Sensaciją prieš Lietuvos rinktinę prisiminęs „Juventus“ naujokas: mačas su „Žalgiriu“ – vienas sunkiausių karjeroje

Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ ekipa šį sezoną yra išgyvenusi jau bene daugiausiai permainų Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).

Pastaruoju atvykusiu naujoku tapo belgas Vincentas Kestelootas. 29 metų puolėjas didžiąją savo karjeros dalį (nuo 2014 iki 2022 metų) praleido gimtinėje, vėliau sužaidė pusantro gero sezono Vokietijoje (Heidelbergo „MLP Academics“), bet tada jį sustabdė kryžminių kelio raiščių trauma.

Taip Vokietijos lygoje po 11,8 taško rinkęs ir 2,8 kamuolio atkovojęs belgas ilgam iškrito iš rikiuotės ir tik dabar – po metų pertraukos – grįžo ant parketo.

„Viskas einasi gerai, iškart pasijutau priimtas šiltai, lyg namie, man čia visi labai geri. Dar nesusipažinau su Utena gerai, turėsiu tam laiko“, – sako jis.

Belgas prieš „Žalgirį“ sužaidė 21 minutę ir pelnė 9 taškus, tiesa, jis pripažįsta – rungtynės jam tapo vienomis sunkiausių karjeroje.

„Ne vien dėl sugrįžimo po traumos, bet ir oponento – labai pajėgaus oponento“, – tai aiškina V.Kestelootas. Mačą uteniškiai pralaimėjo net 67:128.

Krepsinis.net – pokalbis su „Uniclub Bet-Juventus“ naujoku apie traumą, sensacingą pergalę prieš Lietuvos rinktinę ir sunkų debiutą Lietuvoje.

– Vincentai, kaip praleidote savo šventes?

– 24 dieną dar buvau Belgijoje, o kitą dieną skridau į Lietuvą ir Kalėdas praleidau vienas. Tokia šio verslo dalis, viskas gerai.

– Nežaidėte apie metus dėl kelio traumos. Kiek sudėtinga vėl grįžti į ritmą?

– Sunku, kai metus nežaidi rungtynių, būdamas atletas. Džiaugiuosi, kad treneris tai supranta, duoda man laiko, nėra realu iškart grįžus žaisti savo geriausius mačus. Manau, kad su laiku ir treniruotėmis, jausiuosi tik geriau. Komandos štabas man padeda, o aš taip pat darau viską, ką galiu, kad grįžčiau į savąjį lygį.

– Kaip atrodė jūsų reabilitacijos periodas ir ar pastaruoju metu vis dar sportavote vienas, ar su kažkuria vietine komanda?

– Pradžioje sportavau tik vienas, o nuo septinto mėnesio prisijungiau prie Antverpeno ekipos. Ten po truputį grįžau į komandinį bei kontaktinį krepšinį, pradžioje dar neatlikinėjau pilnaverčių treniruočių, ėjau į priekį diena po dienos. Sunku dirbti su komanda, kurios dalimi pats nesi, tad tik pastarąją savaitę Utenoje skaičiuoju visišką savo sugrįžimą į krepšinį.

– Ar ši trauma buvo rimčiausia jūsų karjeroje? Kaip psichologiškai išgyvenote ją?

– Jau buvau patyręs tokią pačią kryžminių kelio raiščių traumą anksčiau – prieš 12 metų. Tik kitoje kojoje. Dabar psichologiškai situacija buvo kita, kadangi žaidžiau gerą sezoną Vokietijoje, norėjau būti sveikas iki galo. O šiame biznyje, jei susitraumuoji, antrą šansą gauti yra sunku. Dabar džiaugiuosi, kad šansą vis tik gavau čia – Utenoje.

– Ar žaisdamas antrąjį savo solidų sezoną Vokietijoje galvojote apie tai, kad tai gali jums atverti duris į aukštesnį lygį – Europos turnyrą?

– Nežinau. Prieš tai 8 metus praleidau gimtinėje, tad mano tikslas ilgą laiką buvo tiesiog žaisti kažkur už Belgijos ribų. Norėjau tai pasiekti, bet neįsivaizdavau, kiek gerai žaisčiau kažkur kitur. Vokietijoje turėjau gerus metus ir kai viskas taip einasi, natūralu, kad susimąstai apie aukštesnį lygį.

Eurolyga man atrodė per aukštai, jaučiuosi, kad savo pozicijoje būčiau per žemas. Kai esi profesionalas, visada galvoji apie kažką aukščiau – taip buvo ir man. Kai patyriau traumą, norėjau vėl grįžti į kažkokią užsienio ekipą, nes supratau, jog jei liksiu Belgijoje, bus sunku vėl išvykti kažkur kitur. Dėl to tikiuosi, kad turėsiu gerus metus Utenoje ir įrodysiu visiems, kad galiu būti geras ir sveikas.

– Iš jūsų patirties suprantu, kad Belgijos žaidėjams nėra taip lengva nusipelnyti šanso užsienyje.

– Taip, man lengva nebuvo. Gal prieš 10 metų Belgijos lyga buvo stipresnė nei dabar, nes dabar tarptautiniame fronte – Čempionų lygoje – žaidžia tik Ostendės klubas. Jei kažkas iš kitų klubų kur rungtyniauja, tai nebent FIBA Europos taurėje, kur ne visada pasiseka kažką pasiekti daugiau. Dėl to žaidėjams yra nelengva išvykti iš čia. Aš norėjau tai padaryti anksčiau, tik nepavyko, kol nesulaukiau šanso Vokietijoje.

