Operaciją iškentęs Ž.Skučas pripažįsta – buvo minčių apie karjeros pabaigą: klausiau Gudo, gal geriau nebežaisti?

Jei kažkam Kalėdos buvo pažymėtos dovanomis, Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ kapitonas Žygimantas Skučas, likus kelioms dienoms iki švenčių, gulėsi ant operacinio stalo.

Skausmus jau kurį laiką jautęs krepšininkas galiausiai neišvengė susitikimo su Rimtautu Gudu ir iki pat prabudimo po operacijos nežinojo, kuriam laikui trauma išves jį iš rikiuotės. Amplitudė buvo plati – gal 2 mėnesiams, o gal beveik metams. Šiuo atvejus Ž.Skučo atvejis buvo pozityvus.

Minimalus atsigavimo terminas – pora mėnesių, kas sutampa su artėjančiu FIBA „langu“. Vis tik pats patyręs Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ krepšininkas mano, jog jam prireiks kiek daugiau laiko.

„Jei reikėtų bėgti, nežinau, gal galėčiau, bet nerekomenduojama. Minu dviratį, plaukiu baseine, galiu viską daryti nugarai, viršutinei kūno daliai, kojoms negaliu duoti ašinio krūvio, pritūpimų atsistojus ir pan. Galiu ir plaukti tik ištiestomis kojomis. Kaip ir galiu daryti daug, bet nelabai tą, kas leistų žaisti“, – sako Ž.Skučas.

32-ejų puolėjas neslepia, kad jo mintyse rimtai prabėgo ir mintis apie karjeros pabaigą.

„Po operacijos klausiu: kaip sąnarys? Gal man išvis geriau nebežaisti? Mane patikino, kad viskas gerai – žaisk. Man pasitaikė tas geresnis variantas, nereikėjo nei jokių implantų, nei nieko. Kiek turėjau traumų, nors nedaug, genetiškai mano gijimas geras.

Bet tuo metu tikrai buvo minčių, net ir susitaikymo su galima pabaiga. Visko buvo. Žmonai išūžiau galvą. Realiai, suprantu, kažkada tai ateis, bet dar nesinori baigti“, – sako Utenos komandos puolėjas.

– Teko girdėti, kad apie jūsų sugrįžimą galima kalbėti gal net po mėnesio. Tame yra tiesos?

– Galima paspekuliuoti (Šypsosi). Tokios traumos aš neturėjęs – pas mane dalis sąnario kremzlės atplyšo ir pan. Profesorius Gudas mane išoperavo, anksčiau, operuojant meniskus, iškart pasakydavo – 4–5 savaitės. O dabar, kiek kalbėjome apie kitų atvejus, nežinai, kaip bus. Gali nepadėti – būna nepadeda, nesugyja normaliai. Kitiems sugyja gerai. Geriausiu atveju 2–3 mėnesiai. Tai 3 mėnesiai gaunasi per mano gimtadienį kovo 18 d. Tikiuosi sugrįžti kovo gale ar balandžio pradžioje – kai prasidės balandžio beprotybė LKL.

Su tokia operacija teoriškai nereikėtų žaisti 6 mėnesius, bet ten yra nedidelis plotas, toje vietoje sąnarys kontaktuoja tik sulenkus koją iki galo – tai gelbėja. Dėl to ir galėjau žaisti iki tol, kol man ėmė kauptis skysčiai. Jautėsi skausmas, bet 32 metai – skausmo būna jau ne tik kelyje (Juokiasi). Norisi sugyti, jog ta operacija nebūtų veltui ir vėl reikėtų operuotis. Kas vėl artintų karjeros pabaigą, kainuotų, nes dabar turiu kontraktą, reabilitaciją atlieku klube. Manęs čia niekas nespaudžia ir mane pažįsta – aš nesimuliuosiu, jei nereikės. Motyvacija yra, norisi dar žaisti ir kitą sezoną, įrodyti, kad galiu, esu sveikas.

– Jei juokais, turbūt teko skaityti Rimtauto Gudo interviu, kuriame jis sakė: pasigavo mane Trinchieri ir sako, jog jam Smailagičiaus reikia ne po 2, o 6 savaičių. Eimantas šįkart į R.Gudo duris nebeldė?

