V.Praškevičius: mano situacija primena Motiejūno likimą, bet Donatas psichologiškai stipresnis, nei aš tuo metu buvau (7)

Vieni Virginijaus Praškevičiaus bendraklubiai ir rinktinės draugai sėkmingai tebežaidžia krepšinį, kiti paniro į trenerio darbą. O šio rašinio herojus, beveik prieš trejus metus padėjęs tašką sportininko karjeroje, tebeieško savo nišos.

Pavargęs nuo krepšinio 38-erių V.Praškevičius kamuolio į rankas neėmė nuo 2010 metų gegužės 12-osios. Tądien jis žaidė paskutines savo, sportininko profesionalo, rungtynes.

Liūdnos atsisveikinimo rungtynės

Per karjerą Virginijus rungtyniavo Lietuvos, JAV, Turkijos, Izraelio, Belgijos, Italijos, Ispanijos ir Kinijos klubuose, o su krepšiniu atsisveikino kaip ir legendinis Arvydas Sabonis – žaisdamas Lietuvos komandoje. 2010 metų vasario 25 dieną jis pasirašė sutartį su Utenos ekipa „Juventus“, kuriai padėjo nukeliauti iki Lietuvos krepšinio lygos (LKL) mažojo finalo. Tiesa, atsisveikindamas su krepšiniu 206 cm ūgio atletiškas puolėjas durimis netrinktelėjo – uteniškiai visas trejas serijos rungtynes pralaimėjo „Šiauliams“. Paskutinės mažojo finalo rungtynės dėl bronzos medalio pralaimėtos 67:87, tuomet V.Praškevičius per 17 minučių pelnė 3 taškus. V.Praškevičius gali pasigirti turtinga biografija. Jis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos krepšininkų, kurie buvo pasirašę kontraktą su NBA komanda: 1996-1997 m. turėjo sutartį su Minesotos „Timberwolves“, tačiau nesužaidė nė vienų rungtynių, o sezono viduryje buvo paskolintas NBA plėtros lygos La Crosse komandai „Bobcats“. 1998 metais Virginijus padėjo Kauno „Žalgiriui“ laimėti Europos taurę ir pelnyti kelialapį į Eurolygą. Sunkiojo krašto puolėjo ir vidurio puolėjo pozicijose galintis žaisti V.Praškevičius 2002-2003 metais atstovavo Lietuvos rinktinei, su kuria Švedijoje tapo Europos čempionu.

Neatsispyrė moteriai

Į krepšinį V.Praškevičius netikėtai sugrįžo praėjusį savaitgalį. Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) direktorė Audra Ginelevičienė, kadaise dirbusi Kauno „Atleto“ krepšinio klube, kuriame tuomet rungtyniavo Virginijus, paprašė jo trumpam apsivilkti sportinius marškinėlius. Tad sekmadienį Europos čempionas perpildytoje Prienų arenoje vėl paėmė kamuolį į rankas ir su buvusiais bendražygiais – Arvydu Saboniu, Tomu Masiuliu, Mindaugu Žukausku, Tomu Pačėsu, Ramūnu Šiškausku bei Sauliumi Štombergu, kuriems vadovavo Darius Maskoliūnas, metė iššūkį geriausioms šalyje rungtyniaujančioms mūsų krepšininkėms. Šventės veteranai LMKL „Žvaigždžių dienos“ moterims nesugadino – smagias rungtynes skambant muzikai laimėjo dailiosios lyties atstovės – 53:52.

„Vėl žaidėme kartu. Sugrįžo malonūs prisiminimai, – po mačo džiaugėsi rezultatyviausiai iš vyrų (pelnė 12 taškų) rungtyniavęs V.Praškevičius. – Juk ne kiekvienam teko laimė rungtyniauti drauge su Lietuvos krepšinio legenda A.Saboniu. Nors ir minutę. Manau, tai didžiausia laimė.“

Nenori būti mėgėjas

Dar tebegyvendamas maloniais prisiminimais tradiciškai santūrus Virginijus Praškevičius atsakė į „Lietuvos žinių“ klausimus.

– Nemažai jūsų bičiulių baigę krepšininko profesiją pasirinko trenerio darbą. O apie V.Praškevičių nieko negirdėti...

– Gal pavargau nuo krepšinio. Mielai pasižiūriu varžybas, bet į aikštelę nebeinu. Kai prieš dvejus metus baigiau karjerą, iki sekmadienio, LMKL „Žvaigždžių dienos“, net kamuolio nebuvau paėmęs į rankas. Nematau tikslo. Jis atsiranda, kai žaidi su komanda ir ko nors sieki – tada stengiesi iš visų jėgų.

– Paskutinė jūsų stotelė – Utenos „Juventus“. Prisimenate savo paskutines karjeros rungtynes?

– Taip. Tuomet Šiauliuose pralaimėjome trečias Lietuvos krepšinio lygos mažojo finalo rungtynes... Nesu visiškai atsiribojęs nuo krepšinio. Tiesiog nežaidžiu, netreniruoju, bet viską stebiu. O kaip mėgėjas žaisti nenoriu.

– Kas atsitiko, kad dabar paėmėte kamuolį į rankas?

