Tinklaraštis „Po Damoklo kardu“: profesionalus sportas, arba tarp religijos ir karo (14)

Portalas Krepsinis.net tęsia „Po Damoklo kardu“ internetinio tinklaraščio rubriką. Siūlome susipažinti su tuo, ką autorius nori pasakyti savo įrašuose.

„BLOG'o tikslas – pateikti skeptišką požiūrį į profesionalų sportą; įvardint ydingą sirgalių mąstymą; pabrėžti sporto ideologinę esmę; atskleisti profesionaliam sportui kylančias grėsmes.

Stengsiuosi reguliariai kelti trumpus, bet koncentruotus pastebėjimus, taip neapkraudamas skaitytojų ilgais, akademiniais, tekstais.“

„Viena vertus, profesionalus sportas primena „opiumą liaudžiai“, kuris bukina visuomenę bei verčia garbinti „stabus“, kurie neperteikia gilių kultūrinių vertybių. Sporto sirgaliaus poreikiai dažnai apsiriboja tik „duona ir žaidimais“, kurie patenkinta emocinių išgyvenimų trūkumą. Visuomenė siekdama patirti „džiaugsmą“ ar „nusivylimą“, palaiko savo mylimą komandą. Sirgalius emocingai išgyvena palaikomos komandos pakilimus ir smukimus, tarsi pats būtų neatsiejama ekipos dalimi. Kodėl asmeniui, kuris „Jobo dramos“ ieško sporto tribūnose, nekyla mintis atsiversti literatūros kūrinio ar nueiti į spektaklį teatre?

Reklamos „aukso amžiuje“ gyvenanti visuomenė dažniau renkasi aktyviai reklamuojamą prekę, paslaugą ar pramogą. Profesionalus sportas turėdamas geriausią eterio laiką bei puikiai išvystytą marketingo programą, sugeba išstumti kultūrines, edukacines pramogas į antrą planą. Net sportu nesidomintis žmogus, tampa marketingo „grobiu“ ir pats to nesuvokdamas įsilieja į sporto visuomenę. Dauguma sportu nesidominčių žmonių yra „iš kažkur“ girdėję Michaelo Jordano pavardę ar Los Andželo „Lakers“ klubo pavadinimą.

Šiandienos visuomenėje, mylimos komandos pasirinkimas yra ne mažiau svarbus socialiniam įvaizdžiui, nei politinės partijos pasirinkimas ar religijos išpažinimas. Vis dėlto vakarietiškame pasaulyje politiniai ar religiniai skirtumai nesuskaldo neigiamai visuomenės kaip profesionalaus sporto kultas. Sirgalių vandalizmas bei tarpusavio neapykanta skatina abejoti profesionalaus sporto kultūrine bei ugdomąją nauda. Akivaizdūs pavyzdžiais – priešiškumas tarp Vilniaus „Lietuvos ryto“ bei Kauno „Žalgirio“ ar Atėnų „Panathinaikos“ bei Pirėjo „Olympiacos“ aistruolių.

Kita vertus, žmogus pasižymi natūraliu instinktu konkuruoti. Šis noras yra pastebimas, tiek vaikų tarpe mokykloje, tiek subrendusių asmenų visuomenėje. Jaunas berniukas pripažinimo siekia draugų tarpe, tuo tarpu subrendęs vyras pripažinimą įžvelgia direktoriaus poste. Vis dėl to į konkurenciją profesionaliam sporte, intelektuali visuomenė žvelgia skeptiškai. Olimpinio principo sąvoka – „svarbu dalyvauti, o ne laimėti“, neegzistuoja trenerių žodyne. „Žmogus žmogui vilkas“, taip galėtume apibūdinti tvyrančią emociją tarp dviejų besivaržančių ekipų. Todėl dalis intelektualios visuomenės, remiantis šia nuostata, profesionalų sportą įvardina „barbariška“ bei humanistinių idėjų neskatinančia veikla.

Žmogaus konkurencinga prigimtis ilgą laiką buvo asocijuojama su karu. Viena vertus, karas kaip socialinis reiškinys, traktuojamas negatyviai. Kita vertus, karo proceso šerdyje galime įžvelgti žmogiškų vertybių „kristalizaciją“. Karo metu, vieni žmonės savyje atranda iki tol nejaustą vidinę stiprybę bei narsą, kiti žmonės, pasiduoda vidiniam chaosui bei tampa amoraliai žiaurūs. Kiekviename procese, kurį formuoja įvairiaspalvė visuomenė, egzistuoja gėrio ir blogio „grūdas“.

Kariška sporto prigimtis, žmogui suteikia, tiek teigiamų, tiek neigiamų emocijų. Sportas formuoja charakterį, išmoko laikytis taisyklių, padeda įvertinti ir saldžias pergales, ir skaudžius pralaimėjimus. Tiek karas, tiek sportas sugeba atskleisti geriausias ir blogiausias žmogaus savybes. Abiejuose socialiniuose reiškiniuose, egzistuoja perskyra tarp „savų“ bei „priešų“, kilnesnių tikslų paieškos ir šių idealizavimas. Lietuvos sporto rinktinių šūkis – „mes už Lietuvą“, nėra aktualus sportu nesidominčiam gyventojui. Vis dėlto rinktinių žaidėjai tiki, jog jie atstovauja kiekvienam šalies piliečiui. Šis emocinis stimulas padeda susikoncentruoti komandoms bei idealizuoti iškovotas pergales ir sureikšminti patirtus pralaimėjimus. Tik sportas sugeba karišką žmogaus prigimtį „išlaikyti“, paprastų taisyklių valdomame žaidimo lauke – vyras prieš vyrą, komanda prieš komandą.“

http://desantininkas.blogas.lt