– (Juokiasi) Tik komandų lygis skiriasi. Vieni beldžia Gudui į duris ir sako, ką turi padaryti, o mes lenkiamės daktarui ir sakome: ką sakysite – tą darysime. Normalu – „Žalgiryje“ kitas lygis, kiti pinigai. Gal kitais laikais ir kitoje šalyje būtų liepta žaisti, būtų kontraktas ir visiems iki lemputės. Čia į viską žiūrima žmogiškai, esu įrodęs, kad nesu simuliantas, gal sunkiau būtų užsienyje, kur tavęs nepažįsta. Gal sakytų: pakenkėk.

– Sakote, kad laukėte tol, kol ėmė kauptis skysčiai. Jautėte, kad su keliu bręsta rimtesnės problemos?

– Man paskaudėdavo. Įtarėme, gal ten sausgyslė, ar dar kas – toje vietoje gali būti daug kas. Kai kelis ėmė skaudėti, žaidžiau, bet supratau, kad kažko per treniruotes iki galo daryti negaliu, pvz., žaidimo nugara į krepšį, kuomet yra daug šoninių judesių iš jėgos. Koją pateipuodavo, pašaldydavo voniose, pagerdavau vaistų. Pas sportininką vis tiek yra gerai išvystyti raumenys, jei yra žala, raumenys kompensuoja. Būčiau gal pratempęs ir visą sezoną, bet diskomfortą ėmė kelti skysčiai, pradėjau šlubuoti. Jei būtų nutikę tai balandį, gal būčiau ir baigęs sezoną.

– Tik turbūt klausimas – kokia to kaina, gal galėjote pasidaryti dar blogiau.

– Gudas sakė, kad operuotis reikėjo anksčiau (Juokiasi). Aš pats norėjau, niekas manęs nevertė, nesu 18-os, manęs neapgausi, priežasčių aš ieškojau ir gavosi kaip gavosi.

– Ar nebuvo kilę minčių, kad jei jau reikia operacijos, sezonas – baigtas?

– Būna daug minčių, ir apie karjeros pabaigą. Taip, noriu žaisti, dabar žiūrint viską iš šono, norisi dar labiau. Bet tuo metu ir klube buvo keista situacija, ruduo buvo sunkus emociškai, nors kai kuriuos žmones čia būdamas seniai jau pažįsti gerai. Tačiau norėjosi pakelti tuos naujus žmones, kurie nelabai žinojo, kaip Utenoje dalykai vyksta. Tai irgi vargino emociškai.

Tada kokią buvo savaitė, kai laukiau MRT išvadų, ką pasakys Gudas, reikėjo patikslinti, viskas kabojo ore. Neaišku, ar operuos ir 2 mėnesiai, ar operuos ir 10 mėnesių. Net iš MRT jis negalėjo iškart pasakyti, kokia tiksliai operacija lauks. Po operacijos klausiu: kaip sąnarys? Gal man išvis geriau nebežaisti? Mane patikino, kad viskas gerai – žaisk.

Man pasitaikė tas geresnis variantas, nereikėjo nei jokių implantų, nei nieko. Kiek turėjau traumų, nors nedaug, genetiškai mano gijimas geras. Bet tuo metu tikrai buvo minčių, net ir susitaikymo su galima pabaiga. Visko buvo. Žmonai išūžiau galvą. Realiai, suprantu, kažkada tai ateis, bet dar nesinori baigti.

– Baigti karjerą dėl traumos irgi nėra maloniausias atvejis. Kitkas, kai tau kokie 37-eri, sužaidi paskutinį sezoną ir priimi sąmoningą sprendimą.

– Bet mano tas žaidimo stilius toks, kad jei turėčiau stebuklingai sveikus sąnarius, visas kūnas būtų sveikas, bėgčiau ir trankyčiau galvą į sieną (Juokiasi). Aš labai užsivedu, krentu ant žemės, žalojus savo kūną, mano toks stilius. Ateis kažkada pabaiga dėl to. Ne dėl to, kad nuspręsiu, jog man nuobodu. Žinau tai. Turbūt ir baigsis ji dėl traumos.