R.Kurtinaitis: apie nereikalingą titulą, po 30 metų prisimintą pomėgį, „Chimki“ progresą ir vėl dominantį R.Giedraitį (18) interviu

Rimas Kurtinaitis grįžęs iš Pamaskvės šurmulio atkeliavo į ramybę Lietuvoje.

Pirmąsias dvi savaites „Chimki“ strategas kartu su kitais lietuviais – sūnumi Giedriumi, Aurimu Jasilioniu ir Evaldu Kandratavičiumi – praleido sodyboje Zarasuose, o dabar miškuose šalia Kauno mėgaujasi ramybe su šeima. 

Nors Eurolygos sezonas dar nėra baigtas, vilčių tęsti kovas treneris daug neturi ir jau po truputį reziumuoja šio sezono pasiekimus. Eurolygoje klubas turėjo gerus šansus žaisti atkrintamosiose, o Vieningoje lygoje buvo arti titulo. Tiesa, sezonas baigtas be čempionų ir net teoriškai laimėtojais „Chimki“ pripažinti nebuvo.

„Atvirai pasakius, tokio titulo man nereikia. Visus titulus, kuriuos turiu, esu pasiekęs sunkioje kovoje po sunkaus darbo, o toks popierinis titulas nieko neduotų“, – pripažino jis. 

Apie kelionę namo, šį sezoną, Kazį Maksvytį Permėje, „Chimki“ pajėgumą ir dominantį Roką Giedraitį – išsamus pokalbis su R.Kurtinaičiu.  

– Treneri, papasakokite pirmiausiai kaip leidžiate savo karantino dienas?

– Na ką, gyvenu Rokeliuose, sėdžiu miške, į miestą neinu. Nusipirkau dviratį – važinėju juo, vaikštau po mišką, žmonių čia nėra, nes čia – nedaug gyventojų. Viskas kaip pas visus, nieko nenuveiksi.

– Dviratis tapo vėl atrasta primiršta pramoga?

– Nevažinėjau gal 30 metų. Dabar man tais miško keliukais labai tinka. Su žmoną kiekvieną vakarą išeidavome 4–5 kilometrus pėsti pasivaikščioti, o dabar nusipirkome dviračius – važiuosime jais.

– Kaip atrodė jūsų saviizoliacijos periodas, vos sugrįžus iš Rusijos?

– Jį praleidome keturiese – aš, sūnus Giedrius, Aurimas ir Evaldas. Ne visi turėjo, kur būti vieni – šeimos namuose, o kažkur į kažkokį viešbutį nežinau, kaip būtų savivaldybės nukreipusios. Aš turiu sodybą ir visi nuvykome į ją – kadangi iki tol buvome kartu, tai kartu atbuvome tas 2 savaites ir joje.

– Reiškia, per sezoną vieni kitiems dar nespėjote pabosti, kad kas kur neišsibarstėte.

– Ne, vyras su vyru kalbą visada suras (Juokiasi). Su moterimis dar sunkiau, o vyrai visada randa bendrą kalbą.

– Kokių veiklų susigalvodavote, būdami tokioje gana gausioje kompanijoje?

– Truputį žvejojome, grėbėme lapus, Evaldas bėgiojo, nes ten irgi šalia ežeras ir miškas – žmonių nėra. Sūnus su Aurimu vaikščiojo mišku partizanų takais, ten yra jų pokario laikų slėptuvės. Gavosi tokia ir kultūrinė programa.

Kad neapsikrautume, įsijungdavome „National Geographic“ – Australiją, Braziliją ir taip toliau – vienu žodžiu, kultūrinomės. Klausėme muziką, žiūrėjome filmus, vengėme žinių ir baimės įvarymo, kurio kasdien pilna per televizorių ar radiją.

Žinojome, ką daryti, su žmonėmis nebendravome, maistą mums tiekė iš parduotuvės, priveždavo prie vartų su pirštinėmis, kaukėmis, priimdavome, pinigus įdėdavome į maišelį ir krepšelį – viskas pagal taisykles, kaip rekomenduoja sveikatos organizacijos. Viską atlikome teisingai, esame pilietiški, žiūrime į kiekvieną ir save kaip į potencialų viruso nešiotoją, todėl baimė ne tik pačiam neužsikrėsti, bet ir neužkrėsti kitų. Atlikome tėvynei pareigą, kaip reikia (Šypsosi).

– O krepšinio rungtynes stebėdavote ar labiau atsiribojote nuo to? Dabar kaip tik daug kas prisimena legendines senąsias rungtynes.

– Nebuvo per daug ką žiūrėti, mačiau, sūnus su Aurimu žiūrėjo kažką iš Eurolygos, bet aš labiau gamtos pažinimą.

