3x3 rinktinę papildęs P.Sorokas – apie emocingus metus Italijoje: 1000 baudų ir knygos vertas bosas interviu

Paulius Sorokas visai neseniai užbaigė savo sezoną Italijoje, kuris pačiam lietuviui buvo neprastas, tačiau Skafačio „Givova“ liko dugne ir taip krito į antrąjį šalies divizioną.

Emocingi metai su emocingu klubo bosu priešakyje – taip praėjo eilinis lietuvio sezonas šalyje, kuri tapo antraisiais jo namais.

„Pietų Italija: šiandien laimėjai – tu Dievas, už kavą ir pietus nemoki, rytoj pralaimi – per langus rodo tau gestus“, – juokėsi P.Sorokas.

Italijoje jo skaičiai per 28 minutes siekė 9,8 taško, 5,9 atkovoto kamuolio, 1,4 perdavimo ir 13,4 naudingumo balo.

32 metų 203 cm ūgio puolėjas atostogų kol kas neturi ir nusprendė nerti į naują iššūkį – prisijungė prie 3x3 rinktinės. Kaip toli ves šis projektas, kol kas neaišku, bet išbandyti naują sau krepšinio stilių P.Soroką intriguoja.

„Pukelis, Džiaugys, Vingelis, Kumpys draugiškai priėmė mane į savo šeimą, dabar belieka mokytis ir žaisti“, – sako jis, su komanda besiruošiantis birželį vyksiančiam pasaulio čempionatui.

– Kaip atsidūrėte 3x3 rinktinėje ir kokią turite savo viziją su ja?

– Yra visokių planų, bet žiūriu į priekį diena po dienos. Man viskas čia nauja, stebėjau 3x3 krepšinį, bet bandyti žaisti dar neteko. Kai sulaukiau pasiūlymo, daug negalvojau: rinktinė, garbė, atsakomybė, norisi pabandyti. Svajonių gal ir yra, bet pradžioje reikia žiūrėti, kaip seksis. Kodėl gi ne? Anksčiau esu pagalvojęs, kad savo stiliumi, kiek grubesniu, ir sudėjimu tikčiau šiam žaidimui. Kai su manim susisiekė federacija, tas mintis išdėstė ir jie.

– Jei sektųsi gerai ir patiktų, kaip manote, sugebėtumėte derinti 3x3 ir 5x5 krepšinį?

– Šiuo metu nemanau. Aš vis tiek žaidžiu užsienyje. Žiūrint į tolimesnę ateitį, gal tada ir galima paaukoti pusmetį dėl kokio didelio turnyro. Nesinori į priekį žiūrėti dideliais žingsniais. Manau, kol kas man tai labiau tiktų vasaroms, kai žaidžia rinktinė, o vėlesnėje karjeros stadijoje gal ir pagalvočiau apie ką kitą. Šiuo metu dar prioritetas tikrai 5x5 krepšinis, juolab, turėjau neblogą sezoną.

– Jei dar yra jėgų ruoštis turnyrams su 3x3 rinktine, suprantu, sezonas nuo kojų labai nenuvarė.

– Psichologiškai nuovargio buvo daugiau, bet fiziškai jaučiuosi gerai. Žaisti norisi, plius, pasiskaičiau knygų, kad nuo tam tikro amžiaus nebereikia daryti didelės pauzės. Meile krepšiniui dar gyvenu, norisi žaisti, testavimus atlikau ir gydytojai patirtino, kad forma gera, nekliba šarnyrai (Juokiasi).

– Visą sezoną pavyko pražaisti be sveikatos problemų?

– Taip, tik minimaliom krepšinio traumelėmis, kaip čiurna. Bet rungtynių nepraleidau, žaidžiau daug minučių, esu jau išmokęs elgtis su savo kūnu.

Sorokas

– Kai šnekėjome prieš metus, po sezono Prancūzijoje, pamenu, nesijautėte ten laimingiausias. Turbūt sugrįžimas į Italiją jums vėl tapo atgaiva?

