Per sezoną nuo RKL iki LKL: I.Urbonas – apie šuolį aukštyn, debiutą prieš tėvą ir jaukesnį Vilnių (15) interviu

Ignui Urbonui 2024 m. balandžio 18-oji įsimins amžiams. Ketvirtojo kėlinio pabaigoje rungtynėse tarp Vilniaus 'Ryto“ ir „Šiaulių“ šešiolikmetis buvo pakeltas nuo suolo ir debiutavo Lietuvos krepšinio lygoje, tapdamas antruoju jauniausiu ant parketo išbėgusiu krepšininku „Ryto“ istorijoje. Pirmasis – Evaldas Kairys.

Per 2,5 minutės Ignas pasižymėti nespėjo ir prametė vienintelį mestą tritaškį, tačiau aikštelėje atrodė drąsiai, nuolat komandos draugų prašydamas kamuolio. Atėjus lemtingai progai jaunuolis nepasimetė ir parodė, kad nebijo, o priešingai – nori.

Dar vienas prieskonis – I.Urbonas ne tik debiutavo LKL, bet tai padarė žaisdamas prieš tėvą Žydrūną Urboną. Ignas net aplenkė tėtį, pirmą kartą išbėgdamas ant LKL parketo šešiolikos. Tuo metu Ž.Urbonas 1993 m. debiutavo LKL būdamas septyniolikos.

„Eilinė diena. Nieko kažko ypatingo neįvyko, – ramiai po mačo sakė LKL debiutavęs šešiolikmetis. – Tiesiog rungtynės kaip visad, bet jos buvo nesu „Ryto“ dublerių komanda, o su pagrindine. Tas jautėsi. Sirgalių palaikymas didžiulis ir lygis kitoks. Dar rungtynės ne prieš ką kitą, o prieš tėvą. Įdomu buvo, tikrai įdomu.“

Šie metai I.Urbonui taip pat neeiliniai. Įžaidėjas pradėjo sezoną RKL, vėliau debiutavo NKL, o galiausiai – LKL. Per 8 mėnesius – nuo RKL iki LKL. Akivaizdu, kad šis vaikinas yra viena didžiausių staigmenų, kalbant apie Lietuvos krepšinio jaunimą. Toli gražu ne kiekvienas atlieka tokį šuolį, tačiau Ignui pavyko. Kaip?

„Aišku, gera, kai taip atsilyginama per vieną sezoną. Realiai žaidžiau šį sezoną visose lygose. Tai gerai, bet viskas per sunkų darbą. Daug daug įdėta darbo ir jis pagaliau po truputį atsiperka“, – aiškino šešiolikmetis.

I.Urbonas taip pat papasakojo apie tai, kaip jis gavo kvietimą iš „Ryto“ pagrindinės komandos, apibūdino darbą su profesionalais, žaidimą ateityje pas tėvą „Šiauliuose“ ir priežastį, kodėl vietoje „Žalgirio“ sistemos pasirinko „Rytą“.

Urbonas

– Kaip rungtynės prieš tėvą, ar jautėsi sentimentai?

– Truputį pajutau vienu momentu, kai „Šiauliams“ labiau pasisekdavo. Vis tiek šeima, linksma, tiesiog palaikau. Aišku, pergalė, norėjau, kad „Rytas“ laimėtų.

– Kaip pasirodė tie LKL greičiai? Vis tiek planuoji žaisti aukštesniame lygyje ateityje. Po kiek laiko planuoji įsitvirtinti?

– Nežinau, po kiek laiko. Bet jo, greičiai tikrai dideli, fiziškumas, tas IQ, aikštelės matymas tikrai skiriasi nuo vaikų lygio. Nuo NKL taip pat labai skiriasi.

– Mačiau, kad žengiant į aikštę Justinas Gorhamas kažką pasakė. Ką kiti komandos draugai sakė prieš rungtynes, jų metu?

– Sakė, kad tik išėjus į aikštelę niekam neperduočiau kamuolio, o tiesiog mesčiau, bandyčiau įmesti taškus.

– Buvai labai drąsus, plojai prašydamas kamuolio, ar norėjai atsidaryti ir pelnyti pirmuosius taškus?

