Prieš 14 metų pramintais takais: kodėl Lietuvai svarbus elitiniame lygyje esančių žaidėjų kiekis (22) išsami analizė

Savaitinėje Krepsinis.net rubrikoje krepšinio analitikas Erildas Budraitis analizuoja Lietuvos žaidėjų paklausą ir vaidmenis per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ir atkreipia dėmesį į svarbiausius momentus. Kodėl toks svarbus Lietuvai buvo 2000–2001 metų sezonas?

Praėjusią savaitę analizavus, kiek Lietuvos žaidėjų turi prieigą prie aukščiausio lygio krepšinio (Eurolygos ir Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) ir išsiaiškinus, kad Lietuva, lyginant su kitomis pirmaujančiomis Europos krepšinio valstybėmis, trejus metus iš eilės turi daugiausiai žaidėjų pajėgiausiose lygose, šį kartą savo ketvirtadienio rubrikoje norėčiau dar labiau įsigilinti į elitinį Lietuvos krepšinį. Šiame straipsnyje analizuosiu visą nepriklausomos Lietuvos krepšinio istoriją ir bandysiu atsakyti į klausimą, kurie metai buvo klubinio krepšinio lūžio metai, kada Lietuvos žaidėjai išgyveno aukso amžių bei kur istoriniame kontekste Lietuvos krepšinis yra dabar.

Visų pirma, norėčiau grįžti prie praėjusios savaitės rašinio ir kai kurių mane įvairiais būdais pasiekusių skaitytojų pastebėjimų ir panagrinėti, kodėl viešojoje erdvėje yra susidaręs įspūdis, kad Lietuvos krepšinis yra didelėje duobėje. Skaitytojai pastebėjo, kad šiuo metu nėra Eurolygoje dominuojančių lietuvių, kaip tai būdavo anksčiau su Šarūnu Jasikevičiumi, Ramūnu Šiškausku, Arvydu Macijausku ar Sauliumi Štombergu. Teisingai – praėjusį sezoną Lietuva turėjo tik vieną žaidėją, patekusį į Eurolygos atkrintamąsias varžybas (Top 8), šiemet atrodo, kad scenarijus taip pat kartosis – Madrido „Real“ ekipos puolėjas Jonas Mačiulis yra vienintelis realus pretendentas peržengti Top 16 etapą.

Supaprastinus, praėjęs tyrimas nenagrinėjo, kiek Šarūnų Jasikevičių ar Arvydu Macijausku turime kasmet, o parodė kiek lietuvių turi priėjimą prie aukščiausio lygio krepšinio. Kad turėti prieigą prie Eurolygos ir NBA yra svarbu patvirtina ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) noras Eurolygoje turėti dvi komandas – ne todėl, kad dvi komandos yra lygu dvigubai didesni šansai laimėti lygą, tačiau turint dvi ekipas yra kur kas didesnės galimybės išbandyti daugiau lietuvių aukščiausiame lygyje (kaip tai nutiko 2000–2001 metų sezone, apie kurį kalbėsiu netrukus), iš kurių vienas kitas gali užsikabinti ir žengti karjeros žingsnį į priekį. Gerą pavyzdį pateikia Krepsinis.net skaitytojas slapyvardžiu „blogazzz“:

„Asmeniškai iš šito straipsnio supratau, kad Lietuva nenusileidžia didžiausioms krepšinio valstybėms (išskyrus JAV) pagal bendrą talentų kiekį, kuris žaidžia aukščiausiu lygiu. O tai yra svarbu todėl, kad bet kuriuo metu iš viso to talentų būrio gali atsiskleisti ir sužibėti žvaigždės. Galbūt kažkas suras savo komandą, savo trenerį, kažkas įgaus proto ar sustiprės fiziškai ir iš vidutinio žaidėjo taps tikra žvaigžde. Galime prisiminti, kad ir šiais metais sužibėjusius Mindaugą Kuzminską ir Donatą Motiejuną... O juk visai neseniai, kad ir po pasaulio taurės jie daugelio buvo nurašyti kaip „amžinai perspektyvūs“.

