N.Nedovičius atskleidė „AS Monaco“ užkulisius: krizė ir M.Jameso keistas elgesys (1)

Monako „AS Monaco“ finansinis nuosmukis per pastaruosius metus–pusantrų metų gali privesti prie klubo uždarymo. Kunigaikštystės klubas pasitraukė iš Eurolygos, o pirminis planas buvo žaisti Europos taurėje, tačiau dabar ir dėl šio varianto kyla abejonių.

Nemanja Nedovičius labai gerai žino, kas iš tikrųjų vyko Monake sezono metu. Buvo kalbama apie vėluojančius atlyginimus, finansines problemas ir net galimybę, kad klubas gali būti uždarytas. Kaip visa tai atrodė žaidėjo akimis? Apie tai serbas papasakojo „6.75 range“ podkaste.

„Kai gavau Monako pasiūlymą, buvau be galo laimingas ir tiesiog norėjau kuo greičiau pasirašyti sutartį bei išvykti ten, nes jau šiek tiek vėlavau pradėti pasiruošimą sezonui. Kai pasirašinėjau sutartį, Miško man pasakė: „Tik žinok, jie yra šiek tiek sudėtingesnėje finansinėje situacijoje, tiesiog turėk tai omenyje ir būk pasiruošęs.“ Aš jam sakau: „Kas? Monakas sunkioje finansinėje situacijoje? Duok tą popierių pasirašyti ir važiuoju ten.“

„Ir iš tikrųjų viskas buvo puiku iki gruodžio. Pinigai ateidavo laiku, skraidėme... Mes visus metus skraidėme privačiai, net nežinau kaip. Pinigai laiku, komanda puiki, gerai žaidžiame, Eurolygoje iškovojome šešias ar septynias pergales iš eilės, buvome pirmos vietos dalybose su Valensija ar kažkaip panašiai. Tačiau maždaug gruodį atlyginimas pradėjo vėluoti mėnesį, pusantro. Aš į tai žiūrėjau ramiai. Manau, tai normalu, po velnių, juk nekelsime dėl to skandalo, nes esame apsaugoti visais įmanomais būdais – ir ELPA, ir Prancūzijos žaidėjų asociacijos, kur klubas galiausiai privalo tau sumokėti.“

„Jau prasidėjo kalbos apie visa tai, o tada prasidėjo ir pralaimėjimai. Su „Crvena Zvezda“ prasidėjo pralaimėjimų serija. Važiuojame į Madridą, o aš galvoju: „Po velnių, pralaimėjome „Crvena Zvezda“ ekipai, dabar laukia Madrido „Real“, labai lengvai gali būti du pralaimėjimai iš eilės.“ Išvykstame į Madridą, o jie – visiškai ramūs, visi elgiasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, lyg nebūtume pralaimėję. Nežinau, gal aš buvau labiau susirūpinęs už juos arba tiesiog turiu daugiau patirties ir žinau, kaip lengvai viskas gali nueiti blogyn. Turi dvi dvigubas Eurolygos savaites, gali baigti jas rezultatu 0/4 ir vėl nusiristi žemyn iki įkrintamųjų varžybų arba dar žemiau.“

Serbas gynėjas tęsė:

„Žiniasklaidoje jau plačiai buvo kalbama, kad mes turime finansinę krizę, tačiau pergalės visa tai maskavo. Kai prasidėjo pralaimėjimai, į rūbinę įsiskverbė šioks toks abejonių kirminas. Mes, žaidėjai, tarpusavyje pradėjome kalbėti: „Ar streikuosime? Ar atsisakysime žaisti rungtynes? Gal nesitreniruosime?“ Nors atlyginimas vėlavo mėnesį, ir dar kartą kartoju – tai tikrai nėra kažkas katastrofiško.“

N.Nedovičius pripažino, kad visus sezono įvykius dabar sunku prisiminti.

„Turėčiau tiesiogine prasme turėti užrašyta, kas tiksliai vyko, nes dabar negaliu prisiminti visų detalių. Tačiau buvo labai daug turbulencijos. Labai daug situacijų, apie kurias maniau, kad jos negali nutikti profesionaliame klube.

