Sulieknėjęs, bet skambučio iš Panevėžio nesulaukęs Dž.Gagičius: „Lietkabelis“ buvo graži gyvenimo dalis (45) interviu

Džordže Gagičius išgyveno įvairias emocijas praeitame sezone, kurį galiausiai užbaigė džiugia nata – bronzos medaliu Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).

Aukštaūgis nerado vietos Vilniaus „Wolves Twinsbet“ gretose, tačiau svarbiuose Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ mūšiuose tapo vienu iš svarbiausių ginklų. Toks jis buvo ir Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) finalo ketverte, ir LKL mažajame finale prieš tuos pačius vilniečius.

Šiuo metu serbas mėgaujasi užtarnautu poilsiu Balkanų kraštuose – gimtinėje ir Kroatijoje. Pailsėjęs jis grįžo ir į darbus bei jau jaučia pirmuosius rezultatus.

„Esu 10 kilogramų lengvesnis nei išvykau iš Panevėžio. Kitąkart mane pamatę gal net nepažinsite“, – juokiasi Dž.Gagičius.

Ilgą laiką jo svoris būdavo rodomas pirštais lyg trūkumas, nors pats krepšininkas teigė, kad iki tol jam tai netrukdė. Vis tik bėgantys metai ir ketvirta dešimtis privertė kažkiek susiimti bei pagerinti fizinę formą, kad karjerą pavyktų kokybiškai tęsti kuo ilgiau.

Pats 33 metų 210 cm ūgio centras dar nėra tikras, kur tęs savo karjerą, o skambučio iš Panevėžio nesulaukė.

„Ten liko mano draugai, jie buvo mano graži gyvenimo dalis, būtinai juos stebėsiu“, – likti komandos sirgaliumi žada Dž.Gagičius.

– Atostogos prasidėjo prieš mėnesį, ko labiausiai buvote pasiilgęs iš namų ir gimtinės? Kur yra jūsų mylimiausia vieta, kurią iškart aplankėte?

– Esu žmogus, kuris labai myli Belgradą, čia mano mylimiausias miestas. Labai jo pasiilgau. Esame mažas šalis, bet turime daug vietų, kurias galima aplankyti bei pailsėti. Turiu savo mėgstamiausias, kuriose įprastai geriu kavą ar susitinku su draugais. Žinoma, visa tai eina šalia šeimos – ji pirmoje vietoje.

– Kalbant apie šeimą, nuotraukose po mažojo finalo teko matyti jūsų nemažą sūnų. Ar jis irgi domisi krepšiniu?

– Jis po truputį pradeda treniruotis su vaikais ir jam tai patinka. Noriu, kad jis taip socializuotųsi, nors tikrai jo nespaudžiu. Jis turi mano genetiką – yra nemažas vaikas, matysime, kaip viskas bus toliau.

– Ar sūnus klauso tėvo patarimų, ar kol kas jų nedalinate?

– Jam vos 10 metų, jis per jaunas tam, kol kas jį skatinu tiesiog žaisti su vaikais ir mėgautis – tai yra svarbiausia jo amžiuje. O jau po to bus ilgas laikas, kai jis galės paklausyti mano patarimų. Jei jis manęs kažko klaus, tikrai atsakysiu, bet nedalinsiu patarimų. Nenoriu kištis per daug, nes manau, kad jis turi klausyti savo trenerio patarimų, nors taip, vasarą, dirbant su technika, galima padėti labiau. Esu šalia, o jis daro tai, ką sako jo treneris.

Įsivaizduokite, kas būtų, jei žaisčiau pas Nenadą, o mano tėvas man sakytų, ką daryti (Juokiasi). Nenadas sakytų vieną, tėvas – kitą, vaikams, tuomet jie mokosi, tai nėra gerai.

– Kiek sudėtingas psichologiškai ir fiziškai jums buvo praeitas sezonas?

– Oi, labai... Pradėjau su „Wolves Twinsbet“, nutiko daug blogų dalykų – nesusikalbėjimai ir kitkas, ko nebenoriu detalizuoti. Tai – darbo dalis. Išsigydžiau traumą, grįžau į formą bei ritmą, tada palikau klubą ir grįžau namo. Buvo tikrai sunku. Turėjau du pasiūlymus – iš Panevėžio ir Prancūzijos, pasirinkau „7bet-Lietkabelį“ dėl trenerio ir krepšinio pusės. Visada čia jaučiausi lyg namie, komfortiškai, žmonės man čia buvo labai geri. Turėjome sunkių momentų, bet pozityvo buvo jau taurėje, o galiausiai pasiekėme bronzą.

Nieko keisto, kad buvo sunkių epizodų, kai treneris buvo išvykęs, po to grįžo, daug žaidėjų jam buvo nauji, nežaidę pas Nenadą. Gale buvome motyvuoti ir pasiekėme savo tikslą, tad sezoną vertinu kaip sėkmingą. Nors man asmeniškai sezone buvo etapų, kai neatrodė, jog viskas pasibaigs taip gerai.

