Vilties diena: ar liksime temoje? (5)

2025 m. lapkričio 27 d. Ignas Sargiūnas sukuria vieną didžiausių stebuklų krepšinio istorijoje ir Lietuvos rinktinė įspūdinga pergale Londone startuoja pasaulio čempionato atrankoje, taip pratęsdama tvarkingą Rimo Kurtinaičio etapą po Europos pirmenybių. Bet gyvenimas šokolade staiga pradeda byrėti.

Lietuva po kelių dienų paskutinę sekundę pralaimi Italijai, tada iššvaistome 21 taško pranašumą per 6 minutes Islandijoje, o galiausiai panašiu stiliumi pralaimime ir Bolonijoje. Tuomet turime skandalais pažymėtą vasarą, rekordinį skaičių atsisakiusių į rinktinę atvykti žaidėjų ir Lietuvos krepšinio išniekinimą Turkijoje. Nuo romantizuojamo Europos čempionato iki krepšinio paraščių – mažiau nei per metus. Ar yra dar vilties?

Suprantu, kad vaizdas Stambule buvo toli gražu nuo įkvepiančio ar tikėjimo įpučiančio, ypatingai, dar matant vyr. trenerio kūno kalbą ir komentarą po rungtynių. Bet tiesiog reikia padaryti darbą. Reikia. Realus šitos susirinkusios rinktinės tikslas prieš „langą“ buvo vienas – kažkokiu būdu namuose nugalėti Bosniją ir Hercegoviną bei perstumti problemas į lapkritį.

Dabar Lietuvos situacija yra tokia, kad gali reikėti laimėti visas penkerias rungtynes. Su dabartiniu vaizdu tai skamba neįmanomai, bet pasirinkti tiesiog netikėti ir atmesti – neįdomu. O ir dalykai per kelis mėnesius gali stipriai pasikeisti.

Iš pradžių, pagrindinis – trenerio klausimas. Krepsinis.net šaltiniai pasakoja, kad Asociacijos „Lietuvos krepšinis“ atstovai drąsiai pasakoja, kad lapkritį prie rinktinės vairo stovės Darius Songaila. Ar jis pats tai žino? Žinant pastarąją asociacijos komunikaciją, visko priimti užtikrintai – ne verta, bet... Galbūt, o jei tikrai taip – valio.

Songaila

Vien jau trenerio pasikeitimas tikrai būtų pozityvas, kuris leistų nusisukusiems žaidėjams patikėti, kad yra dar vilties, jog procesai prie šitos asociacijos gali vykti profesionaliau. Šviežio oro gūsis ir kai kurių žaidėjų prisikalbinimas atgal į rinktinę galėtų tapti pakankamu pagrindu tikėti pergalėmis prieš serbus ir bosnius. Abi rinktinės sezono metu vykstančiuose „languose“ turi didelių netekčių ir neatrodo neįkandamas žvėris.

Paskutiniame „lange“ tokiu atveju lauktų Turkija ir Serbija. Vieniems tai bus, turbūt, nieko nelemiančios rungtynės, o su kitais, veikiausiai, žūtbūtinis mūšis. Taip, užbėgau labai toli, bet tiesiog norisi pasirinkti tikėjimą, kad viskas gali būti žymiai šviesiau. Bet reikia laimėti šiandien.

O ar galime tai padaryti? Labai didelis klausimas. Bosniai su Jusufu Nurkičiumi ir Luka Garza priekinėje linijoje net turi pranašumą, lyginant su mumis, nors tai – šitos Lietuvos rinktinės stiprybė.

Kad Bosnija ir Hercegovina nekapituliuoja, parodė ir jų pergalė namuose prieš Italiją, kuri, iš esmės, gali ateityje būti naudinga lietuviams. Bet iš emocinės pusės, dabar bosniai į Vilnių atvyksta būdami favoritais. Kaip kitaip, kai po pažeminimo Turkijoje, mūsų vyr. treneris pasako, kad žaidėme maksimumą? Su tokiu maksimumu mes nugalėti kažko nelabai ir galime tuomet.

Bosniai į Lietuvą atvyksta kapotis. Jie supranta ir savo situaciją, gaudo paskutinę galimybę, o fonas aplink Lietuvos krepšinį niekam nebekelia baimės. Anaiptol, net prideda daugiau tikėjimo.

Nurkičius

Vis tik iš talento pusės būsima Lietuvos varžovė irgi yra labai ribota. Atrodo, kad bosnių pasirinkimas registruoti L.Garzą, o ne kitą natūralizuotą žaidėją, Xavierą Castanedą, mums net ir yra naudingas. Labiausiai kenčiame perimetro gynyboje, o čia bosniai nelabai, ką turi pasiūlyti. Su Džananu Musa būtų kita istorija ir, turbūt, galėtume mesti baltą rankšluostį ant parketo, bet jo nėra ir turime viltį.

Žinoma, tie riboti bosnių žaidėjai puolime trūkumus bando kompensuoti gynyboje ir Augustui Marčiulioniui, Kristupui Žemaičiui ar Dominykui Stenioniui tikrai bus reikalų įžaisti kamuolį prieš Ediną Atičių ar Amarą Gegičių.

Plano B neturėjimą gerai parodė ir Erginas Atamanas su turkais, kai tiesiog užkimšo baudos aikštelę ir surakino Ąžuolą Tubelį. Tikėtis, kad jam bus lengviau Vilniuje, sunku, matant tiek bosnių kūnus, tiek ir prieš kelias dienas parodytą pavyzdį, kaip reikia surakinti Lietuvos puolimą.

Galima daug kalbėti apie taktinius niuansus, galimus pranašumus ir trūkumus, bet gale dienos viskas atsimuša į norą, motyvaciją ir tikėjimą. Rungtynėse Turkijoje mes to nepamatėme. Bet gal galima elementarius su krepšiniu pernelyg nesusijusius dalykus pakeisti per porą dienų?

Tiesiog visi turi suprasti – pirmadienį Lietuva žaidžia dėl savo likimo. Arba perstumiame problemas kelis mėnesius į priekį ir paliekame viltį, kad ir kokia ji bebūtų, arba tiesiog pasiduodame ir bent jau metus vegetuojame.

Kurtinaitis

Aišku, viskas prasideda nuo lyderio, kuris turėtų būti vyr. treneris. Viską įvertinus, gali suprasti ir R.Kurtinaičio pusę, kaip yra sudėtinga. Bet patiems žaidėjams suprasti ir patikėti, kad galime, matant tokią savo vedlio kūno kalbą, yra praktiškai neįmanoma.

Negana to, trenerio komunikacijoje nuolat pabrėžiamas atvykusių žaidėjų lygis, priekaištų neturėjimas po sutriuškinimo ir tiesiog pasyvi kūno kalba rungtynių metu. Tai tikrai nepakels komandos lygio, kuris yra ir taip stipriai kritęs po tiek netekčių.

Tad Rimai, jei tavęs ir laukia galimai paskutinės karjeros rungtynės vyr. trenerio kėdėje prie Lietuvos rinktinės, pabandykime padaryti tikrai maksimumą, o ne tą tariamą, kuriį žodžiais įvardiname apsimetinėdami prieš kameras. Padarykime bent taip, kad viduje nebūtų gėdą ir nereikėtų slėptis po kauke. O, juk, visi norime dar bent kelis mėnesius kalbėti, kad esame temoje. Ačiū, palaikome ir tikime.