R.Paulauskas: treneris vaikams yra pagalbininkas ir draugas

Sostinės krepšinio mokykloje sezono pradžioje pradėjo dirbti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomas krepšinio specialistas Rūtenis Paulauskas. Buvęs Maskvos CSKA, Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir kitų Lietuvos bei užsienio komandų treneris SKM eina sporto direktoriaus pareigas.

R. Paulausko dėka šį sezoną mokykloje lankėsi ir seminarus skaitė trys žinomi krepšinio specialistai - Lietuvos rinktinės vyr. treneris Kęstutis Kemzūra ir fizinio rengimo treneris Edvardas Kandratavičius ir Lietuvos devyniolikmečių rinktinės vyr. treneris Kazys Maksvytis.

Su 41-erių R. Paulausku kalbamės apie prabėgusį sezoną, įvykdytus ir nepasisekusius tikslus ir naują bei dar tik pradedama įgyvendinti pirmą Lietuvoje jaunųjų krepšininkų rengimo programą.

- Darbas Sostinės krepšinio mokykloje Jums, kaip treneriui, kiek neįprastas. Kaip sekėsi įsilieti į darbą, ar jis Jums patinka?

- Darbas įdomus, uždegantis ir užvedantis. Man tai nauja sfera, nes iki šiol nieko panašaus nesu daręs. Tačiau metų eigoje mano atsakomybės ir funkcijos vis labiau ryškėjo po truputėlį susidėliojau prioritetus, tad didžiąją dalį planuotų darbų pavyko įgyvendinti.

- SKM daugiausia dirba jauni treneriai, neturintys arba turintys labai mažai patirties. Tai privalumas ar trūkumas?

- Turbūt gyvenime nieko nebūna absoliutaus – nei absoliučių pliusų, nei – minusų. Žinoma, treneriams trūksta patirties, tačiau gerų trenerių nepaleidžiamė. Kaip ir krepšininkai, taip ir treneriai – komandoje įsitvirtina pirmiausia geru darbu.

Be to, jauną žmogų gali daug ko išmokyti. Stengiamės treneriams suteikti kuo daugiau informacijos, žinių, kurias jie praktikoje realizuoja. Treneriai jau yra pažengę į priekį ir tikrai ateityje augs.

- O kaip Jums sekasi „suvaldyti“ tą jauną kolektyvą?

- Pradėdamas dirbti išsikėliau uždavinį, nesinaudoti autoritariniais metodais. Ateidamas čia pirmiausia norėjau sukurti gerus darbo santykiu ir tarpusavio supratimą. Aš noriu būti partneris, pagalbininkas, stengiuosi prisiderinti prie kiekvieno specifikos. Noriu pasidalyti žiniomis ir patirtimi, kurią esu sukaupęs.

Mano darbas visada buvo susijęs su aukšto meistriškumo krepšininkų rengimu. Mano tikslas buvo ugdyti gerus krepšininkus, o dabar – ugdyti ir rengti trenerius, kurie ugdytų gerus krepšininkus. Tad ankstesnė patirtis tikrai padeda.

- Ko vis dėlto labiausiai trūksta treneriams? Gal teko kažko ir Jums išmokti iš jau esamo trenerių kolektyvo?

- Pirmiausia, žinoma, trūksta žinių, ypač specifinių. Dar reikia ir pasitikėjimo bei egoizmo, pozityvaus mąstymo – „aš galiu, aš privalau ir noriu treniruoti aukštesnio lygio komandas, noriu kažką laimėti“.

Mano darbas paremtas konkrečiais veiksmais. Į SKM atėjau su idėja parengti programą, kurios dėka visa mokykla dirbtų pagal vieną sistemą. Gilinantis į tai teko peržiūrėti daug jaunimo rengimo modelių, bendrauti su daug trenerių.

Pirmoji darbo dalis jau padaryta – programa yra. Tačiau dabar laukia sunkesnis uždavinys – programos įgyvendinimas. Visi esame pripratę dirbti taip, kaip atrodo geriausia patiems ir nemėgstame, kad kažkas iš šalies kišasi į mūsų darbą. Ypatingai tai pastebima tarp trenerių, kurie dažnai turi griežtą savo nuomonę – kartais argumentuotą, kartais nelabai.

Aš turiu juos pakreipti reikiama linkme. Žinoma, ir aš kartais būnu neteisus, tačiau kiekvienai savo idėjai, kiekvienam pakeitimui aš turiu argumentų.

- Papasakokite plačiau apie tą bendrą mokyklos krepšininkų ugdymo programą?