Nesutinku, kad Lietuvos krepšinis, bendrai, yra blogiausioje padėtyje arba bent žemiau vidurkio, žvengiant į visą nepriklausomybės laikotarpį. Žinoma, visa tai – labai abstraktūs ir sunkiai pamatuojami faktoriai, tačiau vertinant, ar tikrai Lietuvos krepšinis yra kritiniame taške, verta atsižvelgti į dar kelis statistiškai sunkiai pamatuojamus aspektus:

1. Dalis Lietuvos elitinių žaidėjų paskutiniais sezonais grįžo į Lietuvą, vieni – sezonui, kiti – keliems. Kaip dažnai būna, anapus tvoros žolė atrodo žalesnė – pavyzdžiui, jei Robertas Javtokas praėjusį sezoną Eurolygos Top 16 etape vidutiniškai būtų rinkęs 12,3 taško ir 5,4 atkovoto kamuolio ne „Žalgiriui“, o Stambulo „Anadolu Efes“ klubui, kuris pasiekė identišką rezultatą (dvi pergalės ir 12 pralaimėjimų), situacija atrodytų patrauklesnė.

2. Lino Kleizos fenomenas. Jei kas 2010 metais būtų pasakęs, kad tuo metu 25-erių būdamas, 17,1 taško Eurolgyoje rinkdavęs ir savo komandą į finalą nuvedęs L.Kleiza po penkerių metu taps didžiausia Eurolygos gynybos skyle ir kas antrose rungtynėse neperžengs šešių taškų ribos, tuo būtų mažai kas patikėję. Visgi traumos, psichologinės ir kitos susiklosčiusios aplinkybės pavertė vieną didžiausių Lietuvos krepšinio žvaigždžių vidutinioku. Šalyje, kur priešingai nei JAV, elitinio lygio talentus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, vienos žvaigždės pasitraukimas yra iškart juntamas – kaip tai buvo su anksti karjerą baigusiu Arvydu Macijausku (pastarasis Eurolygoje dominavo tik tris sezonus – klausimas, kiek dar tai galėjo tęstis, jei ne trauma), taip ir su kol kas stringančiu L.Kleiza.

Motiejūnas, Valančiūnas

3. Ir svarbiausia – dabar Europoje dominuojantys žaidėjai kur kas anksčiau išvyksta į NBA nei prieš dešimtmetį ar du. Sienos pilnai atsivėrė, baimių sumažėjo ir jei, pavyzdžiui, A.Macijauskas į NBA vyko 26-erių, Š.Jasikevičius – 29-erių – abu savo vertę įrodę Europoje – Jonas Valančiūnas stipriausioje pasaulio lygoje lakstė būdamas 20-ies. Jei neskaičiuotume devynias minutes sužaidusio Martyno Andriuškevičiaus, J.Valančiūnas buvo jauniausias kada nors NBA lygoje žaidęs lietuvis. Jei J.Valančiūnas būtų sekęs Lietuvos krepšinio žvaigždžių pavyzdžių, Lietuvos krepšinio gerbėjai greičiausiai 2012–2017 metų sezonais būtų ne kartą girdėję apie lietuvį, laimintį Eurolygos savaitės ar mėnesio naudingiausio žaidėjo apdovanojimą.

Pasaulio taurėje 14,4 taško ir 8,4 atkovoto kamuolio rinkęs J.Valančiūnas tokius pat skaičius demonstruotų ir šį sezoną Eurolygoje, o NBA lygoje po 11 taškų pelnantis ir šešis kamuolius atkovojantis Donatas Motiejūnas stipriausiame Europos turnyre taip pat būtų tarp geriausiųjų. Tad jei abu šie žaidėjai grumtųsi, pavyzdžiui, Madrido „Real“ ir „FC Barcelona“ Eurolygos finaliniame ketverte, situacija atrodytų šviesesnė, tačiau padėtis yra tokia, kad du šiuo metu talentingiausi Lietuvos žaidėjai varžosi ne antroje, o geriausioje pasaulio lygoje. Kaip minėjau praeitame rašinyje, Lietuva pirmą kartą nuo 1999 metų ir trečią kartą istorijoje NBA turi du po bent 25 min. aikštelėje praleidžiančius žaidėjus ir iki šiol tokie atvejai buvo užfiksuoti tik 1997–1998 ir 1998–1999 metų sezonais, kai svarbius vaidmenis Klivlando „Cavaliers“ ir Portlando „Trail Blazers“ komandose turėjo atitinkamai Žydrūnas Ilgauskas ir Arvydas Sabonis.

