Š.Sakalauskas apie LKL grandų dvikovą: tokius mačus ne visada laimi stipriausias (21)

Ne visuomet laimi stipriausias – taip mano krepšinio ekspertas Šarūnas Sakalauskas, kalbėdamas apie artėjančią „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ tarpusavio dvikovą.

„Tokiose rungtynėse didelį vaidmenį turi motyvacija, pasitikėjimas. Paprastai būna, kad vienai komandai reikia laimėti, o kita būna lyg ir silpnesnė, nurašyta. Tada minėtos ekipos žaidėjai sužaidžia virš savo galimybių“, – kalbėjo treneris.

– Pirmadienį pirmoji LKL grandų akistata. Kalbama, jog šį sezoną įprastai intriguojančios dvikovos tarp šių komandų neišvysime. Ar jūs sutiktumėte su tokia nuomone?, – lkl.lt paklausė Sakalausko.

– Ne. Čia yra krepšinis. Aš manau, kad ne visuomet stipriausia komanda laimi. Taip, „Žalgiris“ tikrai pajėgus šiais metais, o „Lietuvos rytas“ yra silpnesnis. Jei paimtume, tarkim, pagrindines pozicijas – „Lietuvos ryto“ įžaidėjas 21 metų, „Žalgirio“ šios pozicijos žaidėjams – 28–30 metų, vadinasi, patirties jie turi daugiau, žaidė stipresniuose klubuose. Įžaidėjas turi turėti patirties, jaunas žaidėjas, natūralu, jos dar neturi. Kaip ir jaunas treneris, nors ir gabus, jis negali įtemtose situacijose priimti gerų sprendimų.

Vidurio puolėjai – „Žalgirio“ 30–33 metų, „Lietuvos ryto“ – 22 metų. Žiūrovai todėl ir galvoja, kad intrigos nebus. Bet mes nepamirškime, kad tokiose rungtynėse didelį vaidmenį turi motyvacija, pasitikėjimas. Paprastai būna, kad vienai komandai reikia laimėti, o kita būna lyg ir silpnesnė, nurašyta. Tada tos ekipos žaidėjai sužaidžia virš savo galimybių. „Lietuvos ryto“ komandoje susiformavo gabus trenerių kolektyvas. Sveikinu, kad Vilniaus klubas priėmė tokį sprendimą. Treneriai, kurie yra alkani ir turi galimybę. Jie prigalvoja visokių taktinių niuansų, kankinasi, ieško visą sezoną ir kartais suranda tą vienintelį kelią sukurti intrigai. Daug matęs, daug pergalių iškovojęs treneris turi savo braižą, jam kažką keisti, įnešti naujovių yra sunku. Galime atpažinti vieno ar kito trenerio stilių, pažįstame Juano Plazos stilių, kuris yra įdomus, naujų dalykų jame yra, bet jis yra daugiau prognozuojamas. Darius Maskoliūnas, Dainius Adomaitis ir Arvydas Gronskis yra mažiau prognozuojami, gali prigalvoti visokių netikėtumų, tik nežinia ar jie pasiteisins.

Matėme, kad „Žalgiris“ yra pažeidžiamas, o „Lietuvos rytas“ rizikuoja su kai kuriais sprendimais ir tai yra logiška, nes treneriai ieško kelių. Jie neina standartiniu keliu – Janis Blūmas įžaidėjas, Leonas Radoševičius vidurio puolėjas, nes taip sukomplektavo komandą. Arba Dejanas Ivanovas yra silpnas, todėl mes jo neleidžiame į aikštę. Jie bando įtraukti žaidėjus. Duodami jiems žaidybinio laiko ir taip motyvuodami - „jūs rodykite, kabinkitės“. Matosi pagerėjęs „Lietuvos ryto“ žaidimas, žaidėjai įgavo pasitikėjimą treneriu, atsigaus vienas kitas krepšininkas. Artūras Jomantas gali atsigauti. Komanda pataikys gerai iš toli ir vidutinio nuotolio, o gintis „Lietuvos rytas“ moka. „Žalgiris“ labai gera komanda, bet aš intrigą matyčiau. Komandų pajėgumas ne visada nulemia.

– Kaip pirmadienį turėtų žaisti vilniečiai, norėdami sustabdyti „Žalgirį“?

– „Lietuvos rytas“ turi neleisti žaisti „Žalgiriui“ taip, kaip jis moka – pataikyti iš toli, įsižaisti lyderiams. Jei Tremmellas Dardenas neįmes, Marko Popovičius neįmes, jei vienas brolis neįmes iš toli, o kitas po krepšiu, tai tuomet „Žalgirio“ galimybės sumažėja. „Žalgiris“ labai greitai pereina iš puolimo į gynybą, daug taškų pelno iš baudų. Kai komanda žaidžia tą žaidimą, tada ir nuotaika gera ir viskas sekasi. „Lietuvos rytas“ turi neleisti laisvo judėjimo aikštėje, laisvų metimų, uždengti pagrindinius lyderius ir stumti „Žalgirio“ žaidimą ant 6–8-to žmogaus, kad jie prisiimtų atsakomybę ir bandytų atakuoti. Vilniečiai turėtų priversti „Žalgirį“ žaisti individualiai, priimti skubotus sprendimus, išmušti iš įprasto ritmo, filosofijos. Jei šeimininkams pavyks padaryti ne tokias gražias žiūrovui rungtynes, tai jie turi galimybių.

 – Namų aikštė taps faktoriumi „Lietuvos ryto“ naudai?

– Reikia draugauti su sirgaliais. Tai yra ne vieno mėnesio darbas. Sirgalius yra didelė sėkmės dalis, tai tikrai yra šeštasis komandos žaidėjas. Kai žaidi tylioje salėje, su nedideliu palaikymu, kai žiūrovas yra pasyvus, tuomet nejauti to „mūsų daug“. O kai įeini į salę ir visa ji pasitinka, tu ateini ir jauti, kad tavęs nemėgsta ir nesijauti smagiai, patogiai, kaip įsėdęs į nešvarią mašiną ar apšnerkštą restoraną, tu greičiau nori išeiti, kūnas priešinasi normaliai veiklai.

Jei tokia atmosfera, varžovai nepatogiai jaučiasi – tiek treneriai, tiek žaidėjai nori greičiau viską užbaigti ir dingti, o kai nori viską greičiau užbaigti, priimi nelogiškus sprendimus. Tokią atmosferą turėjo Kauno sporto halė. Ten būdavo be galo sunku žaisti. Šiuo metu „Lietuvos ryto“ komandai žiūrovų palaikymo trūksta, linkėčiau, kad vilniečiai ateitų, kad jie suprastų, jog ne tik „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“ kuria reginį, reginį kuria ir pilnos žiūrovų salės.