Kita vertus, Prancūzijos lygoje buvai pirmas, laimėjai Supertaurę, vasarį laimėjai Prancūzijos taurę, todėl tai šiek tiek užmaskavo visas problemas. Eurolygoje vis dar buvome šalia atkrintamųjų varžybų – įkrintamosiose arba šalia jų. Taigi buvo labai audringas ir įdomus sezonas. Tiesiog medžiaga knygai, tikrai knygai.

Ir galiausiai – keturi trofėjai, istorinis sezonas klubui. Niekas Prancūzijoje niekada nebuvo laimėjęs keturių trofėjų. Gerai, Supertaurė ne visada buvo žaidžiama, bet popieriuje niekas niekada nebuvo laimėjęs keturių trofėjų. Ir tai liks istorijoje.“

Ar galėjo komandai duoti daugiau, jei būtų buvęs antruoju įžaidėju?

„Galiu žaisti įžaidėju, bet man labiau tinka žaisti antruoju numeriu. Pas Vassilį Spanoulį gaudavau 13–14 minučių, o kai būdavo mano diena, leisdavo žaisti 15, 16, 17 minučių. Jis man tai pasakė ir tada, kai pasirašinėjau sutartį. Jis pasakė: „Aš tave imu į Jaycee Carrollo vaidmenį, tiesiogine prasme. Įeini į aikštę, meti viską, ką gali išmesti, būni agresyvus ir įneši energijos bei pakeiti rungtynių ritmą.“

Nes juk turi Mike'ą Jamesą, turi Elie Okobo, turi Matthew Strazelį, turi Alpha Diallo, kuris kiekvienais metais prisiima vis daugiau atsakomybės puolime. Gynyboje jis visada buvo geriausias, tačiau puolime taip pat prisiima vis daugiau atsakomybės. Turi Mirotičių, turi Theisą penktoje pozicijoje.

Taigi daug ką paaukojau, kad išvykčiau į tą komandą, nes maniau, jog turime gerą galimybę laimėti. Manau, komanda iš tikrųjų turėjo tam kokybę, tačiau visos tos situacijos už aikštės ribų mus šiek tiek išbalansavo ir galiausiai Eurolygoje viskas nesusiklostė taip, kaip visi įsivaizdavome ir kaip galbūt turėjo būti.“

Vis dėlto lemtinga buvo serija su Pirėjo „Olympiacos“.

„O „Olympiacos“... Jie tiesiog atgimė, po velnių. Jei būtume sužaidę 17 serijų prieš juos, manau, nebūtume laimėję nė vienų rungtynių. Taip jie žaidė. Atrodė, kad savo geriausią formą pasiekė būtent tada, kai žaidė prieš mus.

O dabar aš dar papasakosiu, kas vyko lėktuve prieš išvykimą... Gerai, kad apskritai pasirodėme rungtynėse. Kad atėjome į rungtynes, jau buvo pasiekimas.“

Viena keisčiausių istorijų nutiko būtent prieš kelionę į Eurolygos atkrintamųjų rungtynes. Pasak Nedovičiaus, viskas prasidėjo dėl vietų lėktuve.

„Norėjau pasakoti istorijas neminėdamas vardų, bet jūs visus vardus ir taip žinote. Todėl į visas detales nesileisiu, tačiau į tą kelionę išvykome ne visi. Neišskridome visi kartu.

Kitą rytą per pusryčius jau viskas buvo gerai. Tai neįvyko per kitas 15–20 sekundžių ir Mike'as supyko. Mes nebuvome visi kartu toje kelionėje. Tačiau tai galbūt buvo pati banaliausia problema, kuri mums nutiko tą sezoną.

Per pusryčius jau viskas buvo puiku: „Kur tu, Alpha, mano broli? Kaip sekasi? Ar pasiruošę šiam vakarui?“ Taip. Ir tada „Olympiacos“ mus nugalėjo 30 taškų skirtumu.“

Kaip komandos draugai reaguodavo, kai M.Jamesas pasirodydavo praktiškai prieš pat rungtynes ir sakydavo, kad yra pasiruošęs žaisti?

