Nuo pastarojo jų susitikimo prabėgo beveik šeši mėnesiai. Tada, balandžio 17-ąją, Šarūno Jasikevičiaus vadovaujamas Kauno „Žalgiris“ po didžiosios pertraukos perėmė rungtynių kontrolę į savo rankas ir be didesnio nervo 79:74 susitvarkė su Tomo Pačėso vadovaujamais Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkais.
Disciplina, vaidmenų aiškumas, nuostabus tarpusavio supratimas ir nugalėtojų mentalitetas aikštelėje – tuo ši Lietuvos vyrų rinktinė pasižymėjo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pasirengimo cikle.
2012 metų liepos 22 dieną Liublianoje Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinė siekė trečiojo aukščiausios prabos apdovanojimo paeiliui. „Auksinės kartos“ nariai siekė įrodyti, kad geriausi Europoje jie gali būti ir be Jono Valančiūno.
1996 m. laimėjęs Olimpinę bronzą ir išrinktas geriausiu Europos krepšininku Artūras Karnišovas, Lietuvos rinktinėje vykstant trenerių ir kartų kaitai, sakė, jog “dabar medalius lietuviams teks ilgam pamiršti”. Tam tikra prasme A.Karnišovas buvo teisus: nuo šių ištartų žodžių iki tol, kol rinktinėje žaidė A.Karnišovas – Lietuva nelaimėjo nieko (nesėkmingi 1997 ir 1999 m. Europos ir 1998 m. Pasaulio čempionatai). “Karnio prakeiksmą” panaikino tik paties A.Karnišovo pasitrukimas iš rinktinės prieš 2000 m. Olimpiadą Sidnėjuje, kur lietuviai iškovojo dar vieną bronzą.