Išskirtinis Lietuvos rinktinės bruožas atspindi tai, kas bus pagrindiniu koziriu olimpiadoje
(28)
Disciplina, vaidmenų aiškumas, nuostabus tarpusavio supratimas ir nugalėtojų mentalitetas aikštelėje – tuo ši Lietuvos vyrų rinktinė pasižymėjo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pasirengimo cikle.
Nuo pat pirmųjų kontrolinių rungtynių su Naująja Zelandija Lietuvos rinktinė demonstravo šaltakraujišką ramybę ir besąlygišką žinojimą to, ką daro. Ir nesvarbu, kad šią vasarą savo vietos aikštelėje ieškojo būrys debiutantų.
Nė vienas iš penkių pirmųjų varžovų nesugebėjo rimčiau pasipriešinti savo krypties užtikrintai besilaikusiai Lietuvos rinktinei – Naujoji Zelandija krito 58:88, Tunisas – 56:81, Venesuela – 53:84, Nyderlandai – 61:84, o Baltarusija – 51:84.
Jei šioje pasirengimo fazėje Jonas Kazlauskas turėjo galimybę vertinti ir rinktis tinkamiausius žmones jo sistemai, tai antrajame etape ėmė ryškėti pagrindinė šios Lietuvos rinktinės stiprybė.
Paskutiniai penki pasirengimo testai leido įsitikinti, kad tie ketveri metai, kai Jonas Kazlauskas vadovauja rinktinei, suformavo tvirtą sudėties pagrindą ir žaidimo braižą. Tai ypač gerai jautėsi gynyboje, kur tarpusavio supratimas yra nepaprastai svarbus pagalbos situacijose.
Išryškėjo tai, kad kiekvienas Lietuvos rinktinės žaidėjas puikiai jautė savo kolegas aikštelėje. Jeigu jis skubiai padėdavo ir palikdavo savo tiesioginį oponentą be priežiūros, jis žinojo, kad turės užnugarį – kolegą, kuris perims jo žaidėją ir juo deramai pasirūpins.
Kitaip tariant, jautėsi, kad kiekvienas žaidėjas tiksliai žino, ką vienoje ar kitoje situacijoje gynyboje darys jo komandos draugas, tad broko komandiniuose gynybos veiksmuose pasitaikydavo itin retai. Nebūdingai retai pasiruošimo turnyrui fazėje.
Per paskutines penkerias rungtynes Lietuvos rinktinė susidūrė su varžovais, kurie techniniu lygiu jei ne pranoksta, tai tikrai nenusileidžia J.Kazlausko auklėtiniams. Tačiau dažniausiai jiems pasinaudoti savo plačiomis galimybėmis puolime niekas neleisdavo.
Pirmosiose rungtynėse su ispanais Kaune varžovams, kurie išsiskiria savo puolimo potencialu, per keturis kėlinius buvo leista sukrapštyti 72 taškus. Panašiai ispanams atakuoti Lietuvos rinktinę sekėsi ir tėvynėje, kur įvykusiame antrajame susitikime jie surinko 76 taškus. Dukart paeiliui sulaikyti tokią komandą kaip Ispaniją iki 80 taškų – nemenkas pasiekimas, net ir atsižvelgiant į ispanų tuometinę formą.
Vėliau Lietuvos rinktinė sustabdė ir argentiniečius – 68 taškai per keturis kėlinius, ir australus – 68 taškai, ir brazilus – 64 taškai.
Rezultate penkiems pagrindiniams savo varžovams pasirengimo cikle Lietuvos rinktinė vidutiniškai leido rinkti vos 69,6 taško. Tam įtakos turėjo ir žaidimo tempas. Svarbu pažymėti, kad ispanai ir brazilai pasižymi greičiu ir gebėjimais bausti varžovus kontratakomis. Tačiau Lietuvos rinktinei tuose susitikimuose pavyko primesti sau parankesnio pozicinio žaidimo taisykles.
Tai buvo pasiekta griežtomis taisyklėmis, kurias ketvirtus metus rinktinei diriguojantis J.Kazlauskas, sugebėjo tvirtai įkalti žaidėjų galvose.
Valančiūnas
Kaip geras puolimas prasideda nuo geros gynybos, taip ir solidi gynyba, ypatingai stabdant varžovų greitus išpuolius, prasideda nuo atitinkamo žaidimo plano puolime.