– Galima taip sakyti, nors visur vietą išsikovoti reikia. Pirma, visai kita, kai jautiesi svarbus komandai – žaidžiau gal 28 minutes per rungtynes. Jautiesi svarbus ir prisidėdamas prie pergalių ir jautiesi kaltas, kai komanda pralaimi. Tada visai kitaip žaidi. Manau, su vaidmeniu susitvarkiau, savo darbą padariau, nors komandoje buvo visokių dalykų. Buvo įvairių aplinkybių.

– Buvote apsidžiaugęs, kad turite šansą grįžti į sau geriausiai pažįstamą lygą?

– Gana anksti gavau pasiūlymą – birželį, bet buvo kilę organizacinių klausimų. Ėjo vasara, norėjau pasižiūrėti, kas dar bus, bet niekas pasiūlymo nepermušė. Sezoną ten pradėjo Marcelo Nicola, pas kurį buvau žaidęs Trevize. Jis dar prieš pasirašant sutartį teiravosi, ar norėčiau pas jį žaisti. Atsakiau: žinoma, bet reikia žiūrėti, kaip klubas įvykdys tam tikrus klausimus. Tada paskambinau Marcelo, paklausiau, ar dar manęs reikia, jis atsakė duoti vieną dieną ir po jos agentas pranešė, jog turime pasiūlymą. Taip po dienos atsidūriau klube ir kitą jau žaidžiau rungtynes. Taip, apsidžiaugiau, bet kaip ir nujaučiau, kad grįžti ten nebus sunku. Ten praleidau daug laiko, sezonai buvo sėkmingi, klubai mane vertino ir tai tokia abipusė meilė, atrasta vieta. Įdirbis prisidėjo.

– M.Nicola vardas Lietuvoje žinomas nuo tų senų laikų „Ryte“, kuomet kažkokių teigiamų prisiminimų apie jį čia nelabai likę. Koks jūsų įspūdis iš darbo su juo?

– Bet jei pašnekėtumėte su žaidėjais, manau, jie atsilieptų gerai. Jo dalykas yra pasirenkama trumpa rotacija, o tada tais žaidėjais jis tiki iki mirties. Jis duoda laisvės priimti sprendimus, neteisia už klaidas ir žaidėjai tai vertina, kaifuoja nuo to. Kas dėl taktikų, jis gal pasiima stipresnius asistentus, bet jo braižas toks – moki žaisti, prisiimk atsakomybę ir daryk. Sudėtingų schemų pas jį nėra. Kadangi aš atsakomybės nesikratau, jis tai matė, taip ir tikau jam. Nicola bando prisitaikyti prie šiuolaikinio krepšinio, imti du metančius gynėjus, dideli likę labiau pagalbiniai. Man jis patiko tiek kaip treneris, tiek kaip žmogus.

– Bet galiausiai jūsų komandoje jis neužsibuvo. Kodėl?

– Jei pasižiūrėsite į mūsų komandą, pakeitėme 2 trenerius ir gal 12 žaidėjų (Juokiasi). Išnaudojo visas licencijas. Prezidentas buvo savotiškas. Mane jis mylėjo ir myli, bet su kai kuriais elgėsi kitaip. Jis nori rezultato čia ir dabar, nėra rytojaus. Pietų Italija: šiandien laimėjai – tu Dievas, už kavą ir pietus nemoki, rytoj pralaimi – per langus rodo tau gestus (Juokiasi). Su Marcelo laimėjome porą rungtynių, bet porą pralaimėjome 30 taškų, balansas nebuvo labai blogas, bet nesėkmės tokiais skirtumais buvo kaip įžeidimas prezidentui.

Jis protingas vyras, suprantantis, bet labai emocionalus. Kažkas įvyksta – po rungtynių į susitikimą ir ten mus atskalbia. Kitas rungtynes laimime – jau bonusais kvepia. Arba gerai, arba blogai – kraštutinumai. Tai porą rungtynių pralaimėjome – atvyko naujas treneris.

