Su ambicija ir be baimės į Rumuniją sukantis Ž.Urbonas: laiku išvažiuoju, užsienyje darbuotis lengviau (11) interviu

Rumunijoje pastaraisiais metais dirbo ar žaidė keletas lietuvių, o dabar įvyko šiokia tokia trenerių rokiriuotė. Į „Gargždus“ atvyko Tomas Rinkevičius, treniravęs Sibiu CSU, tuo tarpu sparnus į Rumuniją kelia Žydrūnas Urbonas, perėmęs Bukarešto „Dinamo“ vairą.

Dar prieš maždaug mėnesį Krepsinis.net treneris sakė jaučiantis, kad taps pasaulio piliečiu – taip ir nutiko.

„Smalsu, kūrybiška, įdomu, vienokiu ar kitokiu būdu grūdina“, – taip į būsimą iššūkį žvelgia Ž.Urbonas.

„Dinamo“ – istorinis šalies klubas, skaičiuojantis 76 metus. Ši komanda 22 kartus tapo šalies čempione ir yra tituluočiausia Rumunijoje. Tiesa, pastarieji metai Bukareštui buvo nuviliantis: užimta 12 vieta, pakeisti 3 treneriai, tarp jų ir Rogeris Grimau, kuriam buvo įteiktas 3 metų kontraktas.

Ž.Urbonas čia vyksta su ilgalaike vizija – pirmiausiai patekti į atkrintamąsias, o kitąmet galbūt mąstyti apie kažką daugiau. Vis tik atsakomybę jis supranta.

„Turiu patirties padėti klubui žengti iš paskutinių vietų, esu tai daręs ir tuose pačiuose Šiauliuose. Aišku, vieno recepto viskam naudoti negali, bet man nėra baisu“, – sako 48-erių strategas.

Jam tai – antrasis išbandymas užsienyje, nes 2023 m. Ž.Urbonas trumpai dirbo Prištinos „Sigal“ klube Kosove. Čia viskas bus kitaip.

Krepsinis.net – pokalbis su buvusiu „Šiaulių“ ir dabartiniu „Dinamo“ treneriu apie naują iššūkį, tikslus ir norimus atsivežti lietuvius.

– Nedarbo etapas truko neilgai – perėmėte Rumunijos ekipos vairą. Kaip jaučiatės ir su kokiomis mintimis priėmėte šį sprendimą?

– Iš tikro, smagu, kad turėjau iš ko rinktis. Tiksliau, kada padėjau parašą, po kelių valandų atėjo dar vienas, gana įdomus pasiūlymas į asistento vietą stiprioje lygoje. Būtų buvę įdomu, jei galėčiau rinktis, kokį sprendimą būčiau priėmęs. O kai gavau rumunų pasiūlymą, nebuvo ilgo svarstymo. Tai pakankamai krepšinio šalis, nuskriaudusi ir mus, girdėta ir Lietuvos krepšinio aistruoliams. Turiu omenyje ir pastarųjų metų įvykius: Klužo Napokos pergalę prieš „vilkus“, Gedimino Oreliko „atėmimą“ iš „Juventus“. Tai rodo Rumunijos potencialą. Tai ir užkabino mane. Juolab, sutartį pasiūlė tituluočiausias šalies klubas.

Jie bando sugrįžti, kur buvo. Pernai nepavyko, nors metė nemažai finansų, liko 12-ti. Tai klubas su ambicija ir tradicija – tai svarbiausia, tai patinka ir man. Turiu patirties padėti klubui žengti iš paskutinių vietų, esu tai daręs ir tuose pačiuose Šiauliuose. Aišku, vieno recepto viskam naudoti negali, bet man nėra baisu.

Iš pirminių kalbų, klubas svajoja patekti į ketvertą, bet norėtų būti bent 8-tuke, nes porą metų to nepadarė. Viskas nuosaiku, nėra svaigimas apie staigų kilimą, darbai nėra paprastai daromi, bet sieksime maksimalių rezultatų. Pirminis planas – patekti į atkrintamąsias, ten komandų 16, ne kaip pas mus. Yra ką veikti: yra Europos turnyruose žaidžiančių klubų, finansiškai stiprių.

Suprantu, kad klubas kalba, bet didžiosios kantrybės gali ir nebūti, nes jie ir pernai pakeitė porą trenerių, baigė su trečiu, atleido tą patį Grimau. Bet čia trenerio darbas, supranti, kad eini, darai, sieki geriausio, o po to matai rezultatą. Tikiuosi, viskas bus gerai, laikas parodys.