Kestelootas

– Su kokiais naujais dalykai susidūrėte pradėjęs legionieriaus kelią?

– Gerokai profesionalesniu lygiu – ir aikštėje, ir už jos ribų. Lietuvoje matau, koks krepšinis yra svarbus, kaip čia visiems rūpi žaidėjai. Vokietijoje daug komandų žaidžia tarptautiniame turnyre, dvi jų – Eurolygoje. Jei lygintume su mano šalies lyga, ji yra bendra su Nyderlandais – komandų daug, tačiau lygis skiriasi stipriai. Vokietijoje jaučiau, kaip kiekvienas mačas yra sunkus, kai tuo tarpu Belgijoje lygių rungtynių buvo gerokai mažiau.

– Ar rungtyniaudamas užsienyje jaučiate kitą atsakomybę?

– Belgijoje žaisdamas jautiesi saugiau, nes spaudimas mažesnis – žmonės daugiau tikisi iš užsieniečių. Bet man patinka žaisti užsienyje. Kuomet rungtyniavau Vokietijoje, treneris man sakė – daryk tai, ką moki, nedaryk to, ko nemoki. Taip pajaučiau daug jo pasitikėjimo ir man buvo lengviau.

– Ko labiausiai pasiilgstate iš namų, žaisdamas užsienyje?

– Šeimos. Kai esu Belgijoje, daug laiko leidžiame kartu, taip pat ir su draugais, kadangi sezono metu daug laiko reikia skirti krepšiniui. Taip pat turiu šunį, kuris yra Belgijoje, jo nesivežiau į Lietuvą, tad pasiilgsiu ir jo.

– Atrankoje į 2022 m. Europos čempionatą susitikote su Lietuvos rinktine ir tada iškovojote pergalę (86:65). Kiek svarbi ji buvo Belgijai?

– Labai! Belgija vis žaisdavo Europos čempionatuose, bet niekada nebuvo ta komanda, kuri kovotų dėl medalių. Dėl to kiekvienas toks laimėjimas mums yra reikšmingas, ypač prieš geras krepšinio tautas. Mums tuo metu labai reikėjo pergalės ir atrankos kontekste. Suprantu, kad jums tai buvo skaudu, mums tai buvo didelis pasiekimas (Šypsosi).

– Kiek svarbu jums pačiam buvo pasiekti nacionalinės komandos lygį?

– Visada mėgaujuosi atstovaudamas rinktinei, manau, kad dėl jos atidaviau daug ką, ką galėjau. Dabar trauma mane išmušė iš ritmo, tad nežinau, ar žaisiu vasario „lange“, esu realistas, bet norėčiau vėl būti rinktinės dalis. Galimybė atstovauti šaliai – didelis dalykas. Be to, pasiilgsti žmonių, kurių nematai sezono metu, susitikti su žaidėjais yra labai smagu.

– Prieš porą dienų oficialiai grįžote ant parketo. Ko gero, jausmas kontroversiškas: grįžti smagu, bet pralaimėti 60 taškų – nelabai.

– Tikrai taip. Daug kas klausė manęs, kaip jaučiausi – tai turbūt buvo vienos sunkiausių rungtynių, kokias kada esu žaidęs. Ne vien dėl sugrįžimo po traumos, bet ir oponento – labai pajėgaus oponento. Po pralaimėjimo Eurolygoje jie labai norėjo atsitiesti, žinojome tai. Iš tokio mačo turime daug ko pasimokyti.

Kalbant apie mane, džiaugiausi grįžęs, bet turėjau suprasti, kad nežaidžiau metus, treniravausi tik 2 dienas su komanda, kovoju prieš vieną dešimties geriausių Eurolygos komandų. Tai tikrai man buvo viena sunkiausių kovų. Džiaugiuosi, kad fiziškai jaučiuosi gerai, nejaučiu kelio problemų ir jaučiu, jog galėsiu grįžti į savo buvusį lygį.

– Ar turite atsakymų, kas nutiko, kad pralaimėjote taip stipriai?

– Sunku pasakyti, kadangi čia esu porą dienų, mes tiesiog neatlaikėme „Žalgirio“ intensyvumo ir fiziškumo, mes strigome puolime ir gynyboje atvėrėme jiems kelius rinkti lengvus taškus iš stiprių rankų. Tikrai jautėsi, kad „Žalgiris“ norėjo įrodyti, jog neturi dviejų blogų mačų paeiliui, jie buvo labai agresyvūs.

– Kaip po tokios nesėkmės neprarasti tikėjimo?

– Viena vertus, reikia suprasti realistiškai, kad nugalėti tokią komandą sunku. Kita vertus, „Žalgiris“ gerai parodė mūsų silpnybes, ką turime taisyti. Dabar reikia mokytis. Jei į tai žiūrėsime kaip į pamoką, pasitikėjimo neprarasime. Manau, kad tikrai turime talento. Jei pažinsime vienas kitą geriau, nes Tookie taip pat čia yra neseniai, bus lengviau. Tam reikia laiko, bet jo daug nėra.