Pristatytas filmas "Mes už.... Lietuvą!" (8)

Paskutinę pavasario dieną Lietuvos krepšinio sirgalių laukia neeilinis įvykis – pirmojo dokumentinio filmo apie vyrų krepšinio rinktinės užkulisius premjera. Filmo „Mes už... Lietuvą!“ kūrėjai šiandien oficialiai patvirtino, jog nacionalinė premjera visoje Lietuvoje įvyks gegužės 31 dieną.

Keli šimtai valandų unikalios filmuotos medžiagos sugulė į pramoginį pusantros valandos filmą. Jis prasideda kadrais iš bronzinio 2010 m. pasaulio čempionato Turkijoje, o pagrindiniai filmavimo darbai buvo atlikti praėjusiais metais Lietuvoje vykusio Europos čempionato metu. „Iki šiol nebuvo sukurta pilno metražo filmo apie mūsų šalies krepšinio rinktinę ,,iš vidaus“. Sutikite, kad dažniausiai matoma tik fasadinė pusė – aikštelėje kovojantys ar su žurnalistais kalbantys krepšininkai. Tačiau kokios mintys kirba jų galvose po treniruočių, kaip jie išgyvena pralaimėjimus ar švenčia pergales – to niekas nežino. Norėjome parodyti, kokie iš tikrųjų yra Lietuvos herojai, ką mąsto bene pagrindiniai mūsų tautą vienijantys žmonės. Šių klausimų vedami ryžomės rinktinės ,,virtuvę“ filmuoti Lietuvoje vykusio čempionato metu“, – pasakoja filmo režisierius Andrius Lekavičius.

Kiekvienam lietuviui žinomu šūkiu „Mes už... Lietuvą!“ pavadintame filme apstu krepšininkų juokelių, nesuvaidintų emocijų ir ypač nuoširdžių pašnekesių, kurie dažniausiai likdavo „ne žiniasklaidai“. Žiūrovai išvys uždegančias ir niekur negirdėtas vyriausiojo rinktinės trenerio Kęstučio Kemzūros kalbas, kadrus iš komandos rūbinės, procedūrų kambario, „prakaitu nuplautas“ akimirkas iš pasirengimo stovyklų ir treniruočių salių.

„Mes už... Lietuvą!“ kūrėjai, apsiginklavę modernia filmavimo įranga, keletą mėnesių sekė kiekvieną krepšininkų judesį – nuo liepą prasidėjusios pirmosios stovyklos Druskininkuose iki paskutinių sirgalių palaikymo šūksnių ir užvertų autobuso durų po paskutinės dvikovos Europos čempionate.

Pasak filmo režisieriaus A. Lekavičiaus, didžiausias iššūkis filmuojant buvo netrukdyti rinktinei ir kartu viską užfiksuoti iš kuo arčiau. ,,Visa filmavimo komanda buvome tarsi nematomi. Kameras tvirtinome rinktinės autobuse, persirengimo ir pasitarimų kambariuose. Teko bėgioti paskui krepšininkus su kameromis, kurios buvo pritvirtintos prie krūtinės. Neabejojame, kad žiūrėdami filmą sirgaliai jausis tarsi rinktinės rūbinėje sėdėtų šalia Jono Valančiūno ar treniruotės metu bėgtų paskui Robertą Javtoką“, – filmavimo įspūdžiais trumpai pasidalijo režisierius.

Filmo kūrėjai žada, kad gegužės 31-ąją visoje Lietuvoje vienu metu pradedamas rodyti filmas bus didelė staigmena ne tik krepšinio sirgaliams, bet ir patiems krepšininkams, kurie filmą tuomet išvys taip pat pirmą kartą.

Filmuojant „Mes už... Lietuvą!“ operatoriumi tapo ir Lietuvos rinktinės masažuotojas

„Du kartus per savaitę aktyviai sportuojantis vyras neištvertų nacionalinės krepšinio rinktinės fizinio pasiruošimo stovykloje. Krūviai ten – milžiniški“, – teigia Lietuvos rinktinės masažuotojas Aidas Buzelis. Praėjusią vasarą jis trumpam tapo filmo „Mes už... Lietuvą!“ operatoriumi ir pats išbandė įvairius treniruočių pratimus. Ne bet kaip, o su kamera, kuri specialia liemene buvo pritvirtinta prie jo krūtinės.

Įdomiausius A. Buzelio užfiksuotus kadrus krepšinio sirgaliai galės išvysti jau greitai – gegužės 31-ąją mūsų šalies kino teatrus pasieks filmas „Mes už... Lietuvą!“ (rež. Andrius Lekavičius). Operatoriumi tapusio masažuotojo dėka filmo žiūrovai iš arti pamatys visus sunkumus, kuriuos krepšininkai patiria diena iš dienos treniruodamiesi.

A. Buzelis daugelį metų profesionaliai žaidė krepšinį, tad pratimai ir didelis fizinis krūvis jam nėra naujiena. Nepaisant to, po filmavimo masažuotojas teigė, kad pasirengimo Europos čempionatui treniruotės buvo ypač sunkios.

