T.Edney: apie geriausią karjeros etapą „Žalgiryje“, J.Kazlausko išskirtinumą, nuvylusią NBA ir lygos lietuvius bei čempionus (22) interviu

Tyusas Edney – buvęs Kauno „Žalgirio“ žaidėjas, kurį jaunesnės kartos sirgaliai ko gero pamena sunkiai, tačiau vyresni – puikiai atsimena iki šiol.

Jei reikėtų jį trumpai, bet aiškiai pristatyti, užtektų pasakyti, kad su šiuo amerikiečiu priešakyje „Žalgiris“ 1999 metais tapo Eurolygos čempionu, o pats T.Edney taip pat buvo apdovanotas kaip finalinio ketverto MVP.

43-ejų T.Edney iš viso krepšiniui paskyrė penkiolika metų. Jis rungtyniavo aštuoniose komandose įvairiose Europos lygose bei ketverius metus žaidė Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA). Amerikietis drąsiai sako, jog rungtyniavimas NBA jo netenkino ir geriausiai savo ambicijas jis įgyvendino Kaune.

„Kuomet manęs klausia, kurie metai Europoje man buvo geriausi, visada atsakau – sezonas „Žalgiryje“, – teigia buvęs krepšininkas.

Per valandą atviro ir nuoširdaus pokalbio T.Edney pasidalino prisiminimais apie „Žalgirį“, įvardino Jono Kazlausko išskirtinį bruožą, kalbėjo apie būsimus NBA čempionus bei pasidžiaugė buvusių komandos draugų gausa trenerių postuose. Apie visa tai – Krepsinis.net žurnalistės interviu su T.Edney.

– Tyusai, krepšininko karjerą baigėte prieš šešerius metus. Papasakokite, kuo užsiimate dabar?

– Šiuo metu dirbu krepšinio operacijų prezidentu UCLA universitete, kurį kadaise baigiau pats. Man patinka tai, ką darau dabar. Nors pats ir nebežaidžiu, tačiau sukuosi krepšinyje ir vis dar galiu padėti komandai siekti pergalių.

– Nemažai buvusių krepšininkų pradeda trenerių karjeras. Ar jūs taip pat esate svarstęs šią galimybę?

– Tiesą pasakius, tikrai norėčiau tapti treneriu, tik gal kiek vėliau. Galbūt man atsiras galimybė dirbti čia, UCLA universitete, o galbūt kažkur kitur. Kai tik pasitaikys variantas, tikrai jį svarstysiu. Noriu save išbandyti įvairiose krepšinio pusėse.

– Pakalbėkime apie laiką Kaune. „Žalgirio“ komandoje praleidote vos vieną, tačiau tikrai ryškų sezoną. Kokius prisiminimus kelia tie 1998–1999 metai? 

– Kaunas buvo pirmoji vieta, į kurią aš atvykau Europoje. Tada nežinojau, ko tikėtis, nervinausi. Bet kai susitikau su treneriais, komandos draugais, supratau, kad visi yra malonūs ir mane priims šiltai. Tai buvo tiesiog puikus sezonas, buvome šauni komanda. Laimėjome Eurolygą, Lietuvos čempionatą, o aš tapau Eurolygos MVP – tikrai ne kiekvienas žaidėjas gali tai patirti. Prieš atvykdamas nesitikėjau, kad viskas klostysis taip gerai.

Svarbiausias dalykas, kurį turėjome, buvo vienybė – buvome tikrai vienas kumštis ir tik to dėka pasiekėme tiek daug. Per tuo metus patyrėme daug smagių momentų, ypatingai pamenu tas keliones po Lietuvą, kuomet turėdavome žaisti LKL mačus. Visokių smagių dalykėlių jose būdavo (Juokiasi).

Tuo tarpu vienintelis dalykas, kuris keldavo kažkokias neigiamas emocijas, būdavo pralaimėjimai. Žinote, tada buvome įpratę prie pergalių. Laimėdavome vieną mačą po kito, o pralaimėdavome retai. Tad nesėkmės tikrai priversdavo jaustis nusmukdytais, visi vaikščiodavome nuleidę nosis, pikti. Tačiau gerai, kad tų pralaimėjimų daug nepasitaikė (Šypsosi).