– Kol kas „Dinamo“ vadovai jums deklaruoja ilgalaikio projekto viziją?

– Taip, vizija tokia: pirmais metais įsiropšti į atkrintamąsias, sustiprėti, parodyti rėmėjams, kad viskas daroma kryptingai, o antrais metais mąstyti apie ketvertą. Natūralu, tada ir finansavimas turi būti didinamas. Dabar daromi pirmi žingsniai.

– Gal žinote, kiek finansų turėsite artėjantį sezoną?

– Sunku pasakyti tikrą biudžetą, nes nežinau jų mokestinės sistemos, dar nežinau ir konteksto, tik kad Klužas gali įsigyti žaidėjus „Ryto“ ar „vilkų“ kainomis. Jie gana solidžiai gali mokėti užsieniečiams – 200 tūkst. ar daugiau. Pas mus kalba eina apie tai, kad užsieniečiams galėsime mokėti apie 100 tūkst. per sezoną, gana solidžiai skamba. Bet tame kontekste, klubas supranta, kad nėra pirmo ketverto biudžetas. Daugiau kalbėjome apie galimybes, kiek galime išleisti žaidėjams ir ką norime pirkti, ne apie patį biudžetą. Į tolimesnius tris taškus klubas skraido, yra ir kelionių išlaidos, šalis didelė.

Urbonas

– Kiek žaidėjų jau turi kontraktus? Kiek jų radote?

– Yra nupirkti keturi vietiniai žaidėjai, kuriais jau rūpintis nebereikėjo, trys jų – iš rinktinės. Tai rodo, kad vaikinukai potencialo turi. Natūralu, kad su vietine rinka tik pradedu susipažinti, sėdžiu, žiūri, kas įdomūs, kas žaidžia rinktinėje. Užsieniečius 5–6 reikės įsigyti, pradėjau dairytis, žiūrėti, bus įdomu. Dėl legionierių jau viskas bus derinama su manimi ir mano žodis bus lemiamas, kuo džiaugiuosi. Vis tik įdomi ir konkurencinga lyga.

– Galbūt dairotės ir į kažkokius sau pažįstamus veidus?

– Viską darau, pakeliu ir knygas, atsidarau lenteles, kur sekami žaidėjai (Juokiasi). Atsiranda ir nauji agentai, kurie daugiau dirba su Rumunija, pasiūlymai ateina iškart. Bet taip, žiūriu ir lietuvį. Norisi turėti šalia vieną tautietį, esu tas, kuris džiaugiasi, kai užsienyje lietuviams sekasi. Stengiuosi ir pats kažkam pagelbėti, kiek įmanoma, kiek leidžia klubo politika. Dar eina kalba ir apie asistentą lietuvį, kurį galėsiu turėti.

– Norint lietuvio, atrodo, kad rinkoje pavardžių dar liko nemažai, nors turime liepos pabaigą. Jaučiate tai?

– Jų atrodo daug, bet kartu daug ir nėra, jei žiūrėsime į kokybę. Galvoju apie vieną, kitą pavardę. Tiksliau, pradedu, nes viskas įvyko greitai. Matysime, kas įvyks, nes ir lietuviai turi kainas, kartais gal reikia pasipurtyti ir daugiau nei 100 tūkstančių.

– Kiek supratau, jums suteikta galimybė pasikviesti tik vieną asistentą?

– Vieną, nors norėčiau ir fizinio rengimo trenerio, ir viso štabo (Juokiais). Ką gerai daro serbai, bandau tą liniją brėžti, tą daro ir Adomaitis, ir Kurtinaitis, smagu, kai lietuviai sukuria pasaulyje mažas saleles, skleidžia kokybiško krepšinio vėliavą. Nėra paprasta tokius dalykus padaryti, atsivežti nors vieną asistentą ir žaidėją nelengva, visi labiau vis tiek nori, kad būtų klausoma jų politikos ar strategijos, nors tu čia turi savo. Bet, aišku, norisi vežtis ne šiaip lietuvį, specialistą, kuris padės siekti rezultatų.

– Pernai komanda keitė 3 vyr. trenerius, jei nuoširdžiai, nebaisu eiti į organizaciją, kuri gana liberaliai žiūri į greitus pokyčius?

– Natūralu, visada norisi saugesnės aplinkos ir didesnės kantrybės, kad vadovai suprastų visą paveikslą, ne tik atskirus pralaimėjimus ar laimėjimus. Gal klubas nėra kantrus, bet, kita vertus, esu tiek praėjęs grandžių, suprantu puikiai, jog ne viskas visada nuo tavęs priklauso, bet vis tiek viskas suverčiama treneriui.

