-->
Dviejų Vakarų Vokietijoje tarnaujančių karių šeimoje gimęs Anthony Randolphas turėjo galimybę žaisti šios šalies rinktinėje, bet pasirinko valstybę, kurioje nėra niekada buvęs iki tol, kol negavo paso.
Visą savo vaikystę ir paauglystę aukštaūgis praleido JAV, kur rungtyniavo ir Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA), kol 2014 metais sulaukė Gino Rutkausko kvietimo ir prisijungė prie Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ klubo.
Amerikietis niekada nebuvo lankęsis Slovėnijoje, kol nesulaukė pasiūlymo iš šios šalies krepšinio federacijos prisijungti prie nacionalinės komandos.
Toks sandoris naudingas abiems pusėms: slovėnai visada turėjo stiprią gynėjų grandį, bet neturėjo pajėgių aukštaūgių, o žaidėjas gavo europietišką pasą ir taip Madrido „Real“ klubui atvėrė papildomą vietą amerikiečiui ir, be abejo, gerokai pakėlė savo rinkos vertę.
Prieš tai natūralizuoto žaidėjo teisėmis slovėnų garbę gynė Alenas Omičius, kuris yra gimęs Bosnijoje ir Hercegovinoje, bet net šešerius metus žaidęs Slovėnijos klubuose ir su šia šalimi glaudžiai susijęs.
A.Randolphas Slovėnijos piliečiu oficialiai tapo tik liepos mėnesio pabaigoje. Igoris Kokoškovas jau tada kūrė gudrų planą – žinojo, jog komandoje bus jaunasis talentas Luka Dončičius, slovėnų žvaigždė Goranas Dragičius, o jėgos po krepšiu pridės ir Gašperas Vidmaras. Labai reikėjo dar vienos dėlionės dalies ir ja tapo A.Randolphas.
Natūralizuotų žaidėjų pasirodymas Europos čempionatų finaluose anaiptol nėra jokia naujiena. Štai 2015 metais tie patys slovėnams šiemet pralaimėję ispanai turėjo Nikolą Mirotičių. 2011 metais Lietuvoje triumfavusi Ispanija irgi turėjo svetimšalį – Serge’ą Ibaką.
Turbūt prakalbus apie natūralizuotų žaidėjų svarbą iš karto pagalvojame apie 2007 metus ir Rusijos rinktinę, kuriai pergalę finale prieš ispanus lėmė būtent amerikiečio Jono Roberto Holdeno dvitaškis. Rusai tuomet natūralizavo ilgametį Maskvos CSKA įžaidėją ir tai leido triumfuoti turnyre. Ir dabar rusai galėtų turėti legionierių, bet naujasis prezidentas Andrejus Kirilenka griežtai pareiškė, kad nacionalinėje komandoje bus tik rusai ir dirbtinai kelti rinktinės lygio nereikėtų.
Lietuviai skaudžiausiai nukentėjo nuo natūralizuoto žaidėjo 2011 metais nelemtame ketvirtfinalyje su Makedonija, kai Bo McCalebbas atvedė savo komandą į pusfinalį. Akivaizdu, kad natūralizuoti žaidėjai keičia rinktinių veidus, o kartais net tampa istorinių pergalių simboliais.
A.Randolphas – dar vienas pastarojo sakinio patvirtinimas. Slovėnai niekada nebuvo laimėję medalių per savo šalies istoriją, o aukščiausia vieta buvo ketvirta – 2009 metais Lenkijoje.
Slovėnai dėjo daug vilčių į 2013 metų pirmenybes jų šalyje. Tuomet rinktinėje žaidė ir broliai Dragičiai, ir tas pats G.Vidmaras, buvo ir Jaka Lakovičius bei Mirza Begičius, tačiau aukščiau penktos vietos Slovėnija nepakilo.
Šiemet rinktinė neturi Zorano Dragičiaus, bet turi Luką Dončičių, kuris tapo vienu iš dviejų svarbiausių krepšininkų. Taip pat ir A.Randolphą, kuris suteikė atletiškumo ir universalumo priekinei linijai, o labiausiai, ketvirtojo numerio pozicijai, kur slovėnai turėjo ryškią spragą.
„Real“ aukštaūgis aikštelėje gali daryti viską – puikiai ginasi, pataiko iš toli, pataiko iš arčiau, veržiasi link krepšio, yra gero charakterio. Tiesiog žaidėjas, kurį treniruoti norėtų kiekvienas strategas.
Diskusija apie žaidėjų natūralizaciją yra tokia pat arši tema, kaip kas geriau – „Apple“ ar „Samsung“ išmanieji telefonai.
Lietuviai taip pat turi spragų – tūrbut Dainius Adomaitis būtų nieko prieš sudėtyje turėti tokio stiliaus atakuojantį gynėją kaip Kauno „Žalgiryje“ žaidęs Jamesas Andersonas, kuris būtų individualiai stiprus žaidėjas, tačiau mūsų šalies krepšinio federacija tokių veiksmų nesiima ir vargu, ar imsis.
Faktas toks, kad iš pastarųjų penkių Europos čempionatų trejuose triumfavo rinktinė, turėjusį savo gretose natūralizuotą žaidėją ir visus sykius tai buvo Ispanija. Sekmadienį toks scenarijus gali pasikartoti ketvirtą kartą per šešerias pirmenybes, jeigu tik slovėnai su A.Randolphu vainikuos savo pergalingą žygį.
Norėdami komentuoti prisijunkite.