Š.Vasiliauskas apie Lenkijos pirmenybes: lygis stovi vietoje, netobulėja (1) interviu

Po dvejų metų pertraukos Šarūnas Vasiliauskas sugrįžta į pasikeitusią LKL. 26 metų 188 cm ūgio įžaidėjas pasirašė sutartį su Prienų–Birštono „Vytauto“ komanda. Pernai pasaulio čempionate Lietuvos rinktinei atstovavęs krepšininkas tikisi atsigaivinti tėvynėje ir prisiminti komandinį krepšinį. „Lenkijoje daug legionierių, kurie žaidžia dėl savęs“, – sakė dvejus metus Sopoto „Trefl“ klube praleidęs Š.Vasiliauskas.

Praėjusį sezoną 26 metų 187 cm ūgio Š.Vasiliauskas Lenkijoje per 25 minutes rinkdavo 10,9 taško, atkovodavo 2,6 kamuolio ir atlikdavo 3,5 rezultatyvaus perdavimo.

Š.Vasiliauskas neslėpė, kad jį kvietė bent kelios LKL komandos. Į „Vytauto“ klubą atakų organizatorius žiūri kaip į trampliną ateičiai.

– Šarūnai, grįžtate į Lietuvą po dvejų metų pertraukos. Ar po sezonų Lenkijoje labai norėjosi sugrįžti?

– Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Didelio pasirinkimo nebuvo – buvo pasiūlymų iš tokių valstybių, į kurias važiuoti dar nesinori. Dabar atsirado proga likti. Galėsiu vėl truputį atsigaivinti, pasibūti su šeima ir tai bus stotelė prieš kažkur išvažiuojant.

– Kodėl būtent „Vytauto“ komanda?

– Net nežinau. Dabar Lietuvos komandų lygis labai panašus. Nebuvo tokio noro, kad eiti tik į stipriausią komandą. Bet laimėti buvo prioritetas. Be to, man patiko įsigyti žaidėjai – ir kaip žmonės, ir kaip krepšininkai. Vis tiek, tai svarbu, nes su jais reikės praleisti daug laiko.

– Kaip galėtumėte palyginti Lietuvos ir Lenkijos krepšinio lygas?

– Sunku vertinti, kai kelis metus nežaidžiau Lietuvoje. Bet iš šono matosi, kad LKL patobulėjo. Kiek pažiūri, ir visi video, ir visos peržiūros, rungtynės, atsirado komentatoriai. Lygis tikrai kyla. O Lenkijoje lygis stovi vietoje, netobulėja.

Labai skiriasi žaidimo braižas – Lenkijoje labai daug amerikiečių, individualiai stiprių žaidėjų. Galbūt jie labiau nori kažką parodyti sau ir agentams nei komandai. Lietuvoje labiau žaidžiama dėl komandos.

– Komandinis žaidimo stilius jums parankesnis?

– Taip, man labiau patinka toks žaidimas. Bet pažiūrėsime. Gal aš čia jau pripratau prie to „belekokio“ žaidimo (Juokiasi.).

– Kaip vertinate tuos du Lenkijoje praleistus metus?

– Abu sezonai buvo žiauriai skirtingi ir permainingi. Komandoje įvyko daug pasikeitimų. Buvo ir gerų, ir blogų momentų. Bet pagyventi užsienyje „ant savęs“ visada į naudą.

– Grįžtate į atsinaujinusią Prienų–Birštono komandą. Kokių ambicijų turite kitam sezonui?

– Dar anksti spręsti. Tiesiog reikės bandyti susižaisti ir pažiūrėti, ar kažkas išeina. Žaidėjai gali būti individualiai stipresni, bet jei nežaisime kaip komanda, bus sunku. Žingsnis po žingsnio bandysime kovoti dėl apdovanojimų.

– Ar jūsų sprendimui žaisti „Vytaute“ turėjo įtakos FIBA verdiktas nepriimti klubo į naują turnyrą?

– Jau buvau apsisprendęs žaisti komandoje nepriklausomai nuo sprendimo. Pasakiau, kad kur beeičiau, vis tiek turėsiu žaisti gerai, kad kažkas pamatytų. Džiaugiuosi, kad po kelių metų Lietuvos komandos sujudo ir kvietė mane. Bet negali žaisti už tris komandas, teko pasirinkti vieną.

– „Vytautą“ treniruoja garsusis Virginijus Šeškus. Ar žaidėjams darbas su šiuo treneriu – iššūkis?

– Negaliu spręsti, dar pamatysime. Gal iš šono atrodo vienaip, susipažinsi – bus kitaip. Šitas klausimą atidėkime po sezono.

„Ilgoji pertrauka“: Rolandas Jarutis – apie Sumnerį, „Žalgirio“ skambutį ir keistenybes Kinijoje