Grįžtant prie lietuvių paklausos stipriausiose lygose per visą nepriklausomybės laikotarpį, noriu priminti, kad Lietuvos žaidėjų vardai elitinio klubinio krepšinio žemėlapyje, ypač Eurolygoje atsirado palyginus visai neseniai. 1991–1998 metais Eurolygoje rungtyniavo ne daugiau nei vienas lietuvis per sezoną, o du sezonus, 1991–1992 ir 1996–1997 metais Lietuva stipriausioje Europos lygoje savo atstovų išvis neturėjo (!). Iki Artūro Karnišovo debiuto 1995–1996 metų sezone, Arvydas Sabonis buvo vienintelis lietuvis Eurolygoje, rungtyniavęs tris sezonus iš eilės. Sėkmingiausias A.Saboniui buvo 1994–1995 metų sezonas – paskutinis prieš išvykimą į NBA – kai aukštaūgis demonstravo šiais laikais sunkiai įsivaizduojamus rodiklius. A.Sabonis rinko 21,8 taško (55 proc. tritašk. taiklumas), atkovojo 11,2 kamuolio ir atlikdavo 2,6 rezultatyvaus perdavimo, o lietuvio vedamas Madrido „Real“ tapo Eurolygos čempionu.

Didžiausiais lūžio metais galima vadinti 1998–1999 metų sezoną. Kauno „Žalgiriui“ prisijungė prie Eurolygos, Gintaras Einikis su Saratovo „Avtodor“ ir Artūras Karnišovas su Bolonijos „Winnington Group“ taip pat varžėsi stipriausiame Europos turnyre, tad tokių būdu Eurolygoje rungtyniaujančių lietuvių kiekis per metus padidėjo devynis kartus – nuo vieno iki devynių. Primenu, kad „rungtyniaujančiais“ vadinu visus, kurie aikštelėje vidutiniškai praleisdavo nemažiau penkių minučių. Kaip matote apačioje esančiame grafike, vėliau lietuvių skaičius elitinėse lygose staigiai kilo į viršų:

Lietuvių skaičius elitinėse lygose

Antras didžiausias šuolis, kurį taip pat būtina paminėti, įvyko 2000–2001 metų sezone. Įvykus skilimui ir egzistuojant dviems panašaus lygio Eurolygos (vienas iš jų vadinosi FIBA Suprolyga) turnyrams, pirmą kartą vienu metu dvi Lietuvos komandos, Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“ turėjo progą varžytis su Europos geriausiais. 2000–2001 metų sezone lietuvių kiekis Eurolygoje išaugo beveik trigubai – nuo 9 iki 26. Skaičius būtų kur kas didesnis, tačiau norint atsijoti silpniausius ir išlaikyti aukštą lygį, skaičiavau ne visas Eurolygoje ir Suprolygoje dalyvavusias komandas, tačiau tik tas, kurios pateko į Top 16. Būtent minėtame sezone progą debiutuoti aukščiausiame lygyje gavo net penki (!) būsimi rinktinės nariai – Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Robertas Javtokas, Dainius Šalenga ir Donatas Slanina.

