Stebuklą sukūręs A.Mikaločius: mums reikia tiesiog daugiau dirbti, jeigu norime aplenkti didmiesčius (4) interviu

Su Kretingos komanda Moksleivių krepšinio lygos (MKL) U14 turnyro A divizione triumfavęs treneris Arimantas Mikaločius sako, kad be talento tokiai pergalei reikia ir didžiulio darbo. Būtent darbo, anot trenerio, jo auklėtiniai nebijo ir daug treniruojasi papildomai, kas ir lėmė istorinį triumfą.

Kretingos komanda U14 čempionato finale 78:57 įveikė SKM krepšininkus, kurie reguliariajame sezone užėmė pirmąją vietą. Kretingiškiai buvo tik septinti, bet sukūrė neįtikėtiną pergalės istoriją.

Paklaustas, kas lėmė tokį fantastišką pasirodymą, kretingiškių treneris Arimantas Mikaločius pirmiausiai išskyrė darbą.

„Nuoseklus darbas, papildomas darbas, daug individualaus darbo vasarą, daug sekmadieniais dirbame. Sukrito ir geri vaikai, ko rajonuose reikia. Talentai ateina, prie jų reikia prijungti sunkų darbą ir gali kažką pasiekti. Vaikams kartoju, kad reikia kiek įmanoma daugiau dirbti, norint didmiesčius aplenkti“, – sako A. Mikaločius.

Treneris triumfo savaitę išgyveno tikrą emocijų karuselę, nes iš pradžių teko kristi į gilų liūdesį mirus mylimai mamai, o vėliau pavyko pasiekti tokią pergalę, kuri emocijas jau kėlė į aukštumas geraja prasme.

Tikras Kretingos krepšinio devyndarbis A.Mikaločius dirba ne tik U14, bet ir U8, U14 ir U18 komandų treneriu, taip pat treniruoja NKL rungtyniaujančia Kretingos vyrų bei B divizione žaidžiančią moterų komandas.

– Arimantai, kaip pavyko pasiekti tokią skambią pergalę?

– Nuoseklus darbas, papildomas darbas, daug individualaus darbo vasarą, daug sekmadieniais dirbame. Sukrito ir geri vaikai, ko rajonuose reikia. Talentai ateina, prie jų reikia prijungti sunkų darbą ir gali kažką pasiekti. Vaikams kartoju, kad reikia kiek įmanoma daugiau dirbti norint didmiesčius aplenkti.

Didmiesčiai gali vaikus atsirinkti, jeigu kuris žaidžia blogai, pakeisti su antros komandos žaidėju, o mums reikia tiesiog daugiau dirbti, jeigu norime juos aplenkti.

Bet daug kalbama, kad dabartiniai vaikai dirbti nenori, jiems svarbiau kompiuteris ir pan. Kaip jūs įtikinate juos dirbti?

Būna ir tokių, kurie ateina, o po savaitės sako, kad jiems neįdomu. Bet mes darome daug renginių, socialinių projektų su tėvais, švenčių, pramogų ir pan. Turi užsiimti ne vien krepšiniu, vaikams turi būti įdomu – tokia dabar karta.

Tas pats mūsų laukiantis turnyras Ispanijoje, kitais metais planuojame į JAV išvykti. Taip visą sezoną vaikai labai motyvuotai lenko treniruotes, nes turi tikslą. Gal ir supranti, kad nebūsi krepšininkas, bet su komanda pamatyti Ameriką yra smagu, norisi tai pasiekti. Be to turime apdovanojimus geriausiai lankantiems treniruotes ir pan., lankomumas treniruočių yra kone šimtaprocentis.

– Ne paslaptis, kad dirbant regione treneriui reikia būti ne tik treneriu. Kaip pavyksta viską spėti?

– Krepšinis turi būti ir hobis, ir darbas, ir malonumas. Esu krepšinyje nuo vaikystės, kai tėtis mane anksti atvedė į salę. Turi atsiduoti krepšiniui, o ne tik pravesti treniruotes ir važiuoti namo.

Kartais žmonės manęs klausia, ką tu veiki laisvalaikiu, ar turi hobį – pavyzdžiui žvejyba, medžioklė ar pan. Mano hobis yra krepšinis, nėra laisvalaikio. Kitaip neįmanoma nieko pasiekti mažame mieste. Nei rezultato siekti, nei rėmėjų atrasti. Net ir laisvu laiku eini dirbti į krepšinį. Pavyzdžiui mūsų moterų komanda irgi yra visiškas hobis, nes iš to pinigų neuždirbsi, galėčiau tą laiką leisti su šeima, bet einu į salę, nes man tai patinka.

