Karjeros kryžkelėje atsidūręs Ž.Janavičius: apie paaukotą ego, naują „Neptūno“ kelią ir eros Klaipėdoje galą (3) interviu

Klaipėdos „Neptūno“ komanda jau pristatė naują vairininką – Gediminą Petrauską – ir akivaizdu, kad vasarą ekipos laukia dar daug permainų.

Sutartį turi tik Arnas Beručka ir keli jaunuoliai, Deividas Gailius jau ištarė „sudie“ Klaipėdai, o panašu, kad tą padarys ir Žygimantas Janavičius. Tad veteranų gretos uostamiestyje apmažės.

36 metų 192 cm ūgio gynėjas „Neptūno“ marškinėlius vilkėjo be pertraukų nuo 2019 metų. Šį sezoną jo skaičiai per 16 minučių siekė 4,5 taško, 1,9 atkovoto kamuolio, 3,8 perdavimo bei 5,8 naudingumo balo. Jam tai buvo blankiausias sezonas LKL po labai ilgos pertraukos.

„Kas mane labiausiai erzino, tai bangavimas, nors treneris sakydavo, kad priėmiau vaidmenį, kurį jis man skyrė. Bandžiau aukoti ego dėl komandos, ne visada gaudavosi. Pikta šiek tiek ant savęs dėl to bangavimo, nes po gerų rungtynių sekdavo „minusas“, – pripažįsta Ž.Janavičius.

Vis tik viso to jis nenurašo vien amžiui.

Pats gynėjas nevadina šio sezono tragišku, nors sutinka, kad lūkesčiai liko nepateisinti.

„Kaip jau supratau, ir gyvenime, ir krepšinyje problemų yra visur, tik vieni jas išsprendžia, kiti ne. Kas išsprendžia, kyla aukštyn, kas ne – lieka dugne. Mums šiemet išspręsti nepavyko“, – šypsosi Ž.Janavičius.

Kur pakryps veterano karjera, neaišku, tačiau jis pats dar nenužudė savyje žaidėjo ir nori likti ant parketo. Nors minčių yra ir kitokių – nuo treniravimo iki komentavimo.

„Atrodo, kad dar noriu būti profesionalas, sportuoti du kartus per dieną, nervintis, atiduoti save rūbinėje“, – Krepsinis.net sako Ž.Janavičius.

Janavičius

– Atostogos jums seniai prasidėjo. Ką labiausiai norėjosi nuveikti, pabaigus darbus?

– Nebuvo kažkokios įtampos ir sąrašo, ką nuveikti. Po sezono visi su komanda norėjome susėsti, vieni – lengviau, kiti – ne taip lengvai pašvęsti, pakalbėti, kas blogai, kas gerai. Emocija vis tiek nuslūgsta.

– Pasisėdėjimas buvo labiau optimistinis ar buvo ir nuoskaudų, kurias vienas kitam išliejote?

– Buvo pokalbių ir sezono metu, visada bandai šnekėti ir tas problemas spręsti. Kalbėjomės, kas ne taip, kas ką galėjo padaryti geriau. Bet visi turėjome savo hipotetinių pamąstymų, vienos problemos nebuvo. Sezono metu būna karštų pasisakymų, vis tiek visi nori laimėti, o jau po jo vis tiek esi draugais, viskas nuslūgsta, padėkoji už darbą ir pasijuoki, pykčių nelieka.

– Jums pačiam sezonas tapo labai sunkiu?

– Nebuvo lengvas. Tas vaidmuo buvo toks, prie kurio reikėjo priprasti, buvo ir gerų, ir prastų rungtynių. Kas mane labiausiai erzino, tai bangavimas, nors treneris sakydavo, kad priėmiau vaidmenį, kurį jis man skyrė. Bandžiau aukoti ego dėl komandos, ne visada gaudavosi. Pikta šiek tiek ant savęs dėl to bangavimo, nes po gerų rungtynių sekdavo „minusas“, tas neramino. Išmetus 6–7 prastas rungtynes, viskas buvo normaliai, dariau, ką galėjau, jaučiuosi padaręs, ką galėjau, per daug savęs nekalu. Vis tiek jau amžius ateina, normalus procesas. Suprantu, kad žaisti dar galiu, tik reikia išmokti tai daryti įvairiuose vaidmenyse.