2000–2001 metų sezonas Lietuvos krepšinio istorijoje taip pat yra išskirtinis tuo, kad net rekordinis kiekis, 14 žaidėjų iš Lietuvos stipriausiose pasaulio lygose turėjo lyderių vaidmenis (vidutiniškai aikštelėje praleisdavo daugiau nei 25 minutes). Tai yra beveik triskart daugiau nei šį sezoną (penki), ir keturiais žaidėjais daugiau nei antrą sėkmingiausią, 2004–2005 metų sezoną. Tiesa, dar kartą primenu, kad į 2000–2001 metų sezono tyrimą įtrauktos 32 komandos, o 2004–2005 metų sezono – 24, tad proporcija lyginant du šiuo aspektu sėkmingiausius sezonus yra beveik identiška. Kaip galima matyti grafike žemiau, 2000–2001 metai taip pat išsiskyrė masiškumu, kuris nusileidžia tik praėjusiam sezonui:

2000–2001 metai taip pat išsiskyrė masiškumu

Vėliau iki pat rekordinio 2013–2014 metų sezono (kai Lietuva turėjo daugiausiai lietuvių stipriausiose lygose per visą 24 metų nepriklausomybės laikotarpį), išskyrus nuosmukį 2011–2012 metų sezone, rodikliai laikėsi panašūs. Per tą laikotarpį dviem išskirtiniais Lietuvos krepšiniui metais būtų galima vadinti 2004–2005 ir 2008–2009 metus. Pirmajame trys lietuviai, Saulius Štombergas, Eurelijus Žukauskas ir Virginijus Praškevičius padėjo Stambulo „Ulker“ ekipai nukeliauti iki Eurolygos Top 8 etapo, kur atkrintamųjų varžybų serijoje nusileido Maskvos CSKA. S.Štombergas ir E.Žukauskas buvo vieni svarbiausių starto penketo narių, žaidę atitinkamai po 30 ir 27 min. per rungtynes, o V.Praškevičius dažniausiai į žaidimą įsijungdavo pakilęs nuo suolo. Trys lietuviai kartu vidutiniškai rinko 26,7 taško, atkovodavo 13,6 kamuolio ir atlikdavo 2,4 rezultatyvaus perdavimo. Tai buvo itin retas atvejis, kai trys lietuviai Top 8 kalibro Eurolygos komandoje turėtų tokius svarbius vaidmenis.

2008–2009 metų sezonas išsiskyrė tuo, kad tai buvo vieninteliai metai Lietuvos krepšinio istorijoje, kai du lietuviai žaidė NBA konferencijų finaluose. Vidutinioko vaidmenį turėjęs Linas Kleiza su Denverio „Nuggets“ varžėsi Vakarų konferencijoje, o vienas Klivlendo „Cavaliers“ lyderių Žydrūnas Ilgauskas kovojo Rytuose. Abu lietuviai serijas pralaimėjo, tačiau prisimenant, kad tais pačiais metais keturi lietuviai dalyvavo Eurolygos Top 8 etape, du iš jų taip pat žaidė Eurolygos finaliniame ketverte, o Šarūnas Jasikevičius tapo Eurolygos čempionu – 2008–2009 metų sezoną galima vadinti auksiniais Lietuvos krepšinio metais.

Tad apibendrinant, pastaruosius du sezonus Lietuvos žaidėjai turėjo tokias galimybes ir sąlygas išbandyti save aukščiausiame lygyje, kokių neturėjo niekas per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. O, kad prieigos prie elitinio krepšinio turėjimas yra svarbi krepšinio raidos dalis, galini lempti kokybinį šuolį ateityje, įrodo 2000–2001 metų sezono, kurį dar galima vadinti „antru svarbiausiu lūžiu“, pavyzdys.

Kitą savaitę trečiojoje ir paskutinėje šios analizės dalyje atkreipsiu dėmesį ne tik į kiekybę, bet ir kokybę – aiškinsiuosi, kuriais metais Lietuvos klubinis krepšinis pasiekė zenitą, kuriais – dugną, atsižvelgdamas ne tik žaidėjų kiekį, vaidmenis, bet ir pasverdamas lietuvių atstovautų Eurolygos ir NBA komandų per 24 metus pasiektus rezultatus.

Krepšinio analitiką Erildą Budraitį galite sekti „Facebook“.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.