O.Kostičių pavaduojantis V.Buzas – apie korifėjų N.Pacevičių ir atrastą NBA talentą, kuris domino „Žalgirį“ (2) interviu

Kol Oliveris Kostičius darbavosi Serbijos rinktinėje, jo darbus Utenos „Uniclub Casino – Juventus- laikinai perėmė asistentas Vytautas Buzas. Jam tai jau nebebuvo naujiena – dar prieš sezoną būtent šis specialistas buvo dešinioji O.Kostičiaus ranka, rengusi komandą sezonui.

„Aišku, procesas skiriasi nuo priešsezoninio, nes tada viskas buvo nauja, ėjome pažindinimosi procesą. Dabar procesas įdomesnis, nors gal kažkiek ir sunkesnis. Esame kažkiek duobelėje, tad valdyti tai ir bandyti per trumpą laiką pakelti emocinę būseną bei žaidimo lygį nėra lengva. Nepaisant to, tai – fantastinė patirtis. Pokalbiai su Oliveriu nenutrūksta, bandome visomis išgalėmis tai padaryti.

Rungtynės su kėdainiečiais nebuvo sėkmingiausios, bet gavome daug medžiagos tobulėjimui“, – šį „langą“ apibūdina jis.

35-erių V.Buzui tai – pirmoji patirtis Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) klube. 2015 m. karjerą baigęs kaip krepšininkas jis nėrė į treniravimą ir vadybą Vilniaus „Perlo“ organizacijoje, vėliau išvyko į Niurnbergo ekipą Vokietijoje, metus praleido Palangos tuometiniuose „Kuršiuose“.

Kol kas ilgiausias ir įsimintiniausias V.Buzo karjeros etapas buvo būtent Vokietijoje. Tuo metu su mažiausiu biudžetu lygoje Niurnbergo „Falcons“ komanda pasiekė antrojo diviziono finalą ir taip užsitikrino galimybę kilti aukštyn. Tiesa, tuo nepasinaudojo dėl finansų stokos.

Tuo metu būtent lietuvis atrado talentą, kuris galiausiai pasiekė Nacionalinę krepšinio asociaciją (NBA). Tai – Ishmailas Wainrightas, kuris vėliau dominęs yra ir Kauno „Žalgirį“.

Dar 2018–2019 m. amerikietis buvo V.Buzo auklėtinis, o 2021-aisiais jis pravėrė NBA duris. Šiuo metu 29 metų 196 cm ūgio puolėjas darbo neturi.

Krepsinis.net portale – pokalbis su V.Buzu apie trenerio kelią, patirtį Vokietijoje, pavyzdį Nedą Pacevičių ir iššūkius Utenoje.

Buzas

– Minite emocinės būsenos pakėlimą. Kaip tai per „langą“ bandote padaryti?

– Visų pirma, reikia pradėti nuo to, jog 90 proc. būtų žaidėjų gyvenime neturėjo tokio intensyvaus grafiko. Treniruočių ir rungtynių turime daug, daug keliaujame, žaidžiame ENBL. Viskas susidėjo taip, kad jau esame sužaidę tiek rungtynių, kiek kartais žaidėjams įprasta per visą sezoną. Normalu, kad jie į tai reaguoja. Plius, kai yra toks mačų grafikas, treniruotis labai sunku – tai pasakys kiekvienas treneris. Mums šalia ENBL reikėjo žaisti ir KMT grupę – taip tvarkaraštis prasiplėtė dar 8 rungtynėmis. Manome, kad laisvos dienos kažkiek turėjo padėti, dabar turime treniruočių, aišku, negalime dirbti 5 prieš 5, nes Penava ir Vranešas yra išvykę. Nepaisant to, galime vėl pajusti treniruočių skonį, tikimės, tai persiduos į rungtynes.

– „Uniclub Casino – Juventus“ žaidėjai gavo 6 laisvas dienas. Kokie žaidėjai grįžo po jų?

– Vienareikšmiškai matėme daugiau šypsenų (Juokiasi). Fizinis nuovargis buvo nuėjęs, bet dabar turime gana įtemptą treniruočių grafiką. Pavyzdžiui, iki mačo su „Nevėžiu-Optibet“ turėjome 4 dienas darbo. Kažkiek reikia sugrįžti į mintis, jog einame tikslo link. Manau, kad pailsėjome po kontrolinių rungtynių ir įeisime į tikrą treniruočių ritmą.

– Kokie iššūkiai laukia, kuomet į komandą vėl grįš rinktinėse esantys žaidėjai?