– Tikrai norėjau, nes tokia galimybė pasitaiko ne visiems ir reikia naudotis tokia galimybe.

– Iš kurių „Ryto“ žaidėjų treniruotėse maloniausia mokytis?

– Neišskirčiau kažko vieno labai ryškaus, bet vis tiek mokaisi, žiūri, nes matė aukštesnį lygį ir žino, ką reiškia žaisti „Ryto“ pagrindinėje komandoje. Imu pavyzdį ir klausau.

– Kaip komanda tave priėmė į rūbinę, nes vis tiek esi jauniausias?

– Šiaip ganėtinai šiltai, nes aš jau pasportuodavau su „Rytu“ sezono metu, kai žaidžiau NKL ir RKL. Buvau atėjęs ne kartą su „Ryto“ pagrindine komanda treniruotis. Kai paskelbė internete, kad prisijungiu prie „Ryto“, tai čia nebuvo mano pirma treniruotė, jau buvau ne kartą buvęs. O rūbinėje gerai priėmė, šiltai.

– Kaip sureagavai, kai sužinojai, kad patekai į pagrindinę „Ryto“ komandą?

– Sužinojau, kai laimėjome jaunimo Čempionų lygą. Leidomės lėktuve ir sako: „Tau reikės žaisti už „Ryto“ pagrindinę.“ Tuo momentu buvau labai pavargęs ir galvojau: „Dar čia reikės žaisti, dar vienoje lygoje.“ Bet aišku, labai gera, gera, kai tas sunkus darbas truputį atsiperka.

– Ar ateityje matytum žaidimą pas tėtį „Šiauliuose“?

– Aš manau, kad ten man būtų patogu. Ne tik dėl to, kad jis yra tėtis, gal leistų man daugiau kažkiek, duotų tos laisvės. Bet kaip matome ir dabar „Šiauliuose“ žaidėjai pastatomi... Truputį yra deriniai, bet žaidėjai patys kuria ir jiems tikrai gerai sekasi. Aš manau, kad man palanki komanda.

Urbonas

– Šį sezoną debiutavai tiek NKL, tiek LKL. Kaip galėtum apibūdinti tokį savo sezoną ir tokį spartų tobulėjimą?

– Aišku, gera, kai taip atsilyginama per vieną sezoną. Realiai žaidžiau šį sezoną visose lygose. Tai gerai, bet viskas per sunkų darbą. Daug daug įdėta darbo ir jis pagaliau po truputį atsiperka.

– Ar jau gavai pravardę „Ryto“ rūbinėje?

– Pirmosiose treniruotėse „Iggy“ vadindavo.

– Turbūt tikiesi, kad vasarą tas tavo sunkus darbas atsipirks jaunimo rinktinėse?

– Vasarą esu pasiruošęs dėti širdį dėl Lietuvos, dėl rinktinių, tiek septyniolikmečių, tiek aštuoniolikmečių. Tikrai noriu parodyti pasauliui, ką galiu.

– Aišku, turbūt gyvai nesi matęs Chucko Eidsono žaidimo, bet galbūt esi matęs jo žaidimo epizodus?

– Esu matęs jo keletą epizodų. Tai pasirodė labai įžūlus žaidėjas, bet patiko.

– Ar Ch.Eidsonas primena tokį įžaidėją, koks tu galbūt norėtum būti?

– Gal ir yra kažkiek tų panašumų, bet aš labai daug jo rungtynių nemačiau.

– Vilniuje žaidi jau antrus metus. Kas lėmė tavo norą persikelti iš Utenos į Vilnių, o ne į „Žalgirį“?

– Visų pirma, Utenoje trūko pasipriešinimo. Komandos draugai būdavo ganėtinai neblogi, bet dar eidavau pasportuoti su „Juventus“ ir su metais vyresniais. Bet vis tiek to pasipriešinimo buvo maža. Nežinau, tiesiog Vilnius, „Rytas“ pasirodė, kaip geresnė, jaukesnė vieta man kilti karjeros laiptais.

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos pirmo rato apdovanojimai, kurios komandos kris žemyn, kurios – kils aukštyn, kur įsitaisys „Žalgiris“ ir Lekavičiui nemaloni kategorija