– Paskambino LMKL direktorė A.Ginelevičienė, su ja kartu dirbome Kauno „Atlete“ – aš žaidžiau, ji tvarkė klubo reikalus. Paprašė, o aš negalėjau atsisakyti. Tais laikais atmosfera „Atlete“ buvo labai gera.

– Šį sekmadienį Prienuose rungtyniavote septyniese. Su kuriuo žaidėju anksčiau geriausiai sutardavote aikštelėje?

– Geriausiai esu susižaidęs su T.Pačėsu. Kartu pradėjome rungtyniauti „Žalgirio“ dublerių komandoje, vėliau Kauno „Laveroje“, „Atlete“, Lietuvos rinktinėje.

Save lygina su D.Motiejūnu

– Puikiai pamename, kai iš „Atleto“ tiesiai nukeliavote į NBA.

– Taip, man pavyko. 1996-1997 metais turėjau sutartį su Minesotos „Timberwolves“, tačiau nesužaidžiau nė vienų rungtynių. Bet pasireikšti gavau per ikisezonines varžybas. O sezono viduryje buvau paskolintas vienai žemesnės lygos komandai.

– Kodėl nepavyko įsitvirtinti NBA? Juk tuo metu buvote vienas atletiškiausių Lietuvos krepšininkų, jums pranašauta didi ateitis.

– Mano situacija primena Donato Motiejūno likimą, kurį Hjustono „Rockets“ vadovai jau triskart išsiuntė į NBA plėtros lygą. Skirtumas tik tas, kad Donatas psichologiškai stipresnis, nei aš tuo metu buvau. Atvykau į NBA, tikėjausi žaisti. Amerikoje visiškai kitoks požiūris į krepšinį – jame daugiau šou elementų. Ten reikia sėdėti ir laukti, kol išmuš tavo valanda. Aš nebuvau pasirengęs sėdėti ant suolo ir laukti. O D.Motiejūnas yra pasiruošęs. Aišku, jam dabar sunku, kaip ir man buvo 1996-aisiais. Bet Donatas stipresnis už mane psichologiškai.

Geriausiai jautėsi Izraelyje

– Per savo karjerą patyrėte labai daug...

– Žaidžiau įvairių šalių čempionatuose, pamačiau ir patyriau iš tiesų nemažai. Daug žadantys buvo pirmieji metai Stambulo kube „Ulker“. Tada buvau pačiame jėgų žydėjime, man šauniai sekėsi rungtyniauti. Tik sezono pabaigoje komandai nepasisekė.

O geriausiai jaučiausi rungtyniaudamas Izraelyje. Tuomet buvo puikios gyvenimo sąlygos, geriausia atmosfera komandoje.

„Žalgiriui“ padėjau laimėti Europos taurę ir pelnyti kelialapį į Eurolygą, teko ir pačiam Eurolygoje rungtyniauti. Pajutau, kad šiame prestižiškiausiame Europos klubų turnyre rungtyniauti nėra lengva. Taip, Eurolygos nelaimėjau, bet rungtyniavau pajėgiose šio turnyro ekipose. Džiaugiuosi, kad Lietuvos rinktinėje žaidžiau su A.Saboniu.

– Nesigailite, kad jūsų karjera buvo labai banguota?

– Kiekvienas darome klaidų. Jei galėčiau, kai kuriuos savo gyvenimo aspektus pakoreguočiau.

– Įdomu kuriuos?

– Nesielgčiau vienaip ar kitaip tam tikrose situacijose. Bet iš esmės esu patenkintas savo karjera.

Tuštumą užpildo jodinėdamas

– Krepšinis nusibodo. Tad ką dabar veikiate?

– Su šeima – žmona Živile ir vienuolikmete dukra Eva – gyvenu Vilniuje. Profesijos neturiu. Bet turiu naują pomėgį – kiekvieną dieną jodinėju. Turiu net savo žirgą. Turime dvarą, kurį dabar renovuojame. Tai ir visi mano darbai.

– Kokią įsivaizduojate savo ateitį?

– Sunkus klausimas. Kol kas esu nežinioje. Manau, kiekvienas žmogus turi rasti savo nišą. Anksčiau tai buvo krepšinis. Bet visas gyvenimas dabar apsivertė aukštyn kojomis. Bet kur lįsti nesinori. Vis laukiu, dairausi savo nišos.

– Ar bandėte įsivaizduoti save dirbantį treneriu?

– Žiūrint kokioje komandoje. Sunku apie tai kalbėti, nes nesu mėginęs.

– Ko tikitės iš nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės, prie kurios vairo po pertraukos vėl stojo Jonas Kazlauskas?

– Kaip ir visi, tikiuosi pergalių. Linkiu sėkmės treneriui – iš geriausių mūsų krepšininkų nulipdyti tvirtą rinktinę. Aišku, tai sunki užduotis. Krepšinis tobulėja ne tik Lietuvoje, su visais varžovais reikia kovoti visu pajėgumu.  

Saulius Ramoška, „Lietuvos žinios“.

„Ilgoji pertrauka“. ankstyvas žvilgsnis į vyrų Europos čempionatą: autsaideriai, tamsieji arkliukai, galinčios nustebintis rinktinės, galinčios pridaryti bėdų, pretendentai į medalius, favoritai ir palankiausia bei nepalankiausia grupė lietuviams