Kurtinaitis

– Kai teko grįžti iš Rusijos, ar jau tapo sunkiau parvykti į Lietuvą, ar nesklandumų pavyko išvengti?

– Skrydžiai jau buvo atšaukti, bet gerai, kad geografiškai viskas išsidėstė taip, jog atskristi į Kaliningradą galėjome ir Kybartuose kirtome sieną. Kaliningradas mums tapo Rusijos vietiniu skrydžiu pasiekiamas taškas. Išsinuomavome automobilį, mus atvežė iki sienos, tada dukra su vyru ir anūkais atvyko su dviem automobiliais – maniškę, pilną maisto, paliko mums. Taip būdami skirtingose kelio pusėse per atstumą pasimojavome ir mes sėdome vykti į sodybą, o jie kitu automobiliu – namo.

– Kaip „Parma“ lietuviams lagaminų per sieną pėstute tempti neprireikė?

– Ne, kadangi mes kirtome sieną Kybartuose – iki sienos buvo koks 100 metrų. Aišku, strigome su patikra, nes tokios praktikos ten nebuvo. Iš pradžių turėjome laukti, kol iš Vilniaus atvyks mūsų patikrinti, bet sakome: kas penktadienį vakare važiuos tuos 200 km mūsų tikrinti? Panelė, kuri buvo atsakinga, irgi nelabai žinojo, ką daryti. Ji skambino į savivaldybę, liepė laukti ir niekur neiti. Buvome tokiame gardelyje uždaryti, 3 ant 3 metrų, sietu aptvertame – lauke taip stovėjome kaip tie, kur zoologijos sode (Juokiasi). Jie nežinojo, ką daryti.

Tada sakėme, kad jei reikia, galime patys nuvykti į Marijampolę ir pasitikrinti. Derino kokį pusvalandį – iš pradžių sakė, kad reikia, o po kažkiek laiko – gal ir nereikia. Vis tik nusprendė, kad nereikia, bet sakė, kad tada mus iki sodybos lydės policija. Sakėme, kad jei jie nori 300 km lydėti mus iki Zarasų penktadienio vakarą – gali, bet sakiau, kodėl mumis netiki: atėjome patys, prisidavėme patys, ne kažkokie nevykėliai, žinome, kaip čia atsakinga, nei patys norime mirti, nei kad kiti mirtų. Aišku, mums ne problema, jei jie taip nori – tegu veža policija, bet paderinome dar pusvalandį ir nusprendė, kad mums pasitiki. Vis tik žinomi žmonės. Tik dar kaip vaikams pasakė: na, tik į parduotuvę nesustokite (Juokiasi).

Ne piktai, tiesiog iš neturėjimo patirties, ką daryti, taip buvo. Sugaišome pusantros valandos, su pačia siena problemų nebuvo – visi atliko, ką turėjo, viską operatyviai, o problema buvo, nes atsakingiausia darbuotoja buvo išvykus, o liko kita panelė. Ji maloni, tik visi nežinojome, kaip mums elgtis toliau, nes per tą pusę gal nelabai kas grįžta.

Noriu pagirti: paskui kiekvieną dieną mums skambino panelė ir klausė kiekvieno iš mūsų – kaip jaučiamės, ar sveikata gera. Tai mane maloniai nustebino, kad taip rūpinosi. Lygiai po 2 savaičių, prieš pat Velykas, išvykome į namus.

Kurtinaitis

– Kokiomis nuotaikomis apskritai palikote Rusiją, kai sezonas tokioje neužbaigtoje nežinomybėje?

– Ai, prastos tos nuotaikos. Kaip ir visi norėjome žaisti iki galo, čempionatai buvo įdomūs – ypač Eurolyga. Likus 6 turams turbūt dar 9 komandos galėjo patekti į aštuonetą. Atkrintamosios yra atkrintamosios, o čia yra tokie finaliniai mačai dėl patekimo į jas. Buvo įdomu, kaip viskas būtų susidėlioję. Mes buvome neblogoje situacijoje, nes mūsų žaidimas buvo pagerėjęs ženkliai, visi sugrįžę po traumų, išskyrus Evansą. O šiaip grafikas buvo patogus – turėjome daug pliusų, bet ką darysi, dabar nesužinosi, kaip viskas būtų buvę.