Buvo atvykęs NBA čempionas Jordanas McRae‘us. Amerikiečiams reikia laiko, nebus, kad jie iškart įsivažiuos. Jis pirmą mačą pelnė 2 taškus, bet komanda laimėjo, visi patenkinti. Kitą rytą – jam treniruotė 8 valandą ryto. Sako: kaip man taip? Sako: nes įmetei 2 taškus, paėmėme tave dėl 20. Toks tavo darbas. Jis patyręs žaidėjas, sako: kaip galvojate, kokiu nusiteikimu eisiu į rungtynes? Tik pelnyti taškų, kad nebūtų papildomų treniruočių? Tai kenks komandai, nėra logikos. Jo logika buvo tokia: keturi žaidėjai mes po 20 taškų, jau yra 80, kiti susidės dar (Juokiasi). Jordanas keliskart paforsavo – nėjo, taip jau būna, kai forsuoji. Vėliau laimėjome, bet jis pelnė 10 taškų, tai jie susipyko, o žaidėjas išvažiavo. Taip ir sukosi žaidėjai – kas 2 savaites pokytis.

Buvo pas mus ir čekas Hrubanas, geras žaidėjukas, aukšto lygio padėjėjas, bet jis nemetė į krepšį. Sako: ko tu nemeti? Atsako: pas mane kamuolys neateina. Prezidentas sako: pasiimk. Po 2 savaičių buvo laisvas (Juokiasi). Man taip nepatinka, aš taip nedaryčiau, bet dariau savo darbą ir tiek. Kažkiek pašneki, kiek kreipia dėmesį į tavo nuomonę, bet ne aš priimu sprendimus.

Turėjome Italijos legendą Cinciarini, su juo bendravome daug, jis prie prezidento prieidavo ir jo kažkiek klausydavo. Bet iki tam tikros ribos. Buvo iššūkių, bet kadangi man reikėjo sezono, jog daug žaisčiau, parodyti sau ir kitiems, kad mano pasirodymas geras, manau, viskas bus gerai kitiems metams.

– Kiek psichologiškai sunku žaisti autsaiderių komandoje, kur dar šurmulį kelia toks vadovas?

– Yra yra iššūkis, nors patirtis padeda. Kiekvienas susitaiko savaip, aš – per darbą. Bandau į viską žiūrėti iš loginės pusės: atlieki darbą, peržiūri vaizdo medžiagą, jei pats padarai gerai, reiškia, nuo savęs padarei viską. Krepšinis komandinis sportas, bet viskas prasideda nuo tavęs. Jei atlieki maksimaliai, to tikiesi ir iš kitų. Bet kai kurių dalykų pakeisti negali. O kai pakeisti negali, tai ir nekariauji. Cinciarini nemažai šnekėjo: negali kontroliuoti, kas atleidžiama, kas pasirašoma ar kas vyksta.

Sorokas

– Prieš atvykstant čia žinojote, kokį įnoringą bosą gausite?

– Žinojau, dėl to birželį iškart ir nepasirašiau. Maniau, gal bus kitų variantų, bet kadangi labiausiai norėjau žaisti, pas Nicolą man tiko. Žinojau, kad organizaciniais klausimais lengva nebus, bet norėjau būti startiniu žaidėju, rolinių pasiūlymų turėjau ir kitur. Taip su žmona pasitarėme, pasakiau: lengva nebus ir žaisiu, bet gal kažkiek pakentėsime.

– Ar yra kažkoks išskirtinis įvykis iš šio prezidento poelgių, kurį galite papasakoti su didžiausia šypsena?

– Ne viską galiu sakyti, gal kada parašysiu knygą, bet galiu papasakoti vieną istoriją (Juokiasi). Pavyzdžiui: žaidėme su Venecija, pralaimėjome gal 5 taškais, klubas ten geras, o mes kovėmės gerai. Prametėme gal 7 baudas per rungtynes ir kaip veikė jo matematika: pralaimėjome 5 taškais, prametėme 7 taškus, reiškia, būtume laimėję 2. Susirinkimas, jo nėra, bet per savo žmogų jis perdavė: rytoj grįžtate ir 1000 baudų ryte ir vakare. Kiekvienas. Taip pakelsime savo baudų lygį. Turbūt žinote, kas tai yra. Gali gal duoti 10 serijų iš eilės ar užduotį pataikyti 30 paeiliui. O tiesiog mesti 1000 yra cirkas. Ką galvojate? Bajeris? Ateiname į treniruotę po štangos, kameros, filmuojama ir turi mesti. Aš dar turiu specifinę techniką, geriau išmetu 3 po 10 nei daug iš eilės.

