V.Gomelskio prisiminimai: Sabas pramerkė akį ir pasakė - pasitrauk, ruse (16)

Antradienį Vilniuje vyko pirmasis tarptautinio žurnalistų klubo „Format A3“ surengtas susitikimas: jis buvo skirtas 1988 metų įvykiui – SSRS krepšinio rinktinės pergalei Seulo olimpiadoje, o pasidalinti prisiminimais ir atsakyti į klausimus sutiko tos auksinės SSRS rinktinės žaidėjai Šarūnas Marčiulionis ir Sergejus Tarakanovas bei tų laikų SSRS rinktinės trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus, krepšinio žurnalistas ir komentatorius Vladimiras Gomelskis.

Pokalbis apie pergale Seule vadinosi: „Pergalės, kurios mus vienija“.

- Teigiate, kad 1988 metų rinktinė yra visų mūsų komanda. Ar tikrai tai buvo mūsų ir jūsų komanda? Ar ta pergalė suvienijo mus? Jeigu 1988 metais Lietuva būtų laisva ir rinktinėje nebūtų lietuvių, būtumėte laimėję auksą?

Š. Marčiulionis: “Labai sunku po 20 metų viską prisiminti. Negalima pasakyti, kad tada auksą lengvai laimėjome. Mes turėjome problemų su A. Saboniu, nes jo achilas buvo traumuotas. Jeigu ne A. Gomelskis, sunku pasakyti, ar kas būtų privertęs Sabą žaisti su tokia trauma. Jeigu nebūtų pergalės, nemanau, jog būtume bendravę. Mes visi kartu tiesiog džiaugiamės pergale tuomet ir dabar dar džiaugiamės".

V. Gomelskis: „Noriu pasakyti, kad esu prieš visuotinę globalizaciją. Niekada nesusimąsčiau, kaip Lietuvoje į tą 1988 metų pergalę reaguoja žmones. Manau, kad iš tiesų rinktinėje žaidė šešios krepšinio mokyklos, kurios buvo SSRS sudėtyje. Kiekvienas žaidėjas papildydavo vienas kitą ir kartu siekdavo vieno tikslo. Tiems vyrams tai buvo vienas tikslas – laimėti ir nesvarbu, kokios šalies marškinėlius jie vilkėjo. Kiekvienam žmogui tai yra svarbi pergalė. Jeigu jie mano, kad tai buvo svarbi pergalė, mes neturime teisės kalbėti kitaip. Tai jų pergalė ir tik jie gali ją komentuoti - privalome tai žinoti“.

- Kaip šventė auksinę pergalę SSRS krepšininkai?

S. Tarakanovas: „Morališkai buvome pasirengę nugalėti, bet protu nesuvokėme to. Kai laimėjome, iki lėktuvo namo buvo dar likusios trys dienos. Buvo daug draugų ir alkoholinių gėrimų. Sakysime taip: jei laimėdavo kas medalį, visi turėdavo "prisirašyti" krepšininkų kambaryje. Tiesa, nepamenu iš kurie alkoholis atsirasdavo (juokiasi).

Kai kurie sportininkai olimpiniame kaimelyje tik rengėsi finalams, bet tokius didelius žmones kaip A. Sabonis ar A. Belostenas yra sunku sustabdyti, kai jie įsibėgėja ir linksminasi. Buvo gandų, kad rinktinės šventimu buvo nepatenkintas pats tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas J. A. Samarančas, kuris skundėsi SSRS misijos vadovui.

A. Gomelskiui skambino sporto ministras bei liepė sutramdyti Sabą ir kitus žaidėjus. Kiek girdėjau, A. Gomelskis atsakė: „Jeigu tau reikia, tu ir ramink“.

- Ar kildavo rinktinėje problemų tarp žaidėjų. Juk buvo keturi lietuviai, kurie kalbėjo lietuviškai, estas, latvis. Žodžiu, Baltijos šalių žaidėjai buvo viena jėga, rusai - kita.

S. Tarakanovas: „Šiokių tokių problemų buvo. Juk negražu, kai sėdi prie bendro stalo, jie kalbasi lietuviškai, o tu nesupranti. Bet kai kada jie į mūsų pastabas „atkirsdavo“ juokais, kai kada nieko nesakydavo ir pradėdavo kalbėti rusiškai.

V. Gomelskis: „Reikia žinoti mano tėvelį. Treniruotėse buvo geležinė tvarka ir tik pabandyk per ją kalbėtis ne rusiškai. Tokį moralą gautų krepšininkai... Patikėkite, moralus jis mokėjo skaityti.

Prisiminiau linksmą atsitikimą su A. Saboniu. Kai jį, septyniolikmetį, paėmė į rinktinės stovyklą, tėvelis Sabą apgyvendino su jau patirties turinčiu žaidėju Andrejumi Lopatovu – kad kalbą geriau išmoktų, sužinotų rinktinės taisykles. Jau kitą rytą reikėjo bėgti į mankštą ir A. Lopoatovas vis bandė kelti Sabą, kalbino jį. Šis, pramerkęs akį, jam pasakė: „Pasitrauk, ruse“. Na, gal dar kelis žodelius pasakė - tuos, kurie garsiai nesakomi. Taigi, pasirodo, Sabas nemokėjo rusiškai ir tik taip paaiškino, kad paliktų jį ramybėje. Bet iš esmės, niekada rinktinėje nekilo jokių nesutarimų dėl kalbos ar nacionalizmo apraiškų“.