Abejoju, kad Eurolyga prasitęs. Idėja yra idėja, bet praktinio varianto nematau, kaip galėtume visi susirinkti į vieną šalį, kaip surinktume užsieniečius. Paskaičiau Jordi pasakymą, kurio nesupratau išvis: žaidėjų susirinkimas į klubą nėra Eurolygos reikalas – tai klubų reikalas. Tai tu gali liepti, ką nori. Čia nepadarysi, kaip valdžia, liepusi mokėti restoranų ir viešbučių savininkams algas, nors pajamų nėra – liepti tu gali, problemą numesti nuo savęs, bet kaip ją fiziškai įgyvendinti, neįsivaizduoju.

Eurolyga, pasitarusi su žaidėjų asociacija, buvo rekomendavusi paleisti legionierius namo. O dabar klubų reikalas susirinkti? Kaip dabar mums amerikiečius susivežti, kaip man nuvykti į Maskvą? Nematau variantų. O po to visiems visus susivežti į vieną šalį – neįsivaizduoju.

Pasaulinę tendenciją žiūrint, vienur virusas prislopsta, kitur atsiranda – nebus, kad gegužę visi lėktuvai ims skraidyti. Čia procesą sustabdyti greičiau nei vėl užkurti. Duok Dieve, kad viskas vyktų ir reiktų žaisti, bet realiai galimybės nematau.

– Taip, jei europiečiai dar galėtų suvažiuoti automobiliais ar autobusais, tai amerikiečiams ar australams tai jau neįmanoma.

– Treneris Migliniekas atsėdėjo visą karantiną Kinijoje ir jau išskrenda namo. Reiškia, čempionatas nesitęs, nes jie vis laukia. Jis parašė, kad kelionė iki Rygos truks 60 valandų: skris į Minską, iš ten į Daugpilį, iš jo – į Rygą. Vienu žodžiu – kelionė didelė, bet iš jos suprantu, kad čempionatas nevyks. Nors visi suskrido, karantinavosi ir vis tiek pirmenybių nebus. Nežinau, kaip Eurolyga gali viską padaryti.

Nemanau, kad ji turi tokius pajėgumus derėtis su šalių vyriausybėmis, kad jie atvertų galimybes sužaisti Eurolygą. Lenkai nepraleido per sieną lietuvių, pavėlavusių minutę, tai neįsivaizduoju, kaip Eurolyga galėtų paveikti Europos šalių vyriausybes.

– Žiūrint į tai, kaip „Chimki“ atrodė pastaruoju metu, ką ji, jūsų akimis, būtų galėjusi nuveikti Eurolygoje?

– Pradžia buvo sunki, sekė traumos, kokie šeši svarbūs pralaimėjimai, kur galėjome laimėti. Aišku, daug klubų žaidė nepilnomis sudėtimis. Juoda banga praėjo, grįžome į ritmą, kurios kai kuriems reikėjo mėnesį nežaidusiems. Viskas dėliojosi palankiai, prieš sezoną pakeitėme 10 žaidėjų, tai laiko apsitrinti reikėjo – jau buvome tą padarę.

Visada esu kritiškas – ir savo, ir žaidėjų atžvilgiu. Kai kurie pralaimėjimuose ieško pozityvo, o aš pergalėse randu negatyvo, ką galėtume daryti geriau. Bet pastaruoju metu tenkino mane ir žaidimas, ir noras, gerai žaidė ir Švedas – komandiškai, ėmė gintis, nors jau galvojau, sunku bus priversti. Aišku, laiko užėmė, teko daug su juo kalbėti individualiai, bet prisibeldžiau į jo širdį, sąmonę.

Kurtinaitis

– Labai skauda širdį, kad iš „Chimki“ savotiškai buvo atimtas Vieningosios lygos titulas?

– Gal per aštriai pasisakiau. Labai gerbiu CSKA, nes tai viena geriausių komandų Europoje, gerai pažįstu jos trenerius, vadovybę, esame geri draugai, susitinkame, apsikabiname – nenorėjau įžeisti jų. Nenorėjau įžeisti ir lygos, sprendimą priimti yra labai sunku. Čia kaip pasakoje, kai prijojus kryžkelę yra užrašas: josi į dešinę – arklio neteksi, josi tiesiai – galvos, josi į kairę – kardo. Vienu žodžiu, kiekvienas sprendimas šioje situacija yra ir teisingas, ir ne. Ir aš pats nenorėčiau, jei būtume antri ar treti, kad tas rezultatas būtų užskaitytas. Manęs tokia vieta netenkintų. Aš gal per aštriai pasakiau, nes mes kai pirmi – mus tai tenkina (Šypsosi). Bet, atvirai pasakius, tokio titulo man nereikia. Visus titulus, kuriuos turiu, esu pasiekęs sunkioje kovoje po sunkaus darbo, o toks popierinis titulas nieko neduotų.