– Ar triumfą Eurolygoje galima pavadinti vienu iš ryškiausių jūsų karjeros momentų?

– Tikrai taip. Žinote, manęs žmonės dažnai klausdavo, kuris sezonas Europoje man buvo geriausias, kada jaučiausi geriausiai ir laimingiausiai. Aš visada atsakydavau, jog Lietuvoje. Laimėta Eurolyga taip pat prie to prisidėjo. Visada labai smagu prisiminti tokias akimirkas.

–1998–1999 metų sezonas „Žalgirio“ komandai apskritai buvo geriausias istorijoje. Jį puikiai pamena visi klubo aistruoliai, o ypač – ištikimiausi bei dalyvaujantys pasauliniame fanų sirgalių surašyme, kurį palaiko „Utenos alus“. Ką ypatingo tada turėjo šis klubas, sugebėjęs pasiekti tokių rezultatų?

– Visą pagrindą sudarė mūsų aukšto lygio žaidimas. Buvome pajėgūs tiek puolime, tiek gynyboje. Taip pat esminis dalykas, skyręs mus nuo kitų, buvo greitesnis krepšinis. Kūrėme greitesnes atakas, buvome vikrūs ir tai tapo siurprizu kitiems.

– Į Lietuvą atvykote prieš tai trejus metus praleidęs NBA pirmenybėse. Kas buvo tas žmogus, kuris įkalbėjo jus stipriausią pasaulio lygą iškeisti į „Žalgirį“?

– 1998 metais NBA vyko lokautas ir aš neturėjau, kur rungtyniauti. Tada man paskambino Jiri Zidekas. Jis buvo mano bendraamžis ir kartu su juo ketverius metus žaidėme universitete. Pamenu, kaip Jiri man sako: ei, atvyk į Kauną, čia bus smagu, turime puikią komandą. Ir aš pasakiau: na, gerai (Juokiasi). Sprendimas nebuvo labai sunkus, nes Jiri man papasakojo apie komandą ir tai padėjo man apsispręsti nesunkiai.

– Kaip suprantu, J.Zidekas buvo žmogus, kuriuo drąsiai pasitikėjote, tiesa?

– Zidekas visada buvo svarbus žmogus man, kadangi kartu užaugome, kartu žaidėme, buvome kambariokai. Daug patyrėme kartu, mokėme vienas kitą įvairių dalykų, mokiau jį anglų kalbos. Visada drąsiai pasitikėjau juo, nes žinojau, kad man jis patars tik geriausią.

Tačiau „Žalgiryje“ buvo daug šaunių vyrukų, su kuriais praleidau daug puikaus laiko. Gaila, ne su visais palaikome ryšį iki šiol, tačiau socialiniai tinklai padeda situaciją nors šiek tiek pagerinti (Juokiasi). Kuomet publikuosite šį interviu, parašykite, kad laukiu žinučių iš buvusių komandos draugų (Juokiasi).

Tyusas Edney

– Tais auksiniais metais „Žalgiriui“ vadovavo Jonas Kazlauskas. Šis treneris vėliau nuveikė didžiulį darbą ir su Lietuvos rinktine. Kaip prisimenate šį strategą ir kuo jis skyrėsi nuo kitų trenerių, su kuriais jums yra tekę dirbti?

– Kai tik atvykau į Lietuvą, man buvo nelengva, nes turėjau prisitaikyti prie Europos krepšinio. Tačiau prabėgo savaitė, gal dvi, ir labai greit supratau, jog Jonas yra labai išmintingas treneris. Jis visada žinojo, ką daro, visada žinojo, kaip padėti žaidėjams ir ką daryti, kad laimėtume rungtynes. Mane žavėjo jo žaidimo filosofija, nes visi tikėjome, jog esame geri ir privalome tai pademonstruoti.

