Už sūnų pasidžiaugęs Ž.Urbonas ant M.Fosterio nepyksta: bandymas žlugdyti priešininkus yra krepšinio grožis (1) VIDEO interviu, FOTOGALERIJA

„Šiauliai“ neatsikratė autsaiderių etiketės Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketverte, užbaigdami jį ketvirtojoje vietoje.

Vis dėlto Žydrūno Urbono auklėtiniai garbingai atsilaikė tiek pusfinalyje prieš Kauno „Žalgirį“, tiek mažajame finale prieš Vilniaus „Rytą“ ir už tai iš trenerio gavo aštuonetą.

Pats specialistas apžvelgė Marcuso Fosterio rodytas emocijas, šeštadienį per dantį patraukto Džordže Gagičiaus būklę ir savo sūnaus tobulėjimą Vilniaus komandoje.

„Koks komentaras, sūnus paprašė neskriausti „Ryto“, nes auga „Ryto“ sistemoje ir sakė „tėti, ramiau“. Sūnų myliu, tai ir paklausiau, jei juokais. Reikia pripažinti, kad pradžią atidavėme per lengvai, nors kalbėjome, kad negalime daryti tokių mentalinio ritmo klaidų. Pradžioje padarėme ir labai negerai. Atidavėme dešimties taškų persvarą, o paskui grįžinėti buvo nelengva. Vis dėlto talentinga komanda, ypatingai puolime, reikia pripažinti, kad sudėtinga juos stabdyti. Naudojome keturias gynybas, pirmoje pusėje niekas neveikė, po to keliais momentais juos pagavome ir pradėjome grįžinėti.

Sakykime, jie šiandien sumetė tuos metimus, nors vakar nepataikė, nors prieš Panevėžio komandą metė laisvesni. Fosteris šiandien nedavė mums tos prabangos. Buvo nelengva sugrįžti, atrodo, gaudai, gaudai, vėl septyni taškai, bet bam, tritaškis nelemtas. Taip, antroje pusėje gynybą truputėlį apsitvarkėme, pradėjo gaudyti ir tie keli metimai įkrito, bet reikia pripažinti, „Rytas“ šiandien sužaidė stipresnes rungtynes ir laimėjo pelnytai, nors kabinomės į pergalę. Reikia juos pasveikinti“, – teigė strategas.

– Kas nutiko Eimantui Stankevičiui?

– Labiausiai ir erzina tas ritmo išmušimas. Shaquille’as Keithas praeitose rungtynėse atvažiavo tiesiai išlipęs iš lėktuvo, matėsi, pirmos rungtynės, kvailysčių pridarė. Šiandien pradžioje irgi į tą ritmą nepataikė, bet po to buvo puikus, nes grįžo į tą krepšinį, kurį moka žaisti, tokį jamaikietišką, kur užsideda gėles ir pasileidžia plaukus. Jam tas kartais tinka. Eimantas, sakau, baisiausia, kad bus iškritimas, nežinau, kaip ilgam. Truputėlį kažkas su keliu. Gaila dėl tokių dalykų. Nebuvo nuovargio, lygioje vietoje užkliuvo už savo kojos ir kryptelėjo kelį. Tikimės, kad bus minimaliai, dvi ar trys savaitės. Kiekvienas žmogus yra labai svarbus, vienas grįžta, kitas išeina. Vienas grįžo, dabar visi turime vizas, bet traumos yra rungtynių dalis. Dabar reikės galvoti, kaip uždaryti tas skyles.

– Po vieno iš tolimų metimų Marcusas Fosteris tarsi sparnais praplasnojo pro jus ir „Šiaulių“ atsarginių suolelį. Kaip atrodė ta situacija?

– Nieko nesakė, tik labai tuo pasidžiaugė, pasižiūrėjo. Aš to jo žvilgsnio nesutikau, bet pajaučiau, kad prabėgdamas labai pasidžiaugė. Berods, tas tritaškis net 18 taškų davė, jis norėjo ir tą suolelį... Man tokie dalykai patinka. Tai yra krepšinio grožis, bandymas žlugdyti priešininkus. Tai yra gerai, krepšinio dalis. Aš savo žaidėjus skatinu tą patį daryti priešininkams. Tiesiog norėjau laimėti ir pats Fosteriui taip praplasnoti pro šoną, bet nepavyko. Reikia pripažinti, jis yra to veiksmo laimėtojas.