„Kai treneris Evaldas Kandratavičius liepdavo žaidėjams atlikti kokį nors pratimą 70 proc. intensyvumu, man tai reiškė 120 proc. Turėjau viską atlikti kartu su krepšininkais, todėl reikėjo išnaudoti visas savo fizines galimybes. Be to, su pritvirtinta kamera buvo šiek tiek sunkiau kvėpuoti“, – trumpą operatoriaus patirtį prisimena A. Buzelis, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Čikagoje.

Filmo režisierius Andrius Lekavičius džiaugiasi galutiniu filmavimo rezultatu ir puikiai įvykdyta A. Buzelio užduotimi. „Jį pasirinkome neatsitiktinai. Aidas – savas žmogus. Prie jo krepšininkai atviriau reiškia emocijas, yra nuoširdesni, o būtent tai mes ir norėjome parodyti filmo žiūrovams“, – sako A. Lekavičius.

Daugiausia dėmesio fizinio pasirengimo treniruotėms rinktinė skyrė pasiruošimo Europos čempionatui ciklo pradžioje – jos buvo specialiai filmuojamos Druskininkų stadione ir Klaipėdos manieže.

Paklaustas, kurie krepšininkai fizinio pasirengimo metu buvo aktyviausi, A. Lekavičius prisiminė vieną E. Kandratavičiaus juokais pasakytą repliką svarmenų salėje: „Broliai niekada nepavargsta, nes visą laiką klausia, ką dar padaryti.“

Filmavimo metu, žinoma, pasitaikė ir kuriozinių situacijų. Per pirmąją treniruotę Druskininkuose kūrybinei grupei staiga kilo idėja judančia kamera nufilmuoti greta bėgančius krepšininkus. Tam jie išsinuomojo pirmą pasitaikiusį kurorto dviratį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, visiškai netiko tokiam sumanymui įgyvendinti.

„Važiuodami šalia bėgančių krepšininkų operatoriai kone nuvirto ant žemės, todėl jau po pirmojo dublio šio sumanymo teko atsisakyti. Mūsų pastangos bėgantiems rinktinės kandidatams sukėlė daug juoko. Tačiau taip mes parodėme, kad dėl gero kadro nebijome rizikuoti“, – su šypsena filmavimo akimirkas prisimena režisierius.

Filmo apie Lietuvos krepšinio rinktinę baigiamieji darbai – Malaizijoje Sėkmingai atlikti paskutinius pasiruošimo nacionalinei premjerai darbus galima ir esant beveik 6 tūkst. km atstumu nuo Lietuvos. Tuo įsitikino pirmosios juostos apie vyrų krepšinio rinktinės užkulisius „Mes už... Lietuvą!“ režisierius Andrius Lekavičius, šiuo metu studijuojantis ir dirbantis Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.

„Iki didžiosios premjeros likus kiek mažiau nei pusantro mėnesio, daugelis darbų juda į pabaigą. Jau braukau kalendoriuje dienas – norisi pamatyti krepšininkų reakcijas, išgirsti jų įspūdžius. Neslėpsiu, kad vidinis jauduliukas yra, vis dėlto nacionalinė rinktinė – daugeliui lietuvių šventas reikalas. Ypač laukiu trenerio Kęstučio Kemzūros, kuris dėl savo žmogiškų savybių tapo mano autoritetu, nuomonės“, – prisipažįsta A. Lekavičius, į Lietuvą sugrįšiantis prieš pat premjerą.

Iškart po Europos čempionato, dar būdamas Lietuvoje, A. Lekavičius beveik apsigyveno montažinėje, kur iki išvykos į Malaiziją lapkričio pabaigoje praleido du mėnesius. Kartu su montažo režisieriumi Ričardu Matačiumi jis kruopščiai atrinko ir paruošė įdomiausius kadrus. Tad į Malaiziją režisierius išskrido ramus – viena iš svarbiausių filmo kūrimo užduočių buvo atlikta. Paskutiniai filmo tobulinimo darbai su montažo režisieriumi vyko nuotoliniu būdu. „Mes už... Lietuvą!“ plakatas taip pat buvo kuriamas ne Lietuvoje – jis buvo patikėtas Malaizijoje dirbančiam lietuvių dizaineriui Pauliui Staniūnui.

Reklamos kūrybos magistro laipsnio siekiantis A. Lekavičius atskleidžia, kad iš kolegų Malaizijoje sulaukė teigiamų atsiliepimų apie filmo kūrimą. „Reakcijos ir komentarai tik pozityvūs. Visgi daugelis nesupranta filmo aktualumo, jo svarbos ir to, kad krepšinis Lietuvoje seniai jau nebėra vien tik žaidimas“, – pasakoja A. Lekavičius.

