Trys klausimai po „Žalgirio“ viešnagės Turkijoje: ar nereikės ieškoti pagalbos? (64)

Kauno „Žalgiris“ praėjusią savaitę leido Antalijoje. Ir jei šis regionas paprastam lietuviui skamba kaip ideali atostogų vietą, tai žalgiriečiams atvirkščiai – kertinė savaitė pasiruošti sezonui, kuri ne tik atsakė į klausimus, bet ir uždavė jų.

Andrea Trinchieri auklėtiniai „Gloria Cup“ sužaidė trejas rungtynes, per kurias pralaimėjo Bursos „Tofaš“ (74:75) ir Stambulo „Anadolu Efes“ (64:75) bei įveikė Berlyno ALBA (80:60).

Rimtas išvadas daryti iš šių trejų rungtynių yra anksti, kadangi treniruočių krūviai dabar didžiausi ir visa tai, nepamirškime, yra pasiruošimas rimtoms kovoms, bet laukiančios tendencijos ryškėja.

Darosi akivaizdus šios komandos dydis, fiziškumo lygis gynyboje, plati rotacija, laisvas krepšinis su improvizacija ir tolimais metimais. Tai akivaizdūs, didžiąja dalimi pozityvūs dalykai, apie kuriuos išsiplėsti neverta.

Įdomesnė kita pusė, galvojant apie vietas, kur žalgiriečiai sezono eigoje gali strigti. Tad tinklalapis Krepsinis.net iškėlė tris klausimus, kurie sukėlė abejonių po Lietuvos vicečempionų viešnagės Turkijoje.

Ar išgyvensim tritaškiais?

Manekas

Taip, tai yra didžiausias šio pasiruošimo akcentas, kadangi tokių skaičių mes Kaune tiesiog nematę. Turkijoje „Žalgiris“ išmetė 99 tritaškius, tai yra, vidutiniškai po 33 per mačą. Dvitaškių skaičius – vos 74.

Palyginimui, praėjusį sezoną „Žalgiris“ Eurolygoje išmesdavo po 25 tritaškius ir tai jau buvo didžiausias skaičius klubo istorijoje. Ryškiai didžiausias. Taip, krepšinio tendencijos keičiasi, bet ar tiek?

Tęsiant toliau palyginimus ir prisimenant sėkmingiausius sezonus Šarūno Jasikevičiaus eroje finalo ketverto sezone „Žalgiris“ išmesdavo po 16,5 tritaškio, 2018–2019 m. – po 16,6. Kazio Maksvyčio Eurolygos atkrintamųjų sezone „Žalgiris“ iš toli mesdavo po 21,5 karto.

Skirtumai milžiniški, bet panašu, kad tai yra naujasis „Žalgiris“ ir apsukų oficialiose rungtynėse nežadama mažinti. Ar galima tritaškiais išgyventi?

Turkijoje „Žalgiris“ realizavo 34 tritaškius ir tai yra 34,3 proc. Akivaizdu, kad tokių procentų Eurolygoje neužtektų, žaidžiant tokiu stiliumi ir siekiant būti sėkmingiems.

Bet kitas klausimas, ar procentas nėra dėsningas? Nepamirškime, kad čia draugiškas turnyras ir jei buvo komandų skautinimas, tai jis – minimalus ir jo negalime lyginti, kas laukia kiekvieną savaitę Eurolygoje.

Geras progas kurtis sezono eigoje pasidarys gerokai sunkiau ir tokių laisvų metimų, kokius prieš Berlyno ALBA švaistė Brady Manekas daug tikėtis nereikėtų.

Taip pat – ar užtenka metikų tokiam žaidimui? Realiai žaidėjai, kuriais galime laikyti tikrais snaiperiais ir tai yra jų numeris 1 pasirinkimas „Žalgiryje“ yra du – B.Manekas ir Deividas Sirvydis.

Toliau turime tikrai smagią rankelę turinčius Dovydą Giedraitį ir Aleną Smailagičių, šansų retai sulauksiantį Luką Lekavičių ir traumuotą Tomą Dimšą. Šį kvartetą galime priskirti prie gerai pataikančių žaidėjų.

Toliau turime būrį nestabilių metikų, du nemetančius centrus ir žaidėjus, prie kurių nebus vengiama rizikos bent jau sezono starte – Igną Brazdeikį, Arną Butkevičių, Mattą Mitchellą ir Tyrone‘ą Wallace‘ą.

Idėja žaisti šiuolaikinį krepšinį su 30+ tritaškių skamba ambicingai ir smagiai. Bet ar surinkta komanda yra tam sutverta? Ar vidutinio biudžeto komanda tokiu žaidimo stiliumi gali nustebinti Eurolygą? Čia tie klausimai šių metų „Žalgirio“ puolimui.

Kas taps lyderiais?

Wallace'as

Su gynyba perimetre, be netrūkusių koncentracijos klaidų, viskas atrodė solidžiai. Ir kol kas atrodo, kad „Žalgiris“ sėkmingas gali būti daugiausiai savo gynybos dėka. Toliau keliame klausimus apie puolimą.

„Žalgirio“ rotacijos ilgis yra visų labai giriamas, džiaugsmingas dalykas. Bet tuo pačiu tai ilgoje distancijoje gali atsisukti ir prieš žalgiriečius.

Per viešnagę Turkijoje taip ir neišvydome žaidėjo, kuris stabiliai temptų komandą. Faktas, kad Keenanas Evansas mus išlepino pastaraisiais metais, bet naujo K.Evanso mes ir nesitikime. „Žalgiris“ ieškojo naujos formulės, naujų lyderių.

