Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje startavo pergale, o svariausiai prie to prisidėjo komandos naujokai.
Vienas iš jų – pajėgiausiame Europos turnyre debiutavęs Deividas Sirvydis. 24-erių lietuvis vos po devynių sekundžių nuo žengimo ant parketo pasižymėjo tritaškiu, vėliau išnaudojo ir dar kelias progas.
Iš viso snaiperis per 12 minučių surinko 8 taškus (2/3 tritaškių, 2/2 baudų metimų), atkovojo kamuolį, 3 kartus suklydo, 2 sykius prasižengė ir finišavo su 4 naudingumo balais.
Trečiu rezultatyviausiu žalgiriečiu tapęs D.Sirvydis apžvelgė Eurolygos startą bei atskleidė, kaip kovojo su kylančiu jauduliu.
„Manau, kad visai solidžiai. Gynyboje atidirbome, gal buvo tų atkarpėlių, kai šiek tiek pametėme koncentraciją, bet labai solidžios rungtynės. Džiaugiamės“, – teigė lietuvis.
– Kokių žodžių po tokių rungtynių nusipelnė Sylvainas Francisco?
– Kaip angliškai sako – „him“. Manau, tai labiausiai jį apibūdina.
– Savo debiutą Eurolygoje taip ir įsivaizdavote?
– Nelabai turėjau tokių vizijų. Raminau save, kad tai yra svarbios rungtynės, bet neapsikroviau, kad labai kažką man lems. Tiesiog stengiausi daryti tai, ką darau, padėti komandai. Gavau laisvus metimus, su tuo pasitikėjimu mečiau. Komandos draugai ieškojo manęs ir ačiū jiems.
– Koks jausmas atsidaryti tritaškiu prie tokio triukšmo?
– Saldžios emocijos. Turbūt geriausias būdas atsidaryti naujoje komandoje, Eurolygoje – tuo labiau. Įmečiau tą tritaškį ir visas tas jaudulys bei kvėpavimo sunkumai nuslūgo į apačią.
– Prieš rungtynes buvo jaudulio ar ramiai miegojote?
– Ramiai. Nebuvo kažko tokio. Bandžiau savo raminti, kad tai yra tik rungtynės, aišku, labai svarbios... Nežinau, net neturiu paaiškinimo. Nebuvo, kad labai jaudinčiausi.
– Ir komandos nariai, ir ekspertai sakė, kad tikrąjį komandos veidą pamatysime po pirmųjų Eurolygos rungtynių. Ką dabar galima pasakyti apie komandos potencialą?
– Manau, kad ir aš, ir visi pamatė, kad esame kovotojų komanda. Nėra, kad kažkuris vienas žaidėjas norėtų pasiimti rungtynes ant savęs, viskas eina natūraliai. Gynyboje praleidome 67 taškus ir tai yra geras darbas. Lyderiai sustabdyti, savo standartais, tad visiems, kurie stovėjo prieš juos – labai geras darbas.
– Koks jausmas žaisti „Žalgirio“ arenoje, su „Žalgirio“ marškinėliais ir prie pilnų tribūnų?
– Šiaip keista, nemeluosiu. Per pristatymą, kai visi giedojo himną, pasižiūrėjau į tribūnas ir švieslentę, savo barikadų pusėje nieko panašaus nesu matęs. Tikrai, neapsakomas jausmas.
– Greitoje atakoje išbėgęs į priekį norėjote užmesti kamuolį komandos draugo dėjimui, kurio ten klaida buvo?
– Sakyčiau, kad galiausiai aš turiu eiti su ta idėja, kad užsibaigčiau, kas ten žino, gal bus taškai su pražanga. Iš patirties trūkumo pagavau tą gerą emociją. Norėjau kažkaip gražiau sužaisti, gavosi prastai, ačiū Dievui, ne tragiškai.
– Apie ką vyksta pokalbiai su Andrea Trinchieri, kaip jis veda jus į priekį?
– Faktas, kad padrąsina, lyg ir nuramina. Pasako, kad čia esi tam, jog darytum tą patį, ką ir visą gyvenimą. Tie žodžiai, manau, kad veikia.
– Sutinkate su treneriu, kad labiausiai tobulėti reikia savo aikštelės pusėje?
– Ir ten, ir ten. Tobulumui nėra ribų. Faktas, kad gal bus rungtynių, kai stengsis per mane atakuoti, Nežinau, manau, kad tvarkausi plius–minus visai neblogai ir stengsiuosi, kad būtų dar geriau.
Norėdami komentuoti prisijunkite.