Kiek žinau, Jonas ilgai dirbo su Lietuvos rinktine ir ji puikiai atrodė pasaulio kontekste. Jo paslaptis yra paprasta – treneris gerai išmano krepšinį, kiekvieną jo detalę, kiekvieną svarbią smulkmeną. Jonas visada žinodavo, kokių žaidėjų jam reikia, kokio žaidimo jis nori, kokį puolimą ir gynybą dera demonstruoti ir tai buvo labai svarbu, siekiant laimėti. Svarbiausia komandoms suprasti, ko nori treneris – tada su Jonu galima pasiekti didelę sėkmę.

– Po metų Kaune nusprendėte išvykti į Trevizo „Benetton“ ekipą. Ar buvo sunku palikti „Žalgirį“ po tokio gero sezono?

– Buvo nelengva... Tačiau pasitaikė progos išbandyti save kitose šalyse ir nusprendžiau tai padaryti. Italijoje man taip pat sekėsi neblogai, turėjau ne vieną gerą sezoną.

Į „Žalgirį“ sugrįžti visada norėjosi, tačiau situacijos vis susiklostydavo taip, kad nepavyko to padaryti. Jei karjeros pabaigoje būčiau sulaukęs pasiūlymo žaisti Kaune, galbūt karjerą dar būčiau pratęsęs (Juokiasi). Gaila, kad taip ir nepavyko niekada grįžti į „Žalgirį“, nes kaskart, kuomet su kitomis komandomis atvykdavau į Kauną, jausdavausi čia lyg namie.

Lietuva ir „Žalgiris“ visada užėmė ir užims didelę dalį mano širdyje. Tai – mano komanda. Bet dabar man belieka nebent „Instagram“ programėlėje sekti, kaip gi gyvuoja „Žalgiris“ (Juokiasi).

– Kiek teko bendrauti, ko gero didžioji dauguma legionierių, žaidusių Lietuvoje, apie mūsų šalį atsiliepia panašiai. Kas tokio ypatingo yra Kaune, Lietuvoje, kad tai palieka tokį įspūdį?

– Manau, kad amerikiečiams būna staigmena tai, kokią krepšinio kultūrą gali turėti tokia nedidelė šalis. Istorija, tradicijos – tai turi didžiulę reikšmę. Kai pagalvoji, kokia maža yra Lietuva ir kokią reikšmę jai turi krepšinis, tai tikrai palieka įspūdį.

Beje, pertrauksiu, bet turiu vieną klausimą, kurio nenoriu pamiršti. Ar vienas iš mano buvusių komandos draugų dabar dirba „Žalgirio“ treneriu? (Juokiasi).

– Darius Maskoliūnas? Taip, jis yra Šarūno Jasikevičiaus asistentas. Tiesą sakant, nemažai buvusių jūsų komandos draugų iš „Žalgirio“ dabar jau yra treneriai: Mindaugas Žukauskas, Tomas Masiulis, Dainius Adomaitis, Saulius Štombergas, Giedrius Gustas, Anthony Bowie.

– Tikrai? Kaip šaunu! Nesitikėjau. Pasirodo, kiek daug nežinau apie šiuos vyrukus (Ilgai kvatoja). Esu labai nustebęs, labai nustebęs. Tačiau džiaugiuosi, kad jiems taip puikiai viskas sekasi.

NUOTRAUKOS: Buvusio žalgiriečio T.Edney gyvenimo akimirkos (9 nuotraukos)

DAUGIAU >

– Profesionalios karjeros pradžioje ir šiek tiek vėliau esate rungtyniavęs NBA pirmenybėse. Žaidėte šioje lygoje trejus metus, vėliau bandėte grįžti, tačiau įsitvirtinti taip ir nepavyko. Kodėl?

– Visada norėjau žaisti NBA. Būkime atviri, kiekvienas amerikietis berniukas augęs su krepšiniu, turi tokią svajonę. Džiaugiuosi, kad man pavyko patirti, ką reiškia žaisti šioje lygoje. Tačiau man visada buvo sunku žinoti, kad nesu pagrindinis komandos žaidėjas, kad mano rolė – ne tokia didelė, kokios norėčiau. Juolab, kai Europoje jau buvau pajutęs, ką reiškia būti lyderiu. Man tai nepatiko.