Pasak jo, krepšiniu Malaizijoje beveik niekas nesidomi, išskyrus kai kuriuos entuziastus, daugiausia Malaizijos kinus: „Nors Kvala Lumpūras ir turi profesionalią komandą, žaidžiančią Azijos lygoje, bet bendras krepšinio lygis ir populiarumas yra panašus kaip, tarkim, badmintono Lietuvoje.“

Režisierius nuolat seka krepšinio naujienas internetu, tačiau dėl laiko skirtumo varžybų nežiūri – jos dažniausiai vyksta naktį Malaizijos laiku. „Kai grįšiu į Lietuvą, būtinai nueisiu į LKL finalo rungtynes. O vėliau, žinoma, visų krepšinio fanų lauksiu kino teatre“, – sako A. Lekavičius.

Filmuojant „Mes už... Lietuvą!“ L. Kunigėlis krepšininkų nesekė tik duše

„Paskui krepšininkus nėjau tik į dušą“, – šypsosi filmo „Mes už... Lietuvą!“ (rež. Andrius Lekavičius) vykdomasis prodiuseris Linas Kunigėlis. Pernai Lietuvos krepšinio rinktinės atstovui ryšiams su visuomene teko ir kitos atsakingos pareigos – jis buvo filmo operatoriumi ir fiksavo unikalius kadrus iš krepšininkų šventove vadinamos rūbinės.

„Kodėl pasirinko mane? Na, kito varianto kaip ir nebuvo. Krepšininkui kameros neįduosi, visi kiti personalo žmonės ir treneriai turi savo darbus – vieni tvarsto, kiti masažuoja, dar kiti derinius braižo“, – sako L. Kunigėlis.

Nors krepšininkų persirengimo kambariams galioja taisyklė „kas vyksta rūbinėje, lieka rūbinėje“, filmas „Mes už... Lietuvą!” ją gerokai aplaužys. O rūbinėje iš tiesų vyksta daug svarbių, „ne žiniasklaidai“ skirtų dalykų. „Ten ne tik treneris išsako savo mintis ir nurodymus. Rūbinėje krepšininkai kalbasi atvirai, kartais netgi labai aštriai, kadangi emocijos per pertrauką ar po rungtynių būna labai stiprios“, – apie tai, kas vyksta už uždarų durų, pasakoja L. Kunigėlis.

Jis džiaugiasi, kad visi rinktinės nariai į filmo kūrimą žiūrėjo geranoriškai ir jokių nesusipratimų nekilo: „Na, išskyrus gal vieną atvejį, kai vienas iš brolių, rodos, Kšyštofas, galva „nuskynė“ autobuse pakabintą kamerą. Bet patys žiopliai – neįvertinom ūgio.”

Paklaustas, ar rūbinėje nuolat iš paskos sekiojanti kamera netrikdė vyrų, L. Kunigėlis tikina, kad nei komandos vyrai, nei treneris K. Kemzūra griežta cenzūra neužsiėmė. „Jeigu jau būdavo kažkas tokio, išjungdavau kamerą, arba vėliau pasikalbėdavome su treneriais ir nutardavome – galima tai dėti į filmą, ar ne. Bet tokių atvejų buvo gal vienas ar du, ne daugiau“, – tikina L. Kunigėlis.

L. Kunigėlis prisipažįsta, kad įdomių žiūrovams kadrų, ir nebūtinai pikantiškų, netrūks. „Smagiausia būdavo žiūrėti kadrus, kuriuos nufilmavo keletą kartų prie rūbinės lubų pritvirtinta statinė kamera. Ten krepšininkai smaginosi – vienas rankšluostį užmeta, kitas dvieilį suskelia ar raumenis pademonstruoja. Būdavo, paimame tą kamerą po rungtynių iš tuščios rūbinės ir net neįsivaizduojame, kas bus užfiksuota“, – intriguoja filmo vykdomasis prodiuseris.

„Mes už... Lietuvą!“ operatoriaus darbą išbandęs L. Kunigėlis sako, kad žiūrėdami filmą sirgaliai galės pasijusti taip, lyg du mėnesius būtų šalia Jono Valančiūno, Rimanto Kaukėno ar Šarūno Jasikevičiaus. „Jie galės išvysti ir kaip K. Kemzūra motyvavo krepšininkus prieš lemiamas rungtynes su slovėnais dėl olimpinės svajonės“, – kalba L. Kunigėlis.

Jis tikina, kad į kino teatrą atėję sirgaliai jausis lyg rinktinės nariai, išgirs krepšininkų svajones, supras, kokį spaudimą nuo pirmos dienos jautė rinktinė ir begalinį jų norą neapvilti aistruolių.

„Ilgoji pertrauka“: V.Sirvydžio (ne)pagrįsti priekaištai dėl sūnaus, kodėl „Wolves“ nepildo sudėties, kodėl pyksta Thurmanas, ar Rubštavičius pasiruošęs keltis į „Žalgirį“, Petrauskas prie „Neptūno“ vairo ir lažybininkų reklamos likimas klubų pavadinimuose