Nuo pastarojo jų susitikimo prabėgo beveik šeši mėnesiai. Tada, balandžio 17-ąją, Šarūno Jasikevičiaus vadovaujamas Kauno „Žalgiris“ po didžiosios pertraukos perėmė rungtynių kontrolę į savo rankas ir be didesnio nervo 79:74 susitvarkė su Tomo Pačėso vadovaujamais Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkais.
Disciplina, vaidmenų aiškumas, nuostabus tarpusavio supratimas ir nugalėtojų mentalitetas aikštelėje – tuo ši Lietuvos vyrų rinktinė pasižymėjo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pasirengimo cikle.
2012 metų liepos 22 dieną Liublianoje Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinė siekė trečiojo aukščiausios prabos apdovanojimo paeiliui. „Auksinės kartos“ nariai siekė įrodyti, kad geriausi Europoje jie gali būti ir be Jono Valančiūno.
Besiruošiant 1937 m. Europos pirmenybėms Lietuvos rinktinei nebuvo keliami dideli tikslai. A.Latvėnas 1939 m. leidinyje “Fiziškas auklėjimas” rašė: “<...> nesitikint jį laimėti ir pasiruošimas rinktinės buvo ne per stropiausias. Buvo samprotaujama, kad dabartinėmis jėgomis gal pavyks išvengti paskutinės vietos ir tuo bus pasitenkinta.” Panašias prognozes reiškė ir latvių – turnyro šeimininkų – spauda, kuri apie komandų pajėgumą rašė: “Pirmoje grupėje ir pirmoje eilėje, žinoma, Latvija, toliau seka Estija. Po jos Lenkija ir Italija. Tai stipriausios Europos vyrų komandos. Antroje grupėje stipriausia Prancūzija, toliau Čekoslovakija, Rumunija ir Bulgarija, tai jau vidutinio pajėgumo valstybės. Paskutinėje iš silpniausiųjų grupėje pirmoje eilėje buvo Turkija, antroje – Egiptas ir paskutinėje vietoje, kaip silpniausia – Lietuva”. Belieka priminti, kad Lietuvos rinktinė turnyre nepatyrė nei vieno pralaimėjimo ir tapo čempione.