Pirmiausia, žinodama savo stiprybes (Jono Valančiūno galimybes „ant ūselio“), Lietuvos rinktinė puolime žaidžia kantrų, pozicinį krepšinį, stengdamasi pamažu išdarkyti varžovų gynybos išsidėstymą ir surasti patogiausią progą metimui. Labai dažnai tos patogiausios progos atakuoti krepšį atsiskleidžia baudos aikštelėje, kur tinkamai poziciją užsiėmęs J.Valančiūnas gali tiesiog dominuoti prieš savo tiesioginius oponentus.
Lietuvos rinktinė meta daug metimų iš artimų distancijų ir tai automatiškai sumažina užuomazgų kontratakoms tikimybę dėl paprastos priežasties: iš artimos distancijos išmestas kamuolys netaiklaus metimo atveju atšoka kur kas arčiau nei atakuojant iš toli. Be to, J.Valančiūnas ir Domantas Sabonis duoda didelį spaudimą dėl kamuolio kovojantiems varžovų aukštaūgiams, kurie neturi laisvės atlikti staigaus pirmojo perdavimo.
Tuo pat metu po netaiklaus metimo Lietuvos rinktinės gynėjai nekovoja dėl kamuolio, o išsirenka savo žmones ir neleidžia jiems atsidurti be priežiūros kitoje aikštelės pusėje.
Galiausiai, jei oponentams vis dėlto pavyksta pabėgti į greitą išpuolį, galima pajusti, kaip gerai Lietuvos rinktinės žaidėjai įvertina grėsmės savo krepšiui potencialą. Jeigu jie mato, kad varžovai susikūrė kiekybinę persvarą, jie be jokių dvejonių griebiasi pražangų taktikos.
Ir tai – tik pirmosios trys taisyklės, kuriomis Lietuvos rinktinė kontroliavo žaidimo eigą prieš daugumą savo varžovų pasirengimo cikle.
Kariniauskas
Pirmasis ir labai svarbus aspektas, kuo Lietuvos rinktinė išsiskiria iš būsimų savo oponentų olimpiadoje, ir kodėl Vaidas Kariniauskas J.Kazlauskui yra geriau nei Mindaugas Girdžiūnas, o Marius Grigonis – nei Adas Juškevičius – menka ūgio diferenciacija.
Pagrindiniai Lietuvos rinktinės penketukai aikštelėje yra sudaryti iš žaidėjų, kurie visi – panašaus ūgio. Tai sukuria didžiulį universalumą gynyboje.
Pirma, tai leidžia Lietuvos rinktinei ginantis be didesnio rūpesčio keistis ginamaisiais situacijose be kamuolio, taip eliminuojant galimybes varžovų gynėjams sėkmingai pasinaudoti užtvaromis ir atsilaisvinus nuo tiesioginių savo oponentų, be priežiūros prakirsti į pavojingas zonas.
Antra, aukšti gynėjai (ypač įžaidėjai) leidžia Lietuvos rinktinei „du prieš du“ situacijose gintis vadinamuoju „flatu“, kai aukštaūgis nėra verčiamas palikti baudos aikštelės ir atakuoti žaidėjo su kamuoliu. Tai labai aktualu J.Valančiūnui, kuris susiduria su problemomis, kai turi stabdyti staigius oponentų „mažiukus“ perimetre.
J.Valančiūnas pasilieka arčiau krepšio ir prižiūri į baudos aikštelę kertantį varžovų aukštaūgį, o Mantas Kalnietis ar V.Kariniauskas tuo metu vieni tvarkosi su užtvara ir skuba prie savo tiesioginio oponento su kamuoliu. Pastarasis trumpam įgyja erdvės metimui, tačiau jam yra sudėtinga ta erdve pasinaudoti, nes M.Kalniečio ir V.Kariniausko ilgos rankos neleidžia jam pasiruošti metimui ir prisitaikyti.
Situacijose, kai „du prieš du“ stabdoma kitomis strategijomis – „show“ (su Robertu Javtoku ar Antanau Kavaliausku), kai aukštaūgis trumpam imituoja išėjimą ant perimetro ir taip pristabdo žaidėjo su kamuoliu judėjimą, ar „stepout“ (su minėtais dviem „centrais“, D.Saboniu), kai aukštaūgis išeina į perimetrą ir kartu su gynėju atakuoja žaidėją su kamuoliu, ūgis kitose grandyse tampa labai svarbus pagalbos situacijose.