– Jų bus. Kiekvieno žaidėjo įsiliejimas (tiek Newkirko, tiek T.J.) duoda kitą dimensiją. Reikia suprasti, reikia prisiderinti. Užtruks laiko, reikės kantrybės, bet žinome, kokį IQ mums gali pasiūlyti Vranešas ir Penava, reikią reikšmę jie turi komandai, manau, bus daug trumpesnis jų adaptacijos periodas nei atvykstant ikisezoniniame etape. Tikimės, kad jie pabuvę namie, savo aplinkoje, jie parvažiuos dar labiau motyvuoti sezono finišo tiesiajai.

– Kiek O.Kostičius yra įsitraukęs į komandos veiklą, būdamas su rinktine? Ar ir vėl stebi kiekvieną treniruotę, ar jau daugiau pasitiki asistentais?

– Pasirengimo metu dar vienas kito taip gerai nepažinojome, buvo dalykų, kuriuos turėjome aptarti dažniau. Dabar reikia suprasti, kad yra „langas“, Serbijos rinktinė irgi turi daug darbo, etapas – trumpas. Gal tos komunikacijos buvo mažiau, bet kasdien susiskambindavome, susirašydavome, trenerių štabas pateikdavome jam pasiūlymus, ką reikia daryti, jis patvirtindavo, pasiūlydavo savo. Normali komunikacija. Mums tikrai nieko naujo, bet reikia suprasti trenerį – dirbti du darbus tikrai nelengva.

– T.J.Starksas jau sužaidė draugiškas rungtynes. Kokioje formoje jį matote dabar?

– Fizinėje kondicijoje – geroje. Mūsų fizinio rengimo treneris ir gydytojai padarė puikų darbą. Labai limituojame jo minutes ir treniruotėse, norime, jog jo krepšinio formos augimas vyktų tolygiai. 4 mėnesiai be krepšinio yra daug, bet mes tikime, kad T.J. dėjo žingsnį į priekį. Jis stengiasi, daug dirba individualiai, turime tik pozityvius įvertinimus ir tikimės, jog T.J. duos komandai to, ko šiuo metu trūksta – aštrumo, greičio, individualių savybių.

– Ar trenerių štabui netapo nusivylimu tai, kad komandoje neįsitvirtino Joshas Newkirkas?

– Nemanau, kad mus tai paveikė. Joshas gal nespėjo, o mes nepadarėme visko, kad jis įsilietų, sprendimas buvo toks. Krepšinis toks dalykas – daug besikeičiančių situacijų sezono metu. Mes esame vienas nuosekliausių klubų šiuo klausimu. Tuo metu nelabai buvo, iš ko rinktis, klubas įsigijo papildymus, taip išėjo – viskas normalu.

Buzas

– Jums tai pirmieji metai „Uniclub Casino – Juventus“ trenerių štabe. Kas jus pasikvietė į šią organizaciją ir suteikė šansą „Betsafe-LKL“?

– Mane pakvietė Gintas Matulis. Mes su juo turėjome ryšį, bendravome, yra tekę ir padirbėti kartu. Buvo pokalbiai ir su Oliveriu. Klubas rodė didelį dėmesį, buvo malonu, tikėkimės, kad jų nenuvyliau. Iš savo pusės esu labai patenkintas, nes komanda suteikia visas puikias sąlygas dirbti. Didžiulė priežastis, kodėl norėjau grįžti dirbti į Lietuvą, buvo galimybė pavaduoti Oliverį prieš sezoną ir dabar. Man kaip treneriui tai – labai gera patirtis.

– Su O.Kostičiumi susipažinote tik šiame sezone. Kaip užmezgėte ryšį su šiuo treneriu ir ko išmokote iš jo per pastarąjį pusmetį?

– Aš esu disciplinuotas žmogus, bet Oliveris parodė, jog galima ją turėti dar aukštesniame lygyje. Normalu – jis turi patirties įvairiame lygyje: tiek su jaunimu, tiek Eurolygoje, tiek rinktinėje, tiek „Žalgiryje“. Jis daug kreipia dėmesį į detales, mažiausias smulkmenas. Kas dėl darnos, tu supranti, dėl ko tu dirbi, supranti klubo subordinaciją. Nesu daug dirbęs asistentu, tad kai kurie dalykai man buvo nauji.

Vasarą su agentu kalbėjomės, kad noriu pasimokyti iš patyrusio trenerio. Manau, jog tas tikslas yra pasiektas. Rezultatai rodo, kad radome būdą tinkamai komunikuoti, komanda buvo paruošta neblogai, treneris įnešė savo dalykų, o mums reikėjo gaudyti tas idėjas. Nėra labai lengva įgyvendinti kito žmogaus mintis, bet rezultatas rodo, jog kažką pasiekti pavyko.

– Pats žaidėjo karjerą baigėte 2015-aisiais, būdamas jaunas – 27-erių. Kodėl nusprendėte rinktis trenerio kelią?