- Tai yra ilgalaikė programa, skirta vaikams nuo 7 iki 17 metų. Kiekviename amžiaus tarpsnyje yra iškelti skirtingi ugdymo uždaviniai, skirtingi tikslai.

Sunku dabar pasakyti, kada ji pasiteisins – per metus radikalių pokyčių tikėtis neverta. Viskas priklausys nuo trenerių kolektyvo – kaip jie supras jiems iškeltus tikslus. Jeigu treneris tą programą „padės į stalčių“, naudos iš to nebus. Tačiau aš esu tam, kad taip neįvyktų.

- Kurdamas šią programą Jūs labiau rėmėtės savo kaip trenerio patirtimi ar teorinėmis žiniomis?

- Aš beveik 12 metų stebiu ir tiriu įvairaus amžiaus krepšininkus, jų parengimą, rašau apie tai straipsnius. Esu dirbęs su įvairaus amžiaus krepšinio rinkinėmis. Be to, mano rašyta daktaro disertacija yra susijusi būtent su vaikų krepšininkų rengimu ir jų adaptacija fiziniams krūviams. Taigi tiek teorinių, tiek praktinių žinių sukaupęs esu nemažai.

Manau, kad geresnės vietos, pasidalinti visa šia patirtimi, nėra. Siekiu, kad mokslas turėtų praktinę naudą, būtų taikomojo pobūdžio, tad matau didelį rezervą.

Yra dalykų, kurie skamba naujoviškai ir treneriams, dirbantiems ilgą laiką gali sukelti klausimų. Tačiau aš visada pasiruošęs kalbėtis, atsakyti į visus klausimus ir pagrįsti, kodėl taip turi būti.

- Turime ir kietesnio charakterio trenerių, yra ir vyresnių. Ar yra tokių, kurie patys ateina ir sako – duokit man medžiagos, duokit informacijos, aš labai noriu tobulėti?

- Taip, iš trenerių gaunu daug klausimų, daugiausia elektroniniu paštu. Kaip elgtis tam tikroje situacijoje, kaip planuoti, gerinti darbą.

- Jūs pats kokį trenerio tipą palaikote – diktatoriaus ar draugo?

- Mano manymu, treneris vaikams yra pagalbininkas ir draugas. Vaiką pažinti ir su juo užmegzti kontaktą yra labai svarbu. Žymiai geresni rezultatai pasiekiami abipusio pasitikėjimo sąlygomis, o ne prievartiniu ar autoritariniu keliu.

Žaidimų sportas, krepšinis, yra vyksmas, kuriame turi būti kūryba ir laisvė. Jei diktatoriškais būdais bandome žmogų suvaržyti ir liepti jam elgtis tik taip, kaip atrodo mums, įspraudžiame jį į rėmus – tiek fizinius, tiek psichologinius.

Labai svarbu žmogumi tikėti. Žinoma, turi būti ir valdymas, tam tikros taisyklės, tačiau reikia ir laisvės.

- Kalbėjome apie jaunus trenerius, tačiau SKM kolektyve turime ir vyresnių, krepšinio pasaulyje žinomų veidų. Ar jų reikia daugiau ir ar bandysime prisivilioti?

- Iš tikro norime ir ieškome patyrusių žmonių. Džiugu, kad jų pritraukiame, nes jie kelia mokyklos įvaizdį ir vaikai noriai dirba su tokiais treneriais.

Svarbiausia tai, kad mūsų mokykla po truputį keičia strategiją. Pradedame eiti nuo kiekybės link kokybės. Norime žaisti pirmuose MKL divizionuose, laimėti turnyrus, pradėti rengti žaidėjus Lietuvos jaunimo rinktinėms.

- Prieš sezoną 4 komandoms buvo kelti tikslai patekti į antrą MKL divizioną, vienai – į pirmą. Ne visus tikslus pavyko įgyvendinti. Kodėl taip atsitiko ir kada galime pradėti tikėtis aukštesnių rezultatų?

- Yra didelė konkurencija, tad nėra kaltas vien treneris. Kodėl taip atsitiko, kalbėti dar anksti. Po sezono visi surinksime ir kalbėsime, analizuosime klaidas ir padarysime išvadas.

Gaila, kad niekam nepavyko pasiekti aukščiausių tikslų, tačiau tai yra trenerio darbo dalis.

- Kurie renginiai šiemet Jums atrodo aktualiausi ir labiausiai pavykę?

- Manau, kad visi renginiai, susiję su pramogomis ir geru laisvalaikio praleidimu tikrai pavyko.