– Ką toks laimėjimas gali duoti vaikams ateityje?

– Tikrai istorinis įvykis, įsirašai į savo CV čempiono titulą, apie tave kalba net krepšinio podcastuose. Jie visą gyvenimą atsimins šį dalyką. Sakiau, kad ir po 10 metų norėčiau susirinkti ir tokią pergalę paminėti.

Esame kartu nuo pirmos klasės, jau septyneri metai. Tikiuosi, kad tas branduolys išliks. Manau, kad iš šios kartos tikrai gali kažkas išaugti. Esame labai gera komanda, bendravimas, kultūra – su jais gali važiuoti bet kur. Pirmiausia jie yra geri žmonės, todėl ir emocijos yra labai geros.

– Ar didieji miestai gali nuvilioti jūsų čempionus vaikus į savo mokyklas?

Vaikai nuolat yra kviečiami į didžiuosius miestus, nors aš nesuprantu tokios logikos šiame amžiuje. Kam kviesti tokius jaunus vaikus. Žinoma, yra išskirtinių atvejų, jei mieste nėra komandos, tada viskas yra tvarkoje, esu ir pats išsiuntęs taip vaikus, kad pažaistų A divizione.

Bet mes Kretingoje dabar turime visas sąlygas – areną, fizinio rengimo trenerį – viskas nemokamai. Tik tobulėk. Vaikų amžiuje mes Kretingoje jau galime suteikti viską, ką ir didieji miestai. Gal net daugiau, nes vaikų turime mažiau ir visi gauna didesnį dėmesį, juk norime vaikams tik gero.

– MKL išrinktame U14 amžiaus grupės talentingiausių vaikų sąraše yra ir jūsų komandos lyderis Emilis Einikis. Ar galite daugiau apie jį papasakoti?

Jis yra iš tos Einikių giminės, tad jau turi krepšinio IQ, nesu turėjęs tokio amžiaus vaiko, kuris aikštėje taip galvoja ir taip žaidžia. Technikos lygis yra labai aukštas, visi tai išskiria, jis tikrai daug dirba ties technika, visą vasarą. Gali išaugti labai įdomus įžaidėjas. Laukiu tų dviejų metų, kai prasideda branda, ta pirmoji rimtesnė rinktinė U16. Jei toliau taip tobulės – galėtų būti vienas svarbiausių žaidėjų.

Jis yra mūsų vedlys, visas žaidimas sukasi aplink jį. Gal pusfinalyje ir finale jis nesužaidė gerai pagal statistiką, bet jį dengdavo keli varžovai – dviese, trise, keturiese, nors taisyklės to ir neleidžia. Bet vienas prieš vieną nuo jo neapsiginsi. Jis gerai skirstė kamuolius, dėl ko komandos draugai pelnė taškus ir mes laimėjome. Nors esame daug priklausomi nuo jo, bet parodėme, kad galime laimėti ir komandiškai.

– Vasario mėnesį per vyrų rinktinės langą stažavotės Rimo Kurtinaičio trenerių štabe. Ar tai irgi prisidėjo prie šios sėkmės?

– Gal taktiškai ta stažuotė labiau pridėjo vyrų krepšiniui, nes su vaikais pirmiau mes turime mokytis žaisti krepšinį. Su vyrais po to turėjome gerą seriją ir įšokome į atkrintamąsias.

Bet labai man padėjo disciplinos, bendravimo su komandos žaidėjais, savęs nuraminimo prasme. Buvo labai sudėtingas savaitė, mirė mama, o paskui laimėjome finalo ketvertą – emocijos buvo nuo didelio liūdesio iki džiaugsmo.

Ta stažuotė man tikrai padėjo ramybei, psichologiniam susitvarkymui. Kaip pasiruošti rungtynėms, kaip susitvarkyti. Be to pusfinalyje atsilikome 20 taškų, tačiau sugebėjau nepasimesti, nepanikuoti, neperduoti blogų emocijų vaikams, susitvarkėme, grįžome ramiai į rungtynes ir pasiekėme pergalę. Pasakysiu liaudiškai – per tokius projektus tikrai užauga skūra. Labai reikia to.