„Žinai, koks dalykas? Mano pasaulyje, taip, kaip aš augau, kaip buvau auklėjamas ir kaip visus šiuos karjeros metus supratau krepšinį, maniau, kad tai yra receptas nesėkmei. Kad kažkas pasirodytų likus 20 minučių iki rungtynių... Turi atlikti apšilimą, susikaupti ir visa kita.

Tačiau jiems tai jau buvo nutikę ir jie žinojo, kad jis gali taip padaryti. Jis gali tiesiog įsijungti, pasirodyti rungtynėse, dominuoti, mes laimime ir viskas puiku, gyvenimas tęsiasi.

Aš čia buvau vienintelis šokiruotas. Mirotičiaus, man atrodo, tada nebuvo. Aš buvau tokioje būsenoje: „Po velnių, kaip dabar visa tai?“ Mike'as ateina likus pusvalandžiui iki rungtynių, pasirodo per apšilimą, o visi džiaugiasi. Strazelis laimingas – nereikės vienam žaisti. Okobo taip pat – visa našta nebus ant jo pečių.

Mums buvo labai svarbios rungtynės su „Olympiacos“ namuose ir mes juos nugalėjome, žaisdami su septyniais ar aštuoniais žaidėjais. Tada pagalvojau: „Gerai, viskas. Mes galime tiesiog pasirodyti prieš pat rungtynių pradžią, žaisti ir turime galimybę laimėti.“

Vėliau įvyko daug rimtesnis incidentas tarp M.Jameso ir E.Okobo. N.Nedovičius sako, kad šis konfliktas nustebino visą komandą, nes iki tol žaidėjų santykiai buvo labai geri.

„Tai buvo kitaip. Visiems mums tai buvo visiškai netikėta, nes nebuvau tokioje komandoje, kuri labiau nei ši Monako komanda būtų bendravusi už aikštės ribų. Visi buvome panašaus amžiaus, panašūs interesai, tos pačios temos pokalbiams, žaidėme kortomis lėktuve, įvairius žaidimus, bendravome... Buvo geriau nei bet kada, maksimumas.

Visa tai mus užklupo nepasiruošusius ir buvome nustebinti Mike'o reakcijos, bet, kaip sakau, pažiūrėkite, ką mes apskritai išgyvenome per tą sezoną... Jau buvo kalbama apie Bilio išėjimą, vėlavo atlyginimai, žiniasklaida rašė: „Klubas užsidarys“, kiti sakė: „Nestreikuokite, nes jei streikuosite, klubas užsidarys.“

Tiek daug spaudimo, tiek daug netikėtų dalykų kiekvieną dieną, kad visa tai tiesiog kaupėsi, kaupėsi ir kažkokiu būdu turėjo prasiveržti. Deja, prasiveržė tokiu būdu, tačiau iškart po rungtynių emocijos nurimo. Kitą dieną Mike'as paskambino Elie ir jie viską išsprendė. Buvo šiek tiek įtampos ir prireikė laiko, kol viskas vėl atsipalaidavo, bet galiausiai jie vėl puikiai sutarė ir tuo viskas baigėsi.“

Ar visa tai turėjo įtakos V.Spanoulio sprendimui palikti komandą?

„Tikrai turėjo. Tikrai ši situacija turėjo įtakos, bet manau, kad visų pirma jis galvojo, jog nebegali mūsų susigrąžinti. Tuo metu mes vieną pralaimėjimą keitėme kitu, tiesiog pralaimėjimas po pralaimėjimo, ir jis manė, kad nebegali mūsų sugrąžinti į reikiamą kelią ir kad prarado komandą.

Be to, turime suprasti, kad antrus metus ten jis buvo be šeimos. Gyveno vienas su savo kineziterapeutu. Jis turi penkis vaikus Atėnuose, žmona taip pat Atėnuose. Manau, kad visa tai jam šiek tiek susikaupė ir dėl to, galima sakyti, jis nuleido rankas.“

Monake buvo labai daug žaidėjų, galinčių individualiai spręsti situacijas vienas prieš vieną. Kuris iš jų geriausias?

„Talentingiausias yra Elie. Elie galbūt yra talentingiausias lygos gynėjas. Tai tikras NBA lygio talentas kalbant apie individualią techniką, erdvės susikūrimą ir metimo susikūrimą sau. Manau, Eurolygoje niekas to neturi.

