Šią savaitę už mano akies užkliuvo Andriaus Tapino rašinys apie Lietuvos emigrantus ir nutrūkstančius saitus tarp likusių ir išvykusių.
Jubiliejinio, 10-ojo, Čikagos lietuvių krepšinio lygos (ČLKL) čempionais po metų pertraukos vėlgi tapo „Kunigaikščių-Compass” krepšininkai. Po finalinio, pergalingo jiems teisėjo švilpuko džiaugsmu tryškę komandos žaidėjai išsimaudė šampano pursluose ir užsitraukė simbolinį čempionams skirtą cigarų dūmą.
Šiais laikais surengti savo šalyje prestižinį sporto turnyrą – ne tik garbė, bet ir didelė finansinė nauda. Nebijoma milžiniškų investicijų į infrastruktūrą, nes neabejojama, kad skirtos lėšos tikrai atsipirks. Sunku patikėti, tačiau panaši situacija buvo ir tarpukario metais, kai pinigai ir krepšinis dar nebuvo taip tampriai susiję kaip šiandien. Lietuva iškovojo teisę 1939 m. organizuoti Europos čempionatą, tačiau tinkamos varžyboms salės nebuvo. Kauno sporto halės statyba kainavo tuomet milžiniškus 400 tūkst. litų! Dar neužbaigus statyti, buvo pradėti pardavinėti bilietai ir per savaitę visų sėdimų vietų bilietai buvo parduoti. Nedaug liko ir stovimų vietų. Buvo paskaičiuota, kad dar neprasidėjus turnyrui už bilietus buvo surinkta beveik 400 tūkst. litų.