– Duobelių „7bet-Lietkabelis“ turėjo ne vieną, bet pats sakote, kad likote labai motyvuoti. Kokius didžiausius iššūkius sezone, siekiant bronzos, paminėtumėte?

– Kartais žaidėjams reikia pakovoti su savimi ir savo ego dėl tam tikro tikslo. Didesnio tikslo nei individualūs dalykai. Galvoje reikia daug kovoti. Turėjome ir traumų, kurios nepadėjo. Treneriams buvo nelengva dirbti tokiomis sąlygomis, kuomet teko prisitaikyti ir sudėlioti dėlionę iš trūkstamų dalių. Sunku viską paaiškinti detalėmis, kadangi kiekvieną dieną vis atsirasdavo naujų niuansų. Kasdien turėjai kovoti per skausmą. Aišku, esi profesionalas – turi tai daryti, nes tokia sėkmės taisyklė visuose lygiuose. Mes irgi tai darėme. Bet kai atsiimi medalį, viską pamiršti.

Gagičius

– N.Čanakas minėjo, kad ši bronza jam bus ypatinga, ar ji ir jūsų širdyje turės ypatingą vietą?

– Žinoma, žinoma. Jei pamenate, prieš atkrintamąsias nebuvome gerame ritme. Pralaimėjome keletą mačų ir nežaidėme gerai. Vėliau kažkaip pakeitėme režimą, vos prasidėjo atkrintamosios. Serijoje su Uteną buvo sunkių momentų dėl teisėjų – pažiūrėkite, kiek šį sezoną jų buvo suspenduota. Kartais negali nematyti kai kurių dalykų, negali taip klysti kaip ir mūsų namų rungtynėse su „Žalgiriu“. Nebesiplėsiu apie tai. „Žalgiris“ irgi strigo prieš mus kiekvienose rungtynėse. Galiausiai mes įveikėme „Wolves Twinsbet“, kuri turi daug gerų žaidėjų, tai svarbiausia.

– Ar žiūrėdamas LKL finalą tarp „Žalgirio“ ir „Ryto“ pagalvojote, o kas būtų, jeigu antrosiose jūsų rungtynėse teisėjai nebūtų suklydę, o trečiosiose nebūtų išvarytas N.Čanakas ir pan.?

– Taip, antrose rungtynėse pergalė iš mūsų buvo atimta, manau, jei būtume laimėję, istorija būtų kita. Bet jei atvirai, žiūrėdamas finalą mačiau, jog „Rytas“ turėjo nuostabią chemiją, jie bėgo, kovėsi vienas už kitą. Jie parodė, ko yra verti, kai „Žalgiris“ atrodė išsigandęs, neatlaikęs spaudimo, nežinau. Margo ir kiti – jie žaidė kaip vienas kumštis, jie buvo verti trofėjaus, nes parodė daugiau nei „Žalgiris“. Viskas ne tik apie kokybę, bet ir apie chemiją, mentalitetą, norą laimėti.

– Daug kalbų buvo ir apie legionierių norą kovoti sezono finiše. Iš savo patirties, kaip manote, kas lemia, ar sezono pabaigoje užsieniečiai norės 100 proc. atiduoti kūnus ir sielas dėl komandos?

– Aš taip nemanau, nesu tokios nuomonės apie „Žalgirio“ žaidėjus, nemanau, kad jie laukė atostogų. Kuomet atstovauji šiai komandai, tave spaudžia įtampa, iš tavęs tikimasi visų titulų. Tas pats yra, pavyzdžiui, „Partizan“ ekipoje. Šiuo atveju atrodė, kad komandai trūksta ritmo, jie kovėsi stipriai, tačiau „Rytas“ tiesiog turėjo geresnę chemiją ir mažiau spaudimo.

– Nesutinkate, kad, pavyzdžiui, tokios situacijos kaip Keenano Evanso, kuomet maksimaliai besistengęs žaidėjas patiria trauma, ar esantis žodinis susitarimas su kita komanda kartais nesąmoningai verčia žaidėjus pasitaupyti tam tikrais momentais?

– Kai esi profesionalas, kai myli šį sportą, kai kovoti dėl trofėjaus, sezono gale negali laukti atostogų. Jei jų lauki, negali būti šiame lygyje, nesi to vertas. Mes sportininkai, kūnai yra mūsų mašinos, galiu palyginti juos su „Formule 1“. Jei ten galvosi, kad pasaugoti automobilį, nors sieki titulo, taip niekas neveiks. Taip čempionu netapsi. Gale sezono stumiame save maksimaliai, jei negali žaisti per skausmą – negali būti profesionaliu žaidėju.