Tada tas trečiasis Lietuvos rinktinės žaidėjas, kuris nusileidžia į pagalbą ir perima įkertančio aukštaūgio priežiūrą, tampa rimta kliūtimi. Jeigu į baudos aikštelę įkirtęs oponentų aukštaūgis gauna kamuolį, jis bet kokiu atveju susiduria su dvimetriniu varžovu. Išnaudoti įgytą erdvę jam neretai tampa sudėtinga. Jeigu tokioje situacijoje į pagalbą ateitų 190 cm ūgio Lietuvos rinktinės žaidėjas, jam sustabdyti varžovų „centrą“ būtų kur kas sudėtingiau.
Kai Lietuvos rinktinės žaidėjas turi sugrįžti iš pagalbos prie savo tiesioginio oponento, galima įžvelgti puikiai nušlifuotą elgesį „closeoutų“ situacijose. Visi be išimties Lietuvos rinktinės žaidėjai dažniausiai tokiais momentais atsistoja į teisingą stovėseną – kūnas žemai, kojos sulenktos, ranka ištiesta į priekį. Taip jie neleidžia varžovui atakuoti jų prasiveržimu bei verčia rinktis gana nepatogų metimą iš tolimos distancijos. Jeigu oponentas mėgina gąsdinti metimu, jūs nepamatysite Lietuvos rinktinės žaidėjo, šokančio į viršų ir taip visiškai sudarkančio gynybinį išsidėstymą.
Grigonis
Griežtas taisykles gynyboje pildo žaidėjai, kurie sugeba tai daryti. Rinktinės pagrindą sudaro krepšininkai, kurie ne tik puikiai ginasi vienas prieš vieną, tačiau labai gerai orientuojasi komandiniuose veiksmuose. J.Valančiūnas ir D.Sabonis yra sunkiai pralaužiami baudos aikštelėje, Jonas Mačiulis yra žmogus, kuris ne tik labai gerai jaučia varžovų puolimą ir sugeba uždaryti visas atsiveriančias spragas prie galinės linijos, tačiau ir košmariškas oponentas bet kuriam varžovų „trečiajam numeriui“ perimetre. Galiausiai, Renaldas Seibutis, Marius Grigonis, V.Kariniauskas ir M.Kalnietis yra aukšti gynėjai, kurie retai tampa didžiule problema, arti krepšio atsidūrę prieš varžovų aukštaūgius.
Be didžiulio universalumo, kurį Lietuvos rinktinei suteikia centimetrai, gynyboje lietuviai išsiskiria fiziškumu. Minėtieji priekinės linijos žaidėjai užtikrintai kontroliuoja „lentą“ ir neleidžia varžovams kartoti metimų, kaip ir nenusileidžia fizine jėga savo tiesioginiams oponentams. Lygiai taip pat ir perimetro linija su J.Mačiuliu, M.Grigoniu, R.Seibučiu, M.Kalniečiu ir V.Kariniausku. Visi šie žaidėjai nėra lengvai išmušami iš pusiausvyros, susidūrę su savo tiesioginiais oponentais.
Atsižvelgiant į faktą, kad J.Kazlauskas yra gynybinio braižo specialistas, kuris labiausiai mėgsta galimybėmis gynyboje pasižyminčius, darbščius ir kovingus krepšininkus, nebelieka abejonių, kodėl rinktinės dvyliktuke vietos atsirado V.Kariniauskui, svarbų vaidmenį užėmė M.Grigonis bei D.Sabonis, o dėl R.Javtoko ateities rinktinėje klausimų nebuvo nuo pat tos dienos, kai jis sulaukė kvietimo.
Pasirengimo ciklas parodė, kad Lietuvos rinktinės „arkliuku“ Rio de Žaneire taps gynyba. Tai, kas šiai komandai pastaruosius trejus metus sėkmingai leido kompensuoti talento deficitą prieš pajėgiausius varžovus.
Šį olimpinį ciklą Lietuvos rinktinė su J.Kazlausku priešakyje baigs turėdama labai aiškų ir veikiantį žaidimo planą, krepšininkams puikiai žinant savo užduotis puolime, nepriekaištingai sustyguotus veiksmus gynyboje ir tinkamus išpildytojus tam, ko nori treneris.
Su tokia tvirta baze ir per pastaruosius čempionatus išsiugdytu nugalėtojų mentalitetu Lietuvos rinktinė turi potencialo po 16 metų pertraukos vėl iškovoti šaliai olimpinius medalius.
Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą „Facebook“
Norėdami komentuoti prisijunkite.