– Jei galima tą karjerą vadinti žaidėjo... (Juokiasi) Visada turėjau norą pereiti visas krepšinio puses, pamatyti ir atrasti save. Kai esi jaunas, nori žaisti ir mėgautis – linksma, draugų būrys, lauki treniruočių ir t.t. Tada nutiko traumos, esu dėkingas Tupčiauskui, kuris būdamas tuometiniu „Perlo“ vadovu pasiūlė pasidarbuoti trenerių štabe ir vadyboje. Taip pradėjau tyrinėjimą. Dalyvaujant viename iš turnyrų Kinijoje sulaukiau pasiūlymo dirbti asistentu Vokietijoje – taip ir prasidėjo ta mano meilė treniravimui. Kol kas jaučiuosi atradęs save ir mėgaujuosi kiekviena diena šiame darbe, nesvarbu, ji sunki ar lengvesnė.

– Vadybiniame darbe užsibuvote neilgai. Ar į jį grįžti nebenorėtumėte?

– Manau, kad dabar esu atradęs savo kelią, jaučiuosi pilnavertiškai. Visas tyrinėjimas iš kitų pusių man labai padeda. Man reikėjo suprasti, kaip atrodo žaidėjų ieškojimas, puzlės dėliojimas, finansų planavimas, pagarba klubui, neviršijant finansų. Plius, esu baigęs mokslus – tai irgi duoda naudos ekonomikos ir vadybos pusėje. Visa tai susideda į paketą, kuris man palengvina trenerio kelią.

– Iš savo patirties, ko gero, sutinkate, kad ne kiekvienas geras žaidėjas bus geru treneriu ir lygiai taip pat prasta žaidėjo karjera nereiškia, jog būti tokio pat lygio treneriu.

– Pritariu, vienos tiesos čia nėra. Jei esi geras žaidėjas, tikrai nereiškia, kad būsi geras treneris ar vadybininkas. Pažiūrėkime į Nedą Pacevičių, kuris yra mūsų – jaunų trenerių – korifėjus. Jis turi galimybę parodyti, jog jaunimas turi žinių ir didžiulį norą. Tik sėkmės jam, kad jis ir kitiems jauniems treneriams atvertų duris bent pirmam darbo pokalbiui. Kiekviena situacija individuali, vienos sėkmės nėra. Jei žmogus turi aiškų tikslą ir norą, turi energijos semtis žinių ir tobulėti – jis visada ras galimybę. O jau tada klausimas, kaip ja pasinaudosi.

Gal kažkiek nelietuviškai žiūriu į šiuos dalykus, to pasiėmiau Vokietijoje. Šiuo atveju net savo „konkurentui“ linkiu sėkmės, nes manau, jog kuo daugiau vieni kitus stumsime pirmyn, tuo geriau bus mums visiems. Mums reikia padėti vieni kitiems, palaikyti, o kai išeisime į aikštelę, ten išsiaiškinsime, kiek sugebame. Džiaugiuosi, jog toks klubas kaip „Wolves“ rado stiprybės ir drąsos duoti šansą jaunam treneriui.

– Manote, kad jauni treneriai Lietuvoje gauna per mažai šansų, o galbūt šis teiginys būtų perdėtas? Kartais mėgstama lietuvius palyginti su serbais, kurie proteguoja vieni kitus labiau. 

– Gal kažkiek ieškome, kur žolė žalesnė – čia lietuvių klubų požiūris, bet negaliu sakyti, jog tų šansų mes negauname. Pažiūrėkime į Nedo situaciją, į Giedrių Žibėną, į Marių Kiltinavičių, kuris gavo keletą šansų. Klausimas kitas – kiek tais šansais pasinaudojame. Jei žiūrėčiau tik iš jauno trenerio pusės, galėčiau sakyti: taip, norisi vis daugiau ir daugiau jų. Bet ar tai teisinga? Reikia suprasti ir klubus, jie irgi nori rezultato, jie turi atsakomybę prieš miestą, rėmėjus, jie vertina tai.

Jei lygintume su serbais, visų pirma, jų rinka daug didesnė, ji išsiplečia ir į Vokietiją. Agentai irgi dirba gerai, bet mes lygiai taip pat dabar turime labai stiprių lietuvių agentų. Manau, reikia nustoti kalbėti apie jų nekompetenciją. Kartais reikia atsisukti į save ir pažiūrėti, ką mes galime duoti, o ne vien prašyti.

View this post on Instagram

A post shared by Vytautas Buzas (@bvytautas)

REKLAMA

– Jau minėjote, kaip netikėtai sulaukėte šanso Vokietijoje. Galiausiai ten praleidote keletą metų, dirbdamas Bavarijos klube. Kokios patirties gavote ten?