Toks darbas, tokia specifika, tu žinai, kad visada vaikštai peilio ašmenimis – bandai išlaikyti balansą, tik klausimas, kada vienaip ar kitaip tai įvyks. Vieną sezoną gali atrodyti gerai, kitą turėsi traumų ir viskas. Tikiuosi, jog būsiu tas, kuris sugebės pasiekti rezultatą. Bent žinau aiškias gaires sau, man tai yra svarbiausia. Aš tai praėjęs, manęs tai negąsdina, žinau, kad maksimaliai atlikinėsiu savo darbą. O jei klubas nebus kantrus, priklausys ne nuo manęs.

– Esate sakęs, kad jūsų pirmas užsienio etapas Kosove buvo lyg reabilitaciją. Kaip manote, kaip kol kas pavadinti galėsite Rumuniją?

– Visada kitokie yra pirmi kartai. Kai vykau į Kosovą, buvo kažkas naujo, visiškai kitaip 180 laipsnių kampu. Natūralu, kai atsirado Šiaulių pasiūlymas, buvau išsiilgęs namų, o požiūris į krepšinį ten netenkino. Dėl to priėmiau sprendimą grįžti namo. O čia jau kita situacija. Rumunija šiokia tokia krepšinio šalis, važiuoju žinodamas, ką darau, kur važiuoju ir dėl ko. Vykstu surinkti patirties, gal būtų įdomu ir tęsti, matysime, kokia bus situacija. Kalbėjau su ten dirbusiais žmonėmis, girdėjau gerus žodžius apie žmones, tai – svarbiausia. O krepšinio supratimas šiek tiek skiriasi, bet tai – natūralu, bet kartu ir įdomu. Bukareštas – sostinė, ne užribis, klubas su praeitimi, ambicija, tad viskas mane tenkina.

– Lietuviams treneriams apskritai nėra lengva ilgiau įsitvirtinti užsienyje, pavyzdžių yra nedaug. Tikitės užsibūti legionieriaus kailyje?

– Labai gerai vienas agentas yra pasakęs: neapsimoka su tais treneriais dirbti, į minusą reikia eiti. Tiek darbo, tiek reikia įrodyti klubams, agentas neša atsakomybę, o vėliau dėl to kenčia, jei klubas nepatenkintas, kad tą trenerį atveža. Rizikų daugiau nei su žaidėjais, gal dėl to atstovavimo nėra daug. Kita vertus, nėra lengva išvykti lietuviams ir rasti padoresnius darbus. Nesakau, kad Lietuvoje pas mus geri trenerių atlyginimai – jie labai vidutiniai pasauliniame kontekste.

Vienas kitas išvyksta, už kiekvieną tokį džiaugiuosi, nes Lietuvoje kartais jautiesi išsisėmęs, viską žinai, dėl žaidėjų – ypač, o jei dar nesi ketverto klube. Nesidžiaugiu, kad lyga dabar susilpnėjo, gal ir labai laiku išvažiuoju, bus įdomu pasisemti patirties, susirinkti kontaktų, kas irgi svarbu šiame versle, parodyti save, darbo etiką, lietuvišką atsakomybę.

– Lietuvoje treneriams dirbti nėra lengva – ne tik dėl spaudimo iš vidaus, bet ir iš aplinkos. Kaip manote, Rumunijoje bus lengviau?

– Užsienyje darbuotis lengviau, tikrai mažiau aplinkos spaudimo. Lietuvoje eini po pralaimėjimo, visi žino, klausia, kur ir kas čia. Sunku net į parduotuvę nueiti, visi – nuo giminaičių iki bet ko – žino viską apie krepšinį. Pačiam irgi nelengva, dūsauji, lyg kažko nepadaręs. Psichologija paprastesnė: nepadarei, bandai keisti ir tiek. Kalbos tiek nemoki, tad nepajauti aplinkos spaudimo. Žaidėjui gal tai išgyventi sudėtingiau, bet treneriui lengviau.

– Kada planuojate lagaminų krovimą?

– Viskas panašiai: spalio 4 dieną pirmos sezono rungtynės, prieš tai turime taurę, tad pasirengimą pradėsime rugpjūčio viduryje. Kaip ir visi klubai, Europoje niekas per daug neišsiskiria.

Dėl „PlayStation 5“ verta trumpam tapti ir futbolo ekspertu! Spėk Pasaulio taurės rezultatus „Sportas.lt“ portale ir laimėk.