Vieša V.Šeškaus kritika legionieriams – mėnesį trunkantis trenerio maratonas, bėgant nuo atsakomybės? (37)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda sezoną pradėjo vos prieš kelias savaites, tačiau jam dar nestartavus buvo galima ne kartą išgirsti vyriausiojo trenerio Virginijaus Šeškaus kritiką, skriejusią į legionierių pusę.

Travisas Leslie, Billy Baronas, Mike‘as Moseris ir ypač Kyrylas Natiažka – žaidėjai, kurių beveik kiekvienas išėjimas į aikštę vėliau būna palydimas skambiais stratego pasisakymais viešojoje erdvėje.

Taip, galima drąsiai kalbėti ir apie tai, kad patys legionieriai, nedemonstruojantys gerų rezultatų bei nepateisinantys lūkesčių, nusipelnė kritikos strėlių. Tačiau ar treneriui visada būtina savo auklėtinius plakti rimbais viešai, o ne palikti kai ką ir už uždarų rūbinės durų?

Kol kas Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pirmenybėse iš visų legionierių geriausiai pasirodo T.Leslie, kurio statistikos vidurkiai per 19 minučių siekia 6,7 taško bei 4 atkovotus kamuolius. Tačiau tas žaidėjas, kuris praėjusiame sezone vesdavo „Šiaulių“ ekipą į priekį, yra tarsi pasiklydęs ir kelio į sostinę vis dar beieškantis. M.Moseris per 14 minučių pelno po 6,1 taško, o likusių dviejų krepšininkų statistika dar žemesnė: B.Baronas renka po 4,2 taško (9 min.), K.Natiažka – po 2 taškus (5 min.).

Be jokios abejonės, indėlio iš šios „Lietuvos ryto“ ketveriukės norėtųsi didesnio, bet ar šioje situacijoje treneris yra reikalingas ne tam, kad jiems padėtų? Perkant dalį legionierių savo žodį turėjo ir V.Šeškus, bent kažkiek žinojęs, su kuo teks dirbti. Sunku patikėti tuo, kad su nė vienu iš keturių strategui nepavyko rasti bendros kalbos, nė vienas iš jų niekaip negali pritapti komandoje ir visi jie, išlipę iš lėktuvo Vilniuje, staiga pamiršo, ką reikia daryti su krepšinio kamuoliu rankose.

Kol kas girdimos tokios kalbos: „kai tik išleisdavau į aikštę legionierius, žaidimas ėjo žemyn“, „Natiažką net bijojau leisti į aikštę, o Leslie buvo tarsi nesavas“, „gal iš legionierių per mažai reikalaujame, gal jie kažko nesupranta“, „padariau klaidą, kai į aikštę išleidau legionierius.“

Galbūt šioje situacijoje kaltų reikėtų ieškoti ne tik vienoje barikadų pusėje, kaip buvo daroma iki šiol, bet žvilgtelėti ir į kitą? Yra lengva išpeikti savo auklėtinius, o galų gale įteikti jiems bilietus į vietas ant atsarginių žaidėjų suolelio bei taip išvengti, kaip pats V.Šeškus teigė, klaidos. Žinoma, eiti tiesiausiu keliu yra paprasčiausia. Tačiau ar dalis atsakomybės neturėtų kristi ir ant vyr. trenerio pečių?

Jeigu jau nuspręsta bent kol kas visus keturis legionierius išlaikyti ekipoje bei neišsiųsti jų namo (šiuo atveju nekeliu klausimo, ar jie tikrai yra reikalingi), veikiausiai tam tikras išvadas derėtų padaryti ne vien krepšininkams, bet ir V.Šeškui. Sunku pasakyti, kas kišą koją labiausiai: ar kalbos barjeras, ar patirties tokio lygio klubuose ir bendravimo su užsienio žaidėjais stoka.

Vis dėlto abejonių yra nedaug dėl vieno: vieša bei nuolatinė kritika legionieriams nei suteiks pasitikėjimo savimi, nei pagerins tarpusavio santykius su treneriu. O gerų santykių ir tarpusavio pasitikėjimo faktoriaus svarbos veikiausiai nenuneigs niekas.

Žadėta, jog per kelias artimiausias savaites „Lietuvos ryto“ legionieriai įsijungs į žaidimą, tad laiko lieka nedaug. Laiko, per kurį pamatysime ne tik tai, ar kilogramų atsikratęs K.Natiažka ims karaliauti po krepšiu, o likę legionieriai taps komandos žaidimo statytojais, bet ne griovėjais. Pamatysime ir tai, ar V.Šeškus sugebės padėti auklėtiniams ieškoti išeities iš padėties bei galiausiai atras bendrą kalbą, kurią supras tiek jis, tiek žaidėjai. 

„Ilgoji pertrauka“: V.Sirvydžio (ne)pagrįsti priekaištai dėl sūnaus, kodėl „Wolves“ nepildo sudėties, kodėl pyksta Thurmanas, ar Rubštavičius pasiruošęs keltis į „Žalgirį“, Petrauskas prie „Neptūno“ vairo ir lažybininkų reklamos likimas klubų pavadinimuose