O tai, kas nutiko su Keenanu, nutinka daugeliui žaidėjų. Tokia yra mūsų darbo kaina. Jis grįš ir bus dar stipresnis nei iki tol – esu tuo tikras, nes kartu žaidėme „Igokea“ komandoje. Jis nuostabus žmogus, jis kovotojas, jis grįš stiprus. Džokovičius žaidžia individualiame sporte, kur yra atsakingas tik už save, bet jam buvo atlikta operacija ir vos grįžęs jis iškovojo antrą vietą turnyre. Toks yra čempiono mentalitetas, toks turi būti, norėdamas parodyti, kad esi vertas čia būti.

– Jūs pats buvote didelė Panevėžio komandos svarbių pergalių dalis. Kas tokiuose mačuose jumyse labiausiai pažadina lyderį – apdovanojimų siekis, patirtis?

– Patirtis man padeda labai stipriai, tai taip pat dalis mūsų darbo. Bet šiaip aš nesirenku rungtynių, kuriose kaip žaisti, aš toks esu. Manau, kad negali to daryti, jei į darbą žiūri rimtai. Žinoma, svarbios rungtynės tave motyvuoja labiau, tu labiau nori nugalėti, tai tikrai padeda atrasti jėgų.

Gagičius

– Ar po sezono pasikalbėjote su N.Čanaku ar Martynu Purliu apie jūsų ateitį Panevėžyje?

– Mes vis dar nesikalbėjome, pažiūrėsime, nežinau, kaip nutiks. Gal kažkuriuo metu jie man dar paskambins.

– Ar norėtumėte dar čia grįžti?

– Kaip jau sakiau, jaučiausi čia lyg namie, man labai patiko, bet suprantu, kad tai – darbas. Draugystės, šeima yra viena, bet krepšinis yra verslas ir bet kokiu atveju viską suprasiu. Toks yra sportas.

– Gal šiuo metu ant stalo turite kitų pasiūlymų?

– Kol kas tiesiog sportuoju ir negalvoju apie tai per daug. Mano tikslas dabar yra kūną paversti lengvesniu. Nuo išvažiavimo iš Panevėžio numečiau 10 kilogramų, gal mane pamatę vėliau net neatpažinsite (Juokiasi). Noriu kuo geriau pasiruošti kitiems metams. Šnekėsiu su agentu ir žiūrėsime, kur pakryps mano ateitis.

– Kodėl nusprendėte sulieknėti? Pats visada akcentavote, jog esamas svoris nėra kažkokia problema jums.

– Esu tokio amžiaus, kad turi būti apsisaugojęs labiau, nenoriu taip rizikuoti. Kaip jau lyginau mus su automobiliais – turi tuo automobiliu pasirūpinti. Krepšinis – mano duona, aš jaučiuosi daug geriau dabar, sverdamas mažiau. Manau, kad tai man leis būti geresniu, nepaisant to, kad anksčiau parodžiau, jog buvęs svoris man nėra problema. Judu greičiau, geriau, gal kitą sezoną iš manęs išvysite keliais dėjimais daugiau (Juokiasi).

– Ar pasikeitimų nuotraukas persiuntėte Martynui ir Nenadui?

– Jie žino, šnekėjausi su Nenadu, jis žino viską (Juokiasi). Jie viską žino apie mane, čia jau jų pasirinkimas, skambinti man ar ne. Aš savo darbą padariau ir čia jų sprendimai.

– „7bet-Lietkabelis“ nusprendė nepratęsti kontrakto su Gediminu Oreliku, ar jus tai nustebino? Jis pats liko kiek nusivylęs.

– Nežinau, toks klubo sprendimas, apie tai reikėtų kalbėti su Martynu, ne manimi. Per daug negalvoju apie kitų situacijas, nors taip, gal tai kažkiek ir stebina. Bet aš tokių dalykų nekontroliuoju, apie kitų sprendimus nenoriu šnekėti per daug.

– Jei vis tik negrįšite į Panevėžį, liksite šios komandos sirgaliumi?

– Žinoma! Toks buvau ir iki sugrįžimo. Ten liko mano draugai, „7bet-Lietkabelis“ buvo mano graži gyvenimo dalis, būtinai juos stebėsiu.

– Paskutinis dalykas – buvusi jūsų komanda Čačako „Borac“ pasirašė du lietuvius – Paulių Valinską ir Justą Furmanavičių. Kaip manote, ar tai jiems bus gera terpė atsiskleisti?

– Taip, mačiau tai, manau, geras papildymas klubui, manau, jie ten pasirodys gerai, nes yra geri vaikinai ir geri žaidėjai, juolab, Valė jau žaidė Adrijos lygos. Žaidžiant čia, esi matomas, tai tikrai gera lyga, norint atsispirti aukštyn.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.