacija Rusijoje?

– Situacija nebloga. Yra labai daug komandų, bet ir pati Rusija yra labai didelė (Juokiasi). Centrinėje Rusijoje, Maskvoje, yra tikrai geros medžiagos ir yra, su kuo dirbti. Palyginus su Lietuva, mūsų krepšinio mokykla yra stipresnė, tačiau mūsų šalyje ši sporto šaka ir yra pirmoje vietoje. Tuo tarpu Rusijoje krepšinis pagal populiarumą yra ketvirta ar penkta sporto šaka. Kadangi šalis didelė, žaisti nori daug vaikų ir krepšinis ten vystosi, o talentingo jaunimo Rusijoje yra tikrai nemažai.

– Ar norėtumėte susipažinti iš arčiau su kitų šalių krepšiniu ir dar kartą išvykti į užsienį?

– Šiuo metu tokių minčių neturiu – norisi pabūti Lietuvoje.

Marius Kiltinavičius

– Pakabėkime ne tik apie sportą: dar ganėtinai neseniai dalį jūsų gyvenimo užėmė muzika. Kokie atsiminimai likę iš to laiko?

– Kaip jau minėjau, bet kokia patirtis yra naudinga, jei ją teisingai panaudosi. Taip buvo ir su šia. Viskas priklauso nuo kiekvieno individualiai. Aš tą patirtį vertinu teigiamai, o tas laikotarpis scenoje man jau atrodo kaip seniai praėjęs. Apie tai tiesiog visiškai nebegalvoju. Visą gyvenimą mano širdyje buvo krepšinis, o kita veikla buvo tik šalia sporto. Grįžti į sceną tikrai nebesinori, tam neturiu jokio poreikio (Šypsosi).

– Tiek sporto, tiek šou pasaulio populiarumas neretam jaunam žmogui apsuka galvą. Ar teko su tuo susidurti jums?

– Šlovė turi tą savybę apsukti galvą, jei nesi tam pasiruošęs, nesvarbu, esi tu jaunas ar vyresnio amžiaus. Tačiau jaunimui, žinoma, ji gali padaryti didesnę įtaką ir paskatinti priimti netinkamus sprendimus. Vis dėlto įgavę patirties žmonės paprastai pasimoko iš viso to ir tą laikotarpį paverčia vertingu sau.

– Pastaruosius metus esate kardinaliai pakeitęs gyvenimo būdą: tapote vegetaru, atsisakėte alkoholio ir kitų žalingų įpročių. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

– Alkoholis ir vakarėliai yra ne į naudą mūsų sąmonei, organizmui, riboja mus. Mintis pakeisti gyvenimo būdą nebuvo staigi, ji natūraliai brendo, gyvenimo ieškojimai taip pat prie to prisidėjo. Jei tai būtų įvykę staigiai, veikiausiai būtų netikra.

– Ar šie pokyčiai jums buvo naudingi?

– Be jokios abejonės – puikiai tai jaučiu. Galiu adekvačiau ir ramiau vertinti viską, kas vyksta aplink, tose pačiose rungtynėse yra didesnė savikontrolė, galiu save valdyti tokiose situacijose, kuriose anksčiau to negalėjau. Po truputį einu link to, kad turėčiau vidinę ramybę, tai yra mano siekiamybė. Ramybė visada yra gerai (Šypsosi).

– Koks yra jūsų laisvalaikis, pabaigus trenerio darbo dieną?

– Mėgstu skaityti ar pažiūrėti paskaitėles apie gyvenimą, gilintis į jo prasmę – kas tas gyvenimas, kokie dalykai ir kodėl jame vyksta. Tai yra gana glaudžiai susiję ir su krepšiniu: krepšinį žaidžia ir bendrauja žmonės (nesvarbu, ar tai trenerio ir žaidėjų, ar trenerio ir teisėjų, ar krepšininkų ir vadovų santykiai). Visur bendrauja žmonės. Gilinimasis į save ir į gyvenimą visada padeda geriau suprasti kitus, situaciją ir rasti geriausią sprendimą.

– Galima sakyti, kad laiko stengiatės nešvaistyti veltui ir skirti jį savo tobulinimui.

– Aš jau daug savo laiko esu iššvaistęs. Kiek galima (Juokiasi)? Nebesinori to daryti ir stengtis net nereikia – tai vyksta savaime. Tiesiog darau tai, ką noriu.

– Kokių turite tikslų ar svajonių artimiausiems metams?

– Norėčiau dirbti kokiame nors Lietuvos klube, man svarbiausia, kad veikla būtų įdomi. Tai nėra kažkokia didelė svajonė – labai žemiškas ir paprastas noras. Gyvenu šia diena ir po žingsnį judu link to pirmyn.

– Ar jau norėtųsi darbuotis treneriu aukštesniame lygyje nei NKL pirmenybės?

– Viskam savas laikas. Minčių gali būti įvairių, bet kai ateis laikas, jei jis ateis, tada ir matysime. Jei per daug apie tai galvosi ir koncentruosiesi, niekas nepasikeis, nes kai žinai, ko nori, tiesiog žingsnis po žingsnio judi link tikslo. Kol kas nėra aišku, ar liksiu dirbti Vilniaus komandoje ir kitą sezoną – dar yra daug laiko, tad pamatysime. 

„Ilgoji pertrauka“: V.Sirvydžio (ne)pagrįsti priekaištai dėl sūnaus, kodėl „Wolves“ nepildo sudėties, kodėl pyksta Thurmanas, ar Rubštavičius pasiruošęs keltis į „Žalgirį“, Petrauskas prie „Neptūno“ vairo ir lažybininkų reklamos likimas klubų pavadinimuose