Bet esmė buvo tame, kad mes gautume šansą žaisti Eurolygoje kitą sezoną – tai būtų oficialesnis dalykas. Nors ir dabar manau, kad gausime jį ir Eurolyga įvertins mūsų pastangą, nesvarbu, kad čempionai nepaskelbti. Čia buvo visa esmė, kodėl aštriai pasisakiau apie sprendimus, nors lygos vadovus pažįstu, gerbiu, jie padarė didelį darbą – lyga yra viena geriausių Europoje, nenorėjau jų sumenkinti.

– Žodinio pažado iš Eurolygos kol kas nesulaukėte?

– Kažkokį susitarimą turime, bet dabar Eurolygai problema ne tai, kas čia žais kitąmet, o kaip baigti sezoną dabar.

– Kiek pasakojo ir Kazys Maksvytis, apskritai Vieningoji lyga vietas perskirstė labai įdomiai.

– Komandos sužaidusios buvo ne po lygiai rungtynių, o kadangi čia atstumai dideli, palyginti tvarkaraščius sunku. Atsimenu, kai praeitąkart treniravau „Chimki“, žaidėme Madride – laimėjome, grįžome į Maskvą, padarėme vakare treniruotę ir iškart išskridome į Kazanę. Jūs pagalvokite, kokie atstumai. Tada prieš „Unics“ pralaimėjome 4 taškais. Padaryti, kad vienu metu žaisti visos komandos, dalyvaujančiose tarptautiniuose turnyruose, yra sunku. Tokie ir skaičiavimai gavosi, o kadangi vietos nesiskaito, nematau didelės problemos.

Aš Kaziui sakiau: jūs turite pranašumą, nes nežaidėte Europos taurėje. Esu dirbęs Permėje, žinau, kaip kelionė atima laiką, sveikatą, neturi kada treniruotis. Plius, Vieningoji lyga yra labai stipri. Manau, kad nežaidimas tarptautiniuose turnyruose davė „Parma“ komandai šiokį tokį pranašumą.

Permė labai nepatogi – iš tos pusės skristi į Europą, vėl grįžti, vėl į kokią Astaną... Sudėtinga.

– Trumpai apie Kazį Maksvytį: tai, kad „Parma“ nusprendė jį išsaugoti, galima sakyti, kad yra solidus įvertinimas?

– „Parma“ nėra ta komanda, kuri daro aštrius sprendimus. Žinote, kaip yra komandų, kurios kas 2 savaites keičia trenerį. Matėme, kaip įvyko ir Eurolygos komandoje su Plaza – nusipelniusiu treneriu, kiek trenerių pasikeitė Krasnodare. Čia yra normali situacija šioje lygoje. Aš manau, kad jei treneris nėra pakeistas nė karto – jis nėra treneris. Toks mūsų darbas, kad norime dirbti geresnėse komandose, jos nori iškovoti geresnes pozicijas, o tai ne visada pavyksta.

„Parma“ kantriai laukė, nors sekė ir šeši pralaimėjimai, žinau tą situaciją – turiu ten draugų. Jie neturėjo priekaištų Kaziui, kantriai laukė – ir sulaukė. Komanda žaidė gražiai ir rezultatas yra turbūt vienas geriausių per pastaruosius metus, neskaitant tų laikų, kai jie dominavo.

– Apskritai lietuvių – ir trenerių, ir žaidėjų – šioje lygoje padaugėjo.

– Išvykti į Europą – sunku, ten yra savos taisyklės. Pavyzdžiui, į Ispaniją. Ten proteguojami treneriai, dirbantys lygoje seniai, žinantys komandas, žaidėjus. Kol naujas treneris apšils kojas, nežinau, kokią vietą užimti teks. Paprastai lietuviai moka ir rusų kalbą, o juos čia labai vertina.

– Jei sezonas jau galutinai baigtųsi, „Chimki“ vadovybė tokiais rezultatais ir galutinėmis pozicijomis liktų patenkinta?

– Mes norėjome patekti į Eurolygos atkrintamąsias ir žaisti Vieningosios lygos finale – pagal šiuos norus, viskas tinka. Aišku, čia yra reguliarus sezonas, atkrintamosiose visko būna, bet šiaip kol kas atitikome kriterijus, kokius buvome užsibrėžę.

Kurtinaitis

– Ar jau po truputį dėliojatės kito sezono planus, ar dar per sunku tai daryti?

– Po truputį dėliojamės, bet dar neaišku, kaip su Eurolyga, kaip su biudžetais, apskritai, kas čia vyks. Bet nelabai ir skubame. Mes įprastai su šia komanda sezoną baigiame kokią birželio 15 dieną, tik tada pradedame komplektaciją. Taip, kad turime laiko, žiūrėsime.