Jis turi tą Hardeno paketą, dar ir kairiarankis, panašūs judesiai. Manau, visi tie kairiarankiai žaidėjai šiek tiek perėmė iš Hardeno metimus atšokus. O Elie dar ir stiprus. Galbūt žmonės to nemato, bet jis iš tikrųjų labai stiprus. Kai trenkia tau petimi, tau reikia sekundės atsistatyti, o kol išeini į jo metimą, jau per vėlu. Iš vidutinio nuotolio jis automatinis. Tiesiog automatas.“

O kaip dėl M.Strazelio? Atrodo, kad kiekvieną sezoną jis vis gerėja ir žaidime vienas prieš vieną.

„Jis bus tarp trijų geriausių lygos įžaidėjų artimiausiais metais, patikėkite manimi. Dešimt mėnesių buvau su juo. Beprotiška galva, labai emocionalus, daug ką priima asmeniškai, tačiau kai ši jo pusė subręs, jis bus vienas iš trijų geriausių lygos įžaidėjų.“

Kaip žaidėjai reaguodavo, kai treneris juos išimdavo iš aikštės?

„O, visi jie patys kiečiausi. Manau, kad nesvarbu, kas būtų Monako treneris, tai yra sunkiausias darbas pasaulyje. Nuolat: „Kodėl mane išimi? Vienas metimas...“ Nusivelka marškinėlius, atsiriša batų raištelius: „Duok ledo, daugiau nežaisiu, duok ledo.“

„Žmogau, nenori žaisti antrame kėlinyje? Ramiai, po velnių, sustok. Bet tada jie nusiramina. Tiesiog reikia iškentėti tas penkias–dešimt sekundžių beprotybės ir tada viskas gerai.

Vieninteliai mes nesiskųsdavome. Aš kartą pasiskundžiau, bet, sakykime, aš, Tarpey'us, Mirotičius ir Theisas. Theisas yra visiškai ramus.“

Vienas iš sezono klausimų buvo ir tai, kaip N.Mirotičius įsilies į komandą, kurioje tiek daug priklauso nuo gynėjų – pirmiausia Jameso, Okobo ir Strazelio – kūrybos.

„Mike'as yra specifinė galva. Tačiau jis gerai randa metikus. Man patinka žaisti su Mike'u. Jis į tai žiūri daug labiau nei Elie ir Strazelis. Nesvarbu, kuriame kampe esi, jis tave suras. Tikrai. Jis žiūri, kam perduoda kamuolį.

Žmonės mano, kad Mike'ui nerūpi krepšinis, tačiau jis labai seka krepšinį ir žino procentus. Jis visada viską daro apskaičiuotai ir žino, kam reikia perduoti kamuolį.

Manau, kad Nikola sunkino tai, jog realiai arba jis yra pagrindinis žaidėjas, kuriam nuolat duodi kamuolį, arba turi sistemą, kurioje žaidžiama per ketvirtą numerį.

Monake sistema yra tokia – gynėjai kuria ir viskas. Turi aukščiausio lygio kokybę šiose pozicijose, duodi jiems kamuolį ir jie kažką sugalvos. Nuo jų viskas priklauso.

Manau, kad tokiai komandai, sudarytai iš tokių žaidėjų, šiuo metu tai yra geriausias variantas. Jie taip funkcionuoja geriausiai. Jei apkrausi juos sistemomis ir daugybe informacijos, nemanau, kad tai veiktų. Duok jam kamuolį ir tegul žaidžia.“

N.Nedovičius pats sako nežinantis, kaip komanda, sezono metu turėjusi tiek daug problemų, sugebėjo užbaigti sezoną iškovodama keturis trofėjus.

„Tie keturi trofėjai su Monaku – mokslinė fantastika. Nežinau, kaip mums tai pavyko. Manau, tai yra didžiulis dalykas. Kai pažvelgi į tą komandą, sakai: „Na, jūs privalote laimėti, turite visas priemones ir visus žaidėjus, kad laimėtumėte viską.“

Tačiau tai, kas mums vyko už aikštės ribų ir viso sezono metu... Viskas rodė į katastrofą. O mes laimėjome keturis trofėjus. Ir tiek.“