Jei kalbėtume ne apie vaikus, dukart surengėme puikius mokymo kursus Ignalinoje. Taip pat pavyko pasikviesti du tikrai garsius trenerius (Kęstutį Kemzūrą ir Kazį Maksvytį – aut. past.), pravesti seminarus ir pasidalyti žiniomis. Tai darysime ir toliau.

Nuolatos kolektyvą aprūpiname vaizdo ir metodine medžiaga. Manau, kad mūsų mokykloje tikrai yra iš ko pasisemti žinių.

- Darželių čempionatas vyko jau antrus metus ir per šį laiko tarpą jau galima padaryti kažkokias išvadas.

- Šis čempionatas yra įspūdingas dalykas, Lietuvoje – tam nėra jokių analogų. Tai turi labai didelę sportinę prasmę – vaikai mokomo rungtyniauti garbingomis sąlygomis. Yra žiūrovai, teisėjai, taisyklės – kaip tikrame krepšinyje.

Vaikai mokomi pamilti krepšinį, įgauna pagrindus ir į pradinį tikro krepšinio mokymo etapą, pirmą klasę, ateina ženkliai geriau pasiruošę nei tie, kurie viską pradeda nuo pradžių.

Manau, kad tai yra pati stipriausia SKM vieta – organizuotai ankstinamas krepšininkų rengimo procesas. Vėliau tai suteiks labai geras starto pozicijas, palyginus su kitomis krepšinio mokyklomis.

- Ar nuo pat darželių vaikams į rankas davę oranžinį kamuolį nepadarysime meškos paslaugos kitoms sporto šakoms?

- Manau, kad kitos sporto šakos yra lygiai taip pat svarbios ir gerbtinos bei turi vietą mūsų gyvenime. Tačiau sąlygas mes turime nevienodas. Apie krepšinį besisukanti informacijos sklaida žiniasklaidoje yra didžiulė, populiarumas per svarbiausius čempionatus perauga net į psichozę.

Visa tai tėvų pasąmonėje suformuoja tam tikrą nuostatą – „aš mylių krepšinį ir noriu, kad mano vaikas jį žaistų“. Vaikų galvose ir šeimose susiformuoja Lino Kleizos, Manto Kalniečio idealai. Vaikai nori tokie būti ir jau nuo vaikystės to siekia.

Žinoma, kitos sporto šakos taip pat gali ir turi to siekti ir konkuruoti. Nuo to bus geriau ne tik joms, bet ir visuomenei.

- Ne kartą SKM renginiuose dalyvavo žinomi Lietuvos krepšininkai. Ar tai prisideda prie vaikų ugdymo?

- Tai labai geras dalykas. Krepšininkai papasakoja apie savo gyvenimą ir vaikai sužino, kad norint tapti tokiais pat reikia laikytis tam tikro režimo – mankštintis, neturėti žalingų įpročių ir panašiai.

- Teigiama, kad vaikai į pirmą klasę pastaruoju metu ateina ženkliai prastesnės fizinės būklės nei tai buvo prieš 10 ar 20 metų. Ką riekia daryti tėvams ir vaikams, kad tai pakeistume?

- Mano manymu, situacija su kūno kultūra mokyklose yra bloga bendrąją prasme. Į kūno kultūrą žiūrima kaip į antrarūšį, ne visai reikalingą dalyką. Tai trukdo pamokoms, nes reikia persirenginėti, nešiotis sportinę avalynę. Būna, kad mokytojos moterys į kūno kultūros pamokas ateina net ne su sportine apranga, o sijonais. Koks mokymas – toks ir rezultatas.

Krepšinio, ar kito sporto treniruotės, yra viena pagrindinių priemonių, padedančios gerinti fizinę būklę. Tai padeda išlieti tą susikaupusią energiją, kuri susikaupia vaikams sėdint pamokose, leidžiant vakarus prie televizoriaus ar kompiuterio.

- Bet gal kompiuterinių sporto stimuliatorių žaidimas gali vaikus ugdyti taktiškai?

- Ne – tai yra vienas iš pačių žalingiausių įpročių ir viena didžiausių ateinančių kartų rykščių. Pats turiu vaikų ir matau, kaip greitai ta priklausomybė formuojasi.

Kompiuterinių žaidimų pramonė stengiasi kuo labiau įtraukti vaikus, užkariauja jų psichologiją. Vaikams nebereikia susitikti su draugais, dienų dienas galima leisti prie stalo su virtualiais.

Šis reiškinys tiek fiziškai, tiek psichologiškai kenkia visiems vaikams.

„Ilgoji pertrauka“: kaip išsirikiuos komandos po Eurolygos reguliaraus, vos teigiamas pažymys „Žalgiriui“ ir likusios intrigos