– Tas bangavimas, manote, amžiaus pasekmė?

– Nemanau, kad tik to. Gal labiau vidinis demonas lėmė, kad sužaidus geras rungtynes kitose sėdi iki antro kėlinio, išeini, kažką nori padaryti, bandai užforsuoti, bet žaidimas turi ateiti savaime. Paforsavus eina 2–3 minutės, sėdi ant suolo ir viskas. Po gerų rungtynių, rodėsi, norisi dar geriau, o tada gaunasi negerai.

– Sakote, kad hipotezių, kodėl sezonas nenusisekė, komandoje būta įvairių. Kokia buvo jūsų versija?

– Galima sakyti daug ką, bet nenoriu pasisakyti per daug. Kažkiek aikštelėje nesutapo charakteriai, žinojome bendrą tikslą, bet visi bandė jo siekti skirtingai. Visi akcentuoja: per daug legionierių, per daug veteranų, bloga chemija, yra daug pamąstymų. Manau, treneriai, vadovai išvadas pasidarė ir žino, ką darytų kitaip. Nėra vieno dalyko, į kurį galėtumei durti pirštu.

Visi pasakoja, kad sezonas buvo sudėtingas, blogas, taip, buvo dideli lūkesčiai, norėjome būti ketverte. Bet iš kitos pusės – pernai buvome šešti, pralaimėjome ketvirtfinalį, neblogai žaidėme ir visi buvo laimingi. Šiemet likome aštunti. Prastai, bet irgi pralaimėjome ketvirtfinalį. Kita vertus, atvežėme į Klaipėdą KMT medalį. Iš vienos pusės, suteikėme džiaugsmo sau ir žiūrovams dėl medalio, iš kitos, sezonas buvo sudėtingas, bet LKL vis tiek pasiekėme atkrintamąsias.

Taip, nežaidėme gero žaidimo, iš savivaldybės buvo ėjimų su treneriais, Mažeika, tada podkasteriai, patys sau irgi spaudimą darėme – apie Klaipėdą buvo didelis burbulas, kad nedemonstruojame to, ką norime. Gaila, kad nepavyko pasiekti tos ketvirtos vietos, gal jau neturėsiu šanso žaisti komandoje, kuri pretenduos į ketvertą.

– Neatrodo, kad užkelti lūkesčiai ir kalbos apie ketvirtą vietą gal net padarė jums meškos paslaugą?

– Gal ir būtų buvę lengviau, bet esame profesionalai, turime tikslų ir turime išmokti su jais tvarkytis. Miestas irgi didelis, su ambicijomis, turi būti kažkoks spaudimas. Buvo natūralu, neužsibrėžėme juk pirmos vietos, kuri nerealistiška. Pirmas ratas parodė, kad dėl ketvirtosios tikrai galime kautis. Gal sezoną pradėjome gerai pasiruošę, nes pasirengimas buvo sunkus, pirmą ratą sužaidėme iš energijos, po to prie mūsų gal prisitaikė taktiškai.

Vovoras

– Kiek jus kaip žaidėjus blaškė ir destabilizavo šurmulys dėl vyr. trenerio pokyčio, dėl galimo Martyno Mažeikos atleidimo ir pan.?

– Buvo buvo to. Organizacijos struktūroje vis tiek lyderystė ateina iš viršaus, tada eina kita grandis, tada treneriai, žaidėjai, kapitonas. Kažkiek išbalansavimo buvo, o trenerio paleidimas gale tas vadeles dar labiau paleido. Normalu, komanda nebuvo valdoma taip, kaip turėtų. Žaidėjai rūbinėje pakalbėjome, kad turime gerbti vienas kitą, laikytis sportinių principų, nepriekaištauti, eiti į treniruotes laiku ir atiduoti visą save. Tų problemų yra visur: ir Šiauliuose, ir Mažeikiuose. Kaip jau supratau, ir gyvenime, ir krepšinyje problemų yra visur, tik vieni jas išsprendžia, kiti ne. Kas išsprendžia, kyla aukštyn, kas ne – lieka dugne. Mums šiemet išspręsti nepavyko.