Net pats Cinciarini, kuris yra darbo etalonas, šveisdavo ten kamuolius ir sakė, kad čia nėra logikos. Visi elgėmės, lyg vykdydami atsakymą, bet tiesiog bet kaip mėtėme. Treneris irgi sakė: neturiu ką padaryti. Kitus kartus jau turėjome normalesnes užduotis – 5 kartus pataikyti po 10 iš eilės, čia jau suprantu, prasčiau metantiems, čia iššūkis ir tikslas.

– Kokia buvo boso reakcija, kai iškritote iš lygos?

– Švelniai tariant, bloga (Juokiasi). Iki smurto nėjome, bet susirinkimai vyko kasdien, individualūs taip pat, žaidėjai keitėsi kas savaitę (Juokiasi). Buvo situacija: namie žaidėme rungtynes sekmadienį, tai penktadienį visi vykome į viešbutį. Dėl susikaupimo. Nors žaidėme namie. Gal jei rungtynės svarbios, gali iš vakaro surinkti visus, kad jiems nebūtų vakare rūpesčių, būtų pagaminta vakarienė, gerai išsimiegota, visur nuvežta ir pan. Bet pas mus taip nebuvo – gyvenome su kambariokais, važiavome į rungtynes savo mašina, nieks nepasikeitė, tik gyvenome viešbutyje.

Tada ir galvoji: reikia ar nereikia to? Bet jis griebėsi visko. Kažkiek jo gaila, žmogus tikrai protingas, valdyti verslą jis tikrai sėkmingas, bet krepšinio klubas galbūt nevaldomas kaip verslas. Žmogus ambicingas: jau paskelbė, kad kitąmet laimės antrą lygą ir grįš. Žinau, jie norėjo, kad grįžčiau, bet pasakiau, kad nebegrįšiu. Taip, pinigų jie turi, bet viskam yra savo kaina. Kiekvienas su savo aplinkybėmis: kažkas nori žaisti daugiau kaip aš, galiu į kažką žiūrėti pro pirštus, kažkas grįžta po traumos, kažkas nori pasirodyti. Pas mus buvo Robas Gray‘us, vėliau žaidęs „Galatasaray“, kažkada jis su Monaku tapo Europos taurės čempionu ir MVP. Kodėl jis ten? Nes jis tik meta, nori to, jis mažiukas, Eurolygoje gal jį atakuotų, o gynyboje jis prisitaupo. Yra niuansų, kodėl tokie klubai pritraukia žaidėjus.

– Kaip suprantu, jūsų noras bus toliau likti Italijoje?

– Taip, prioritetas Italijai. Plius, geros žinios mano šeimai – laukiamės pirmagimio, jis turi gimti vasaros viduryje. Norisi kaip patogiau šeimai, abu pripratome ten. Susidėlioji prioritetus: jei galimybė yra, pirmumas Italijai, bet yra niuansų. Ir po Prancūzijos buvo pasiūlymų iš Azijos, bet su mažu vaiku ten būtų iššūkis, nors įtraukiant į kontraktą sąlygas, gal ir galima susitvarkyti, gal ir tėvai padėtų. Reiktų pasverti finansinę ir šeimos pusę. Jei Azijoje mokėtų dvigubai ir sąlygos tiktų, gal tai būtų variantas. Bet kaip atsitiks, negali žinoti.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ sudėties dėlionė – kurie žaidėjai išvyks, kuriuos vertėtų išsaugoti, su kuriais vyksta pokalbiai, o kas jau ieškosi komandų kitur