NUOTRAUKOS: KMT: „Šiauliai“ – „Rytas“ (44 nuotraukos)

DAUGIAU >

– Kokį pažymį rašytumėte savo komandai už visą finalo ketvertą?

– Rašyčiau stiprų aštuonetą savo komandai. Pergalės nepasiekėme, kad duočiau devynis ar dešimt, bet kaip komanda mes paaugome savo kokybe. Pagaliau pradėjome daryti daugelį dalykų, Mano rankose atsirado keletas ginklų, kuriais galiu varijuoti ir jie gerai tai vykdo. Kai atvažiavau, panašiai kaip Trinchieri, mes daug treniruočių neturėjome, buvo rungtynės ir rungtynės. Labai daug rungtynių žaidėme. Eigoje, kare mokinomės kaip kariauti. Smagu, kad paaugome kaip komanda, jie psichologiškai irgi paaugo kaip vyrai. Dabar tiek nelūžtame. Charakterį rodome, o tai yra svarbiausia, žvelgiant į ateitį. Norėjosi uždėti vyšnią ant torto, bet reiškia, kad mums dar truputėlį trūksta, reikia tai pripažinti.

– Koks jausmas žaisti finalo ketvertą Kaune, didžiausioje arenoje Lietuvoje, kai tribūnos skanduoja „Šiauliai?

– Ta priešprieša yra nuostabi. Įsivaizduokite, kad „Žalgiriui“ nebūtų jokio emocinio konkurento? Labai gerai, kad tokia komanda kaip „Rytas“ yra, žmonės ten kažką daro, suburia pinigus ir komandą bei turi puikius gerbėjus, kurie gali atstovėti prieš varžovų aistruolius. Būtų labai neįdomu, jei „Žalgiris“ vien tik dominuotų, juos visi garbintų ir mylėtų bei nebūtų priešpriešos. Krepšinio dalis – konkurencijoje komandos, organizacijos, žaidėjai ir treneriai tik auga. Tas reiškinys yra puikus ir duok Dieve, kad jis kuo ilgiau liktų. Kad tik tų derbių būtų kuo daugiau. Tai duoda emociją.

– Arenoje Džordže Gagičius atrodė gyvas, kokį prognozuojate finalą?

– Aš su juo kalbėjau, klausiau, ar nemiręs. Sakė, kad gerai jaučiasi, bet truputį apsiglamžęs. Manau, kad „Žalgiris“ išspręs jo problemą ir jis tiek nedominuos. Nemanau, kad išeis su nuliu, bet ir 30 nepasieks. Norėtųsi sakyti, kad „Žalgiris“ yra labai didelis favoritas, bet nesu garantuotas. „Žalgiris“ gerai žaidžia, yra gerame ritme, bet Panevėžys laiko kantrybę ir jei pabaigoje bus iki dešimties taškų skirtumas, manau, turėsime įdomų finalą. Va jie gali būti emociškai išsitaškę, nes peržengė tokį barjerą, tokią komandą, kaip „Rytas“. Įdomu, kaip jie atrodys. Paleidus taip „Žalgirį“, kaip mes šiandien paleidome „Rytą“, tikrai bus sunku grįžti. Jie tai kontroliuoja ir turi, su kuo kontroliuoti. Nemanau, kad šiandien Panevėžys atsilikęs dešimt taškų grįžtų taip, kaip prieš „Rytą“ vakar. Jie turi išlaikyti deficitą iki dešimties taškų, tik tada gali tikėtis įdomesnės baigties sau.

– Kaip vertinate savo sūnaus Igno progresą ir ar matote jį pagrindinėje „Ryto“ komandoje?

– Manau, kad yra garbė žaisti tokiose komandose kaip „Rytas“ ar „Žalgiris“. Tos komandos yra labai stabilios ir duodančios žaidėjams postūmį į ateitį. Džiaugiuosi, kad jis ten yra, šios dvi organizacijos yra geriausios Lietuvoje, juolab darbu su jaunimu. Aš patenkintas, kad jis yra ten, treneriai dirba, jis pats auga. Gal kartais užknisu su tais tėviškais pamokymais, tą progresą pats ir sustabdau. Jis kala, per galvas visiems lipa, pats apakęs, kaip mano toks šešiolikmetis neturi jokių autoritetų. Taip ir turi būti krepšinyje.