Lietuvoje laimėjau daug titulų, Italijoje irgi iškovojau ne vieną. Kai sugrįžau į Indianą ir žaisti čia gaudavau po 10 minučių per mačą, tai manęs netenkino. Visada buvau kovingas, visada norėjau varžytis, žaisti, stengtis nugalėti visus, būti viena svarbiausių laiminčios komandos dalių. Viskas gerai, gauti patirties NBA yra neįkainojama, tačiau mano tikslai ir ambicijos buvo šiek tiek kitokie.

– Beje, kuomet debiutavote NBA, Sakramento „Kings“ komandoje esate žaidęs su Šarūnu Marčiulioniu.

– O, Šarūnas tikrai šaunus vyrukas. Beje, jis buvo pirmas žmogus, pasitikęs mane Vilniuje, kuomet atskridau žaisti į „Žalgirį“. Jis labai man padėjo. Galiu pasakyti, kad Šarūnas yra vienas stipriausių vyrukų, su kuriais esu žaidęs (Juokiasi). 

– Esu tikra, kad atidžiai stebite NBA krepšinį: ar galėtumėte įvardinti, kuo lyga pasikeitė nuo to laiko, kai jūs joje žaidėte, iki dabar?

– Manau, kad mano laikais viskas buvo sudėtingiau. Į NBA ateidavo žaidėjai, kurie 3–4 metus praleisdavo koledžuose. Jie būdavo stipresni, protingesni, vyresni. Tuo tarpu dabar į lygą įžengia 18–19 metų vyrukai. Manau, jog dėl to turnyro lygis šiek tiek nusileido, nes tokie jauni krepšininkai neturi daug patirties. Nesakau, kad tai turėjo drastiškos įtakos, tačiau kažkiek pasikeitimus tikrai lėmė. 

Per visus šiuos metus taip pat keitėsi ir taisyklės, NBA braižas, paprastėjo puolimas, tačiau ši tema verta atskiros diskusijos, reikės tai aptarti kitąsyk (Šypsosi).

– Kokį įspūdį per praėjusius sezonus jums paliko lietuviai žaidėjai – Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas? Ko gero į lygos naujokus daug dėmesio dar neatkreipėte. 

– Kuomet nedirbu, stengiuosi žvilgtelėti į NBA mačus. Beje, kaip tik šį vakarą stebėsiu Toronto „Raptors“ mačą, kur žais Valančiūnas (pokalbis vyko trečiadienio pavakarę – Krepsnis.net). Neseniai buvau susitikęs su Jonu ir Toronto žaidėjais. JV didelis vyrukas (Juokiasi). Jis aukšto lygio „centras“, smagu stebėti jo žaidimą.

Kaip tik neseniai mačiau televizijos reportažą ir apie Motiejūną. Jis vis dar be kontrakto? Keista, nes tokių žaidėjų lygoje reikia. Visada sakau visiems, jog Lietuva turi puikius žaidėjus, tarp kurių nemažai yra vertų žaisti NBA pirmenybėse.

– Ir smagiai pabaigai – kuri komanda artėjantį sezoną laimės NBA čempionų žiedus?

– Po to, kai komandą papildė Kevinas Durantas, visi sako, kad laimės „Golden State Warriors“ (Juokiasi). Aš ko gero turiu sakyti tą patį. Man patinka „Warriors“, jos vadovybėje dirba ir mano vienas bičiulis, tačiau tai nėra mano mėgstamiausia komanda.

Kai aš augau, mano širdyje visada buvo „Lakers“. Ši komanda iki šiol yra man pati mieliausia, visada ją palaikau. Gaila, jog „Lakers“ išgyvena ne patį geriausią periodą, sunku tai matyti. Manau, kad ekipai trūksta vieno dalyko – žvaigždžių lygio žaidėjų. Gerų žaidėjų ten yra, tačiau jie nėra superžvaigždės ir tai neleidžia komandai pasiekti gerų rezultatų.