– Kaip manote, buvo žmonių, kurie iš miesto valdžios pusės platino destabilizuojančią informaciją viešumai sąmoningai? Ir kokie to interesai?

– Nemažai metų ten praleidau, buvau žaidėjas, karys, kuris stengėsi, neturiu informacijos apie tai. Pažįstu kelis žmones, kurie buvo prie komandos: Sigitą Ambrazevičių, kuris šiemet buvo mažiau pastebimas, pažįstu Mažeiką, merą, o kitų nežinau, kas ten ką ir kokių interesų turi. Visi kažkaip nori turėti sau naudos, normalu: ir žaidėjai nori sužaisti geriau, ir žiniasklaida paleisti įdomesnės informacijos, bet turėtų būti ir bendras interesas komanda. Gal ten kažkas nesusitarė, mes nesigilinome.

– Jautėte, kiek sunkus sezonas tai buvo ir M.Mažeikai, apie kurio atleidimą informacija pasirodė dar nesibaigus sezonui?

– Aišku, sudėtingas, paveikė ir jį. Bet jis irgi darbuotojas, jis irgi turi atlikti savo vaidmenį, manau, komandą jis surinko gerai, valdė, o metai sunkūs buvo visiems. Žinai, kur eini: visur gyvenime, neišpildžius lūkesčių, gausi spaudimo. Bet manau, Martynas su tuo susitvarkė, išlaviravo, džiugu dėl to.

– Pritariate skambiam Deivido Gailiaus pasisakymui „Basketnews“ žurnalistui Tomui Vanagui, kad šiame sezone buvo daug šūdo?

– Nežinau, nenoriu komentuoti Deivio žodžių, bet kaip sakiau, reikia žiūrėti iš kitos prizmės. Taip, buvome aštunti, bet laimėjome ir medalį miestui, tai medalis – emocijos, dėl kurių krepšinis ir žaidžiamas. Matėme, kaip sirgaliai džiaugėsi, mėgavomės ir patys. Tikrai nepasakyčiau, kad sezonas buvo šūdinas. Tai sezonas su dalinai pasiektais tikslais, o šurmulys apie komandą buvo blogiausia, kas buvo nutikę.

– Kaip girdžiu, tas KMT medalis jus guodžia, nors kažkas gal pasakytų, kad čia – tik taurė, daug ką lemia sėkmė, o jei nepasiekti trofėjaus, antra vieta nereiškia nieko.

– Guodžia, nes ateik iki to finalo ketverto. Nes praėjome pirmą etapą, atsilaikėme prieš „Rytą“, aš pats po medalio grįžau ir skaičiau „Wikipedia“ apie „Neptūno“ laimėjimų istoriją. Klaipėdoje buvo geras ciklas su Kaziu, su Adomaičiu, su Eurolyga. Pamąsčiau, kad taip, jie turėjo bazę, gerbiamą Simą Galdiką, tą patį Mažeiką, iškovojo medalį, bet ir prieš tai, ir po to buvo labiau stagnacija. Žemaitiškos širdys – didelės, ambicingos, bet sporte būna pakilimų ir nuopuolių. Tokiam miestui reikia gerų aplinkybių, gero trenerio, vietinių žaidėjų, juos ne tik užauginti, bet ir išlaikyti. Tikiuosi, šis medalis bus impulsas pradėti antrą gerą ciklą Klaipėdoje.

– Daug diskusijų buvo apie treniruotes pas Georgios Vovorą. Jums kaip veteranui buvo sunku?

– Ne, ne, nors visi apie tai kalba. Dirbome kartą per dieną, taip, būdavo po 2 valandas, ir intensyviai, ir mažiau intensyviai. Mano kūnas tikrai buvo pasiruošęs atlaikyti tai. Reikia analizuoti – gal ne visi spėdavo atsistatyti iki rungtynių, nes būdavo, kad per jas kažkiek pasėdame visi. Kalbėjausi su Vovoru apie tai, sakiau: gal tai nėra vien fizinis krūvis, gal ir emocinis. Būdavo, sužaidžiame rungtynes, savaitę sportuojame be laisvų dienų, o tada vėl žaidžiame. Sporte nėra vien fizinis nuovargis, viskas susideda, tad gal mes labiau pavargdavome emociškai, kad atėjus į rungtynes neatsinešdavome visko iš treniruočių. Bet tikrai mitas, kad jo treniruotės labai alino ir vargino, kad buvome nuvaryti, tai buvo normalus procesas, tik treneris turėjo savo filosofiją, kuria tikėjo.