- Kalbėjote apie rinktinės žaidėjų santykius. Visi sirgaliai žinojo, kad „Žalgirio“ komandoje visi geri, o CSKA – blogi. Lietuvos gyventojams tai buvo tarsi partizaninė kova prieš rusus. Kokisa buvo jūsų nuomonė apie šias kovas?

S. Tarakanovas: "CSKA nebuvo nacionalinio konteksto. „Žalgiryje“ buvo kitaip, ypač 1980 metais. Mes gaudavome tikrai solidžius atlyginimus. Rinktinės žaidėjai gaudavo 300 rublių, o CSKA uždirbdavome 600 rublių. Tais laikais buvo labai rimti pinigai, nors palyginus su tuo, ką siūlė užsienio klubai, buvo juokingi grašiai. 1986 metais turėjome ne visai normalią CSKA komandą. Tichonenka tai ateidavo, tai išeidavo, Aleksandras Volkovas taip pat. Aš labai norėjau laimėti, todėl ir buvau toks nemėgstamas Kaune. Norėjau nugalėti, bet tikrai ne dėl kažkokių politinių santykių. Aš manau, kad nacionalinis kontekstas padėjo "Žalgiriui" laimėti - be varžybų pas žalgiriečius buvo ir noras įrodyti, kad jie yra lietuviai ir kovoja prieš SSRS".

V. Gomelskis: "1972 metais patekau į CSKA. Mano bendraamžis „Žalgiryje“ buvo Sergejus Jovaiša. Su juo mes žaidėme kartu jaunimo rinktinėse ir buvome draugai. Nors Kauno sporto halėje galėjome aikštėje muštis iki kraujo, tačiau po mačo mes gražiai bendravome. Aš jį vesdavausi į kavinę Maskvoje, jis mane – į „Tulpės“ kavinę Kauno Laisvės alėjoje.

Man nebuvo svarbu, kad jo pavardė netipiškai lietuviška, o jam nebuvo svarbu, jog esu pusiau rusas, pusiau žydas. Mes visi buvome vienoje padėtyje. Jeigu apie politinius reikalus būtume galvoje aikštėje, tai kokie mes profesionalai? Niekada nesusimąstėme, kad esame kažkokie Raudonosios armijos kariai. Tiesiog buvome profesionalūs krepšininkai".

- 1993 metais baigėte krepšininko karjerą. Ilgai žaidėte CSKA, bet jeigu 1992 metais jums sutartį būtų pasiūlęs „Žalgiris“, ar sutiktumėte?

S. Tarakanovas: "Aš visada labai jaudinausi dėl visų mūsų pralaimėjimų žalgiriečiams. Naktimis nemiegodavau ir užsiimdavau savianalize. Tuo metu žmonės jau galvodavo panašiai kaip dabar - žaidėjai keliavo iš vienos komandos į kitą. Aš pats penkerius metus žaidžiau „Spartak“ ir tada persikėliau į CSKA. Dažnai atvykdavęs žaisti į Sankt Peterburgą sulaukdavau įvairių piktų replikų. Jei atsakyti tiesiai į klausimą - sutikčiau. Aš profesionalas".

- Kaip galvojate, kurioje pusėje būdavo teisėjai per CSKA ir "Žalgirio" ekipų dvikovas?

S. Tarakavovas: "CSKA ką turėjo? Kareivėlius. Ši organizacija buvo varginga, net simbolinių dovanų neturėjome: negalėjome apsikeisti dovanomis su kitų valstyvių ekipomis. Tai ką mes ten galėjome pateikti arbitrams ar juos pamaloninti. O kauniečius globojo profsąjungos. Kaip sakoma, patys suprantate - ir dešros, pirtys, "Šilelio"televizoriai.Taip pasakysiu - CSKA niekada "nedirbo" su teisėjais".

- 1992 metais „Dream team“ atvažiavo į Barseloną, kai nebebuvo SSRS rinktinės, Jugoslavijos komandos. Jeigu būtų buvusi galimybė 1988 metų SSRS rinktinę surinkti 1992 metais, ar būtų šansas pasipriešinti „Svajonių komandai“?

V. Gomelskis: "Aš buvau Barselonoje ir tai buvo pirmoji mano olimpiada būnant žurnalistu. Aš iki tol nesirgau už „Dream team“, bet jie mane užkrėtė. Manau, kad tai iki šiol idealiausia krepšinio komanda. Jie mylėjo vienas kitą ir aikštėje, ir už jos ribų. Nuostabu buvo žiūrėti, kai M. Jordanas atsiduria savo mėgstamame taške, bet atiduoda kamuolį po krepšiu atsidengusiam Ch. Barkley. L. Birdas gaudavo kamuolį laisvas ties tritaškiu ir galėjo mesti bei pataikyti, tačiau jis suklaidindavo varžovą ir atiduodavo kamuolį po krepšiu vidurio puolėjui.

Buvo toks gražus žaidimas - nesirgti už tą komandą buvo tiesiog buvo neįmanoma. Tai buvo tokia komanda, kuri žaidė ne tik dėl pergalės, bet ir dėl žiūrovų. Nemanau, kad 1988 metų rinktinė būtų turėjus kažkokius šansus kovoti su „Dream team“.

Ne todėl, kad meistriškumas skyrėsi, bet buvo skirtinga koncepcija. Jie ėjo rodyti gražų žaidimą, o SSRS rinktinė - laimėti". 

„Ilgoji pertrauka“: grįžimas 10 metų atgal – brangiausi žaidėjai, treneriai, Natiažkos istorijos, Cherry naktinis gyvenimas, pastarieji rinktinės medaliai ir Eurolygos žvaigždės