– Bent mintyse sau turite sąrašą žaidėjų, kurie yra įdomūs?

– Taip, visada matome metus į priekį – sezono metu matai, kokias pozicijas reiktų stiprinti. Nesu šalininkas keitimų, nes yra įdirbis. Net silpnesnis žaidėjas su įdirbiu yra naudingesnis nei individualiai stiprus, kuris atvyksta sezono viduryje, nežino, kaip giniesi, kaip puoli, o treniruotėms laiko nėra. Tada kaip žvejys užmeti meškerę ir lauki – ar užkibs, ar ne.

Labiau esu šalininkas to, kad kaip paruoši namų darbus, taip turi – kaip mokykloje. Nieko prie lentos atsistojęs neprikursi, užvertęs akis. Kaip paprastai sako: mokytojau, aš pamiršau. O mokytojas atsako: blogiausia, kai nežinojai ir dar pamiršai (Juokiasi). Tokių žaidėjų nenoriu. Ne dėl to, jog jie talentingi ar netalentingi – paprasčiausiai sezono viduryje jo neparuoši taip, kaip nori, labiau tikėsi jo individualiu meistriškumu. Bet kartais tenka tą padaryti.

– Kurios šio sezono komplektacijos detalės jus pradžiugino ir davė geriausią rezultatą?

– Sakyčiau, kad bendrai komplektacija pavyko gerai – tai buvo viena stipriausių visų laikų „Chimki“ sudėčių. Aišku, daug žaidėjų pakeitėme, nors šiaip mėgstu keisti 2–3, tada lengviau į sistemą įvesti naujokus. Kai pakeiti 10, kurie atvyksta iš skirtingų klubų, yra sunkus darbas. Bet manau, kad jis pavyko neblogai. Jei pagrindą išlaikyti pavyktų, o kokius 8 išsaugoti norėčiau, kitąmet bus lengviau. Bet vėl grįžtame prie to paties – nežinome, kaip kas bus.

– Timofejaus Mozgovo pirkinys – pasiteisinęs ar ne?

– Žinojome jo situaciją. Jis yra viena geriausių visų laikų Rusijos žaidėjų, mes per metus jį išgydėme. Jis jau treniravosi 2 savaites ir būtume leidę jį žaisti atkrintamosiose, būtume jį paruošę. Mūsų medicininis personalas atliko labai didelį darbą: JAV per metus jis nepasislinko nė trupučio, o mes skyrėme jam dėmesio, vežėme ir į Ispaniją, ir Vokietiją, ir Gudas mums padėjo. To ir tikėjomės, tik gal truputį anksčiau, bet traumų gydymo prognozuoti negali. Plius, jo ūgis 216 centimetrų.

Juškevičius, Kuzminskas, Kurtinaitis

– Prisimenu, praeitą vasarą kalbant teigėte, kad norėjote „Chimki“ sudėtyje matyti Roką Giedraitį. Ne gaila, matant, kaip jis atrodė Berlyne, kad jo neturėjote pas save?

– Matote, „Chimki“ nedaro tokių rizikingų žingsnių, nes turi užtektinai pinigų pirkti geram žaidėjui. Tie mažesni klubai renka perspektyvą, ugdo žaidėjus ir jie su laiku išeina kitur. Mes jau perkame gatavus krepšininkus. Taip, mes žiūrėjome, derėjomės, bet kalbėjau su Roku, kad taip – dar geriau, jis gaus žaisti Berlyne, pasičiupinės, pasikels savo lygį – automatiškai ir vertę.

Jis mus domina, bet, kiek žinau, turi dar metus galiosiantį kontraktą su ALBA. Ne paslaptis, aš jam sakiau, kad jis domina, žiūrėsime. Jis turi dėmesio ir iš NBA – duok Dieve jam sveikatos. Jei nepapuls ten, žiūrėsime savo biudžetą ir ką galime padaryti šiuo klausimu. Į šią poziciją žaidėjo mums reikia. Jis pas mane žaidė, žaidė gerai, energija ir noru Rokas kompensuoja trūkumus ir mums tiktų.

– Ar esate užmetęs akį tik ant šio vieno lietuvio?

– Žiūrėjome ir Juškevičių, bet paskaičiau, kad jis pratęsė kontraktą su „Parma“. Aišku, mes visada galėtume išpirkti, būtų brangiau, bet žiūrėsime.  

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos pirmo rato apdovanojimai, kurios komandos kris žemyn, kurios – kils aukštyn, kur įsitaisys „Žalgiris“ ir Lekavičiui nemaloni kategorija