– Ar momentais nejautėte iš trenerio kažkokio dirbtinumo? Nelietuviškai pasakius, feiko.

– Kaip pasakyti, nežinau. Kiekvienas turi savo savybes, trenerio darbas nėra vien sudėlioti taktikas, bet ir tai perteikti žaidėjams, mokėti bendrauti su jais, žiūrovais, vadovais. Gal jo toks būdas. Nežinau, koks jis yra, bet manau, kad treneris turi būti savimi. Jei jis toks yra, viskas gerai. Jei jo būdas parodyti, parėkti, sveikintina, svarbiausia, nepamesti savęs.

– Pats G.Vovoras sakė, kad suprato atleidimą, bet ne tam pasirinktą laiką. Kaip manote, gal permainos buvo per vėlyvos?

– Jautėsi komandoje, kad buvo pasimetimas. Prieš jo atleidimą mus pora pergalių skyrė iki tos ketvirtos vietos, tada turėjome rungtynes su tiesioginiais varžovais – Jonava, Utena, Šiauliais. Gal viskas būtų kitaip susidėlioję, jei tuos taškelius būtume pasiėmę. Gal jei būtume atėję į atkrintamąsias su gera emocija, viskas galėjo apsivesti, ką parodė ir jonaviečiai prieš „vilkus“. Bet negaliu kvestionuoti vadovų sprendimų, aš jei būčiau vadovas, vis tiek galvoju, kad sprendimus priimi pagal save. Kaip ir pirkdamas automobilį: perki, kuris patinka, sprendi, tuninguoti ar ne, turi atsakomybę, kad ir kas benutiktų. Net jei vairuosi ne tu, o vairuotojas. Sprendimas atleisti Vovorą gal ir buvo vėlokas, bet gal anksčiau galėjome priimti ir kitus sprendimus komandoje.

Ginevičius

– Vidas Ginevičius anksčiau yra sakęs, kad nelabai nori vyr. trenerio posto. Pažiūrėjus į jį, būdavo kažkiek gaila – atrodė, kad žmogui tikrai sunku, o ir perimti komandos vairo jis nelabai norėjo.

– Aš kalbėjau su Vidu, taip, jam buvo sunku, bet daug kas kalba, kad jis nenori vyr. trenerio darbo. Taip, jis tai sakė anksčiau, bet tai užsisuko per daug – Vidas nori. Jis pajuto džiaugsmą. Vovoras buvo vienoks, Vidas kitoks, bet iš jo išgirdau, kad jis nori. Tai pasikeitė, bet šleifas tęsiasi, gal jis turi ištransliuoti kitaip. Taip, komandą perimti tokiu metu buvo sunku, bet linkiu, kad jis kuo anksčiau užsivilktų vyr. trenerio kostiumą ir paneigtų tuos žodžius.

– Kaip manote, ko jam trūksta, kad galėtų dirbti šį darbą?

– Apskritai, kad būtumei treneriu, reikia daug: reikia sėkmės, geros komandos, ryšių, bendrauti, geru metu atsirasti geroje vietoje. Jam buvo šansas ir dabar – jei būtų atvedęs mus į ketvirtfinalį, būtų metų treneris. Gal kažkiek trūko autoriteto, griežtumo, savo vizijos. Važiavome maždaug Vovoro bagažu, bet laiko buvo nedaug, gal jis nenorėjo kažko keisti. Teko kalbėti, sakiau jam: čia tavo šansas, tikrink savo sprendimus, kas veikia, neveikia, jis bandė, ne viskas gavosi. Bet sunku pasakyti, ko reikia treneriui, nes visi skirtingi: Šernius ramus, Petrauskas emocionalus, Čanakas ramus, bet užkaista. Visi turi savo, bet svarbiausia būti savimi. Kaip sakai, su tuo feiku toli nenuvažiuosi. Kitąkart atsidūręs tokioje situacijoje Vidas irgi jau turėtų patirties. Krepšininkai su amžiumi sensta, o treneriai tik gerėja.

