Aistros virė FIBA Čempionų lygos ketvirtfinalio pirmosiose rungtynėse tarp Izmiro „Pinar Karšiyaka“ ir Musijos UCAM ekipų. Ketvirtajame kėlinyje šeimininkų komandos gynėjas Berkas Ugurlu skubėjo į greitą ataką ir jį grubiai sustabdė Sadielis Rojas, už ką tuoj pat buvo nubaustas nesportine pražanga.
Turkijos rinktinės vyriausiasis treneris Ufukas Sarica padėkojo už darbą dviems žaidėjams, todėl pasiruošimą tęsia 16 krepšininkų. Canas Maksimas Mutafas bei Berkas Ugurlu paliko Europos čempionatui besirengiančios komandos stovyklą. Turkijos rinktinės kandidatai: Cedi Osmanas, Dogušas Balbay‘us, Furkanas Korkmaz...
Eurolygoje galima stebėti ne tik tokių patyrusių žaidėjų kaip Vassilis Spanoulis, Dimitris Diamantis ar Juanas Carlosas Navarro pasirodymus, bet ir jaunų krepšininkų, dar tik kopiančių į krepšinio elitą, žaidimą.
Šiais laikais surengti savo šalyje prestižinį sporto turnyrą – ne tik garbė, bet ir didelė finansinė nauda. Nebijoma milžiniškų investicijų į infrastruktūrą, nes neabejojama, kad skirtos lėšos tikrai atsipirks. Sunku patikėti, tačiau panaši situacija buvo ir tarpukario metais, kai pinigai ir krepšinis dar nebuvo taip tampriai susiję kaip šiandien. Lietuva iškovojo teisę 1939 m. organizuoti Europos čempionatą, tačiau tinkamos varžyboms salės nebuvo. Kauno sporto halės statyba kainavo tuomet milžiniškus 400 tūkst. litų! Dar neužbaigus statyti, buvo pradėti pardavinėti bilietai ir per savaitę visų sėdimų vietų bilietai buvo parduoti. Nedaug liko ir stovimų vietų. Buvo paskaičiuota, kad dar neprasidėjus turnyrui už bilietus buvo surinkta beveik 400 tūkst. litų.