Ir ant popieriaus to talento perimetre tikrai pasidarė įvairesnio, bet mače su „Anadolu Efes“, kur viskas baigėsi 64 pelnytais taškais, svarbiausias minutes perimetre žaidė praėjusio sezono trio – D.Giedraitis, Edgaras Ulanovas ir Arnas Butkevičius.

Faktas, kad su jais gynybos potencialas išauga, bet reikia ir lyderių. Tokiais turėtų tapti Sylvainas Francisco, I.Brazdeikis ir T.Wallace‘as, bet Antalijoje geriausiai atrodė D.Sirvydis. Naivu būtų tikėtis, jog lietuvis debiutiniame sezone iškart gali būti stabiliu „Žalgirio“ lyderiu.

Grįžtame prie išvardinto trejeto ir klausimas, kiek Eurolygos lygiu stabiliai gali jie žaisti. S.Francisco ir I.Brazdeikis per pirmuosius sezonus užsirekomendavo kaip stipriai banguojantys žaidėjai, o T.Wallace‘ui Eurolygoje apskritai tai bus debiutas. Nors būtent jo potencialu tikiu stipriausiai.

Sutinku, kad „Žalgiris“ puolime šiemet yra universalesnis ir sunkiau nuspėjamas, bet kartais to tikro lyderio neturėjimas tampa prakeiksmu lygiose rungtynėse, o turimu individualiu talentu tikrai Europoje nenustebinsime. Reikia tikėtis, jog greitai kiekvienas iš perimetro žaidėjų supras vaidmenis ir stabiliai papildys vienas kitą.

Ar nereikės ieškot pagalbos centrams?

Dunstonas

Klausimas, kuris atsirado iškart tik „Žalgiriui“ paskelbus apie komplektacijos pabaigą. Ir jis tik paaštrėjo per viešnagę Turkijoje.

Aš nekalbu apie puolimą. Labai viskas aišku, kad šiemet „Žalgirio“ puolimas suksis aplink perimetrą ir tikėtis, kad Laurynas Birutis gaus daug situacijų sužaisti nugara į krepšį, kaip tai buvo pernai, neverta.

Su puolimo potencialu tikrai užtenka „Žalgiriui“, ką turi vidurio puolėjo vietoje – L.Birutis, be žaidimo nugara į krepšį, gerai skaito situacijas iš šortrolų, ką geru lygiu daro ir Bryantas Dunstonas, kurio pagrindinė užduotis bus statyti kokybiškas užtvaras.

A.Smailagičius matėme irgi dažnai buvo naudotas vidurio puolėjo vietoje, tuomet „Žalgiris“ turi prabangą sustoti plačiai, visi penki žaidėjai virš tritaškio linijos ir taip atveriamos erdvės gynėjams. Taip pat serbas tikrai bus išnaudotas pikenpopais.

Daugiausiai klausimų kelia gynyba. Būtent dėl jos buvo pasikviestas B.Dunstonas ir jei situacijų skaitymas yra aukščiausio lygio, čia nėra priekaištų, bet Eurolygoje vien galvos neužteks.

Visi prisimename geriausius 38-erių veterano laikus, kai jis savo metu gal net buvo geriausias lanko saugotojas Europoje. Deja, bet laikas yra negailestingas visiems. Ūgio deficitą prieš praktiškai visus tiesioginius oponentus turinčiam amerikiečiui tai kompensuoti jau gerokai sunkiau.

Iš B.Dunstono nebereikia tikėtis Eurolygoje per mačą daugiau nei 15 minučių. Ir susikeitimų gynybos su juo nelabai matysime. Prieš „Anadolu Efes“ tos situacijos pasimatė geriausiai – kojos nebe tos perimetre, o ir arčiau krepšio jau tai nebėra tas blokų karalius, kuris prieš kelis metus dar gąsdino Europą.

L.Biručio stepoutai pastaraisiais metais yra pagerėję, bet tai tikrai nėra žaidėjas, kuris kontraktus pasirašo dėl savo gynybos, o ir arčiau krepšio saugoti lanką pritrūksta ilgesnių galūnių.

Na, ir paskutinis pasirinkimas vidurio puolėjo vietoje – A.Smailagičius. Jei su pirmaisiais dviem centrais klausimų yra, tai su serbu jų daugiausiai.

24-erių 206 cm ūgio krepšininkas yra greitas, atletiškas ir universalus savo pozicijai žaidėjas. Bet visus šiuos pliusus jis geriausiai išnaudoja puolime, gynyboje – kita kalba.

Per savaitę Turkijoje pamatėme eilę A.Smailagičiaus koncentracijos klaidų, skaitant situacijas, o ypatingai krito į akis jo susirenkamos pražangos. Beje, ši problema jam neleido rimčiau atsiskleisti ir Belgrado „Partizan“.

Geriausiai A.Smailagičiaus galimybes žaisti centru prieš didelio stoto vidurio puolėjus parodė situacijos prieš Daną Oturu, kur serbas tiesiog atrodė, kaip dešimtokas. Tai nėra Rolando Šmito jėgos žaidėjas ir įdomu, kaip „Žalgirio“ treneriai tvarkysis šioje vietoje.

Akivaizdu, jog riboto talento komandoms gynyba yra pamatinis dalykas, siekiant būti sėkmingiems Eurolygoje. Taip buvo su atkrintamųjų K.Maksvyčio „Žalgiriu“, ta pati tendencija – laimintis A.Trinchieri gynybinis Miuncheno „Bayern“.

„Žalgiris“ visur ir akcentavo fiziškos, didelės komandos modelį. Ir perimetre gynybos potencialas atrodo milžiniškas, bet jei baudos aikštelėje krepšys nebus apsaugotas tinkamai, visas paveikslas – griūna. 

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.