– „Neptūnas“ jau oficialiai paskelbė apie sandorį su Gediminu Petrausku. Kaip vertinate šią klubo pasirinktą kryptį?

– Ne man komentuoti, yra vadovai ir vadyba, matantys viziją. Manau, jie tai laikė geriausiu sprendimu, laikas parodys, pasiteisins tai ar ne. Reikia palinkėti sėkmės, kad ciklas susikurtų ir Petrauskas ateitų su gera banga – atneštų pergales Klaipėdai.

Janavičius

– Kokie jūsų planai kitam sezonui? Ar dar yra vilties grįžti į Klaipėdą?

– Žiūrėsime, rinka tik atsidarė, yra visokių minčių apie karjerą. Bus reikalų priimti sprendimus. Per daug su Klaipėda nekalbėjome, klausimas galutinai dar neuždarytas, bet gali būti, kad mano ten pasibaigė.

– Ar tarp jūsų minčių yra ir ta, kuri krypsta į visišką karjeros pabaigą?

– Yra minčių apie treniravimą. Galvoju, kad dar metus galiu ir noriu pažaisti, turbūt tai dar darysiu, bet gal eisiu ir kitu keliu. Vasara nenuspėjama. Kažkaip leidžiu nusistovėti laikui, pamąstyti, kas bus geriausia. Dar anksti priimti sprendimus.

– Labiau linkstate prie treniravimo, o galbūt norite prisijungti prie Martyno Gecevičiaus ar Šarūno Vasiliausko, kurie tiek žaidžia NKL, tiek komentuoja?

– Yra pamąstymų ir tokių. Gal dar metus pažaisiu LKL, bet iš finansinės pusės, pelningiau ir paprasčiau būtų žaisti NKL ir komentuoti. Bet atrodo, kad dar noriu būti profesionalas, sportuoti du kartus per dieną, nervintis, atiduoti save rūbinėje. Dar to nepaleidžiu ir noriu. Bet praeis savaitė–dvi, daugiau, pažiūrėsiu. Komentuoti būtų įdomu, man patinka, bet turiu ambiciją kaip treneriui įgyvendinti tai, ko nepavyko kaip žaidėjui. Sąsiuvinį jau rašausi. Jau papildžiau nemažai, kartais tiek pildydavau, kad riešą skaudėdavo ir nepataikydavau (Juokiasi).

– Seniai pradėjote vesti užrašus?

– Šiemet gal intensyviau, bet kažkada man tai pasiūlė Dainius Adomaitis, sakęs, kad taip pradėjo pats. Gal 2–3 metus jau pasirašau tam tikras idėjas. Kad ir kokia galva atrodo, viskas greitai pasimiršta.

– Kiek girdžiu, dar nemanote, kad LKL lygio žaisti nepatemptumėte?

– Ne, tikrai ne, priklauso nuo vaidmens. Turi būti naudingas komandai. Visi šneka ir žurnalistai rašo apie skaičius. Bet matote tik išorinį vaizdą, o yra ir komanda – turi valdyti, atsiduoti komandai, žiūrėti, kad nebūtų destrukcijos, jei ekipa nežaidžia gerai. Reikia ir gerų rolinių žaidėjų.

Grįžtant prie „Neptūno“ irgi galima pasakyti, kad dauguma pas mus buvo norinčių pelnyti taškus, nebuvo tiek klijų, kurie darytų juodą darbą. Manau, dar galiu žaisti LKL, gynyboje irgi dengiau gerus žaidėjus, keliskart – tą patį Girardą, tad rolę galiu išpildyti. Bet pripažįstu, kad vedančiu žaidėju būti negaliu. Tokį turėjome Desure‘ą, tad turėjau didelę konkurenciją, kurią ne visada gal ir atlaikiau, nes jis geras žaidėjas.

„Ilgoji pertrauka“: nauji gandai apie 10-a LKL komandą, lygos klubo pasiūlymas Pacevičiui, „CBet“ lyderių galimos kryptys, smukdoma Eurolygos sportinė dvasia ir ką krepšininkai daro su sirgalių dovanomis