– Kaip minėjau, Kinijoje susipažinau su komandos treneriu, kuris tuo metu tapo savininku – perėmė bankrutuojantį klubą antroje Vokietijos lygoje. Pirmus metus dirbau asistentu. Mes susidūrėme su įvairiais dalykais: neturėjome arenos, kurioje galime žaisti, reikėjo spręsti kitus dalykus, tad jam kaip savininkui teko tvarkytis su šiais dalykais. Gavosi, jog aš praktiškai dirbau vyr. trenerio darbus.

Turėjome tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą, turėjome labai gerą sezoną: su mažiausiu biudžetu lygoje patekome į finalą ir taip užsitikrinome vietą aukščiausioje lygoje. Tiesa, dėl arenos ir biudžeto klausimų mes ten nepersikėlėme. Tada pradėjau vyr. trenerio kelią. Iki koronaviruso pandemijos pradirbau ten, tada grįžau namo dėl šeimyninių aplinkybių.

Pradėjau darbus Palangos klube pas Renaldą Seibutį – irgi labai smagi bei maloni patirtis. Vėliau vėl gavau progą grįžti į Vokietiją ir ten praleidau dar porą metų.

– Koks jausmas, esant jaunam treneriui, su kukliu biudžetu atvesti komandą į pirmąjį šalies divizioną? Nepaisant to, jog ten taip ir nesužaidėte.

– Labai smagu. Aš nebuvau vyr. treneris, mano atsakomybės buvo treniruotės, skautingas, komandos ruošimas, bet jausmas buvo nerealus. Kurti pelenės istoriją buvo labai faina. Kai liepą atostogauji Nidoje ir galiausiai sužinai, kad negausi vietos aukščiausioje lygoje, įvyksta didžiulis nusivylimas.

Pergalės yra viena, bet kita yra tai, jog pasikeitė žmonių gyvenimai. Pvz., vienas mūsų žaidėjas Ishmailas Wainrightas tapo NBA krepšininku, Marcellis Pongo žaidė Čempionų lygoje. Kažkas turi gerą darbą: amerikietis Vokietijoje įsitvirtino ir gavo vietą geroje kompanijoje. Tai – didžiausia pergalė.

Wainrightas

– Buvo istorija, kaip I.Wainrightą iš amerikietiško futbolo žaidėjo pavertėte krepšininku. Ir ne šiaip krepšininku, bet pasiekusiu NBA – galiausiai jis atstovavo Fynikso ir Portlando klubams 2021–2023 m.

– Velniškai smagu tai matyti, ypač žinant jo istoriją. Jis metus nežaidė krepšinio, turėjo mažą vaidmenį, mes iki šiol palaikome ryšį – kaip tik prieš porą savaičių skambinomės ir kalbėjome. Labai malonu. Žmogus turi du vaikelius, vienas yra autistas, labai smagu, jog jis gali taip pakeisti savo gyvenimą. Atradimas ir šansas yra viena, bet svarbu, kaip tuo pasinaudosi. Ishas tai suprato, pasinaudojo ir mes suteikėme tam galimybes. Trenerio darbe pats didžiausias pasiekimas yra pakeisti kito žmogaus gyvenimą ar būti bent maža to dalimi.

– Kaip jame tuo metu įžvelgėte tokį didelį potencialą?

– Su tokiu biudžetu neturėjome labai daug galimybių, ypač rugsėjo 10 dieną, būnant Kinijoje. Atsivežėme į peržiūrą vieną žaidėją, kuris ne visiškai atitiko norus. Tuo metu Kinijoje pasirodė Isho pavardė – ji buvo viena trijų sąraše. Visą naktį teko stebėti jo žaidimo įrašus su kinišku internetu, peržiūrėjau 3–4 rungtynes, ryte padiskutavome su savininku.

Mums pasisekė, kad jo pusbrolis tuo metu buvo Kinijoje su JAV komanda, gavome tiesioginę informaciją. Man tuo metu pasakė: nežinau, ar jis bus komandos lyderis. Aš atsakiau: manau, jis bus ne komandos lyderis, o geriausias žaidėjas lygoje. Jis atvyko, greitai buvo įmestas į ritmą. Užtruko keletą mačų, kol jis suprato, ką išvis gali daryti krepšinyje. Mums nekilo abejonių, jog jis kažkuriuo metu sprogs, buvo klausimas – kada.

Ar taip, kad jis per 3 metus nueitų iki NBA? Būkime atviri, nė vienas tuo metu taip negalvojome. Bet, kad jis bus Europos taurėje ar arti Eurolygos, tikrai galvojome, nes jo fiziškumas yra kita dimensija. Aišku, prisidėjo ir jo darbas. Kiekvieną dieną likti po treniruočių, prašyti trenerių žiūrėti vaizdo medžiagą, klausti, kokias rungtynes stebėti – tai didžiulis žingeidumas, kuris ir atvedė jį ten, kur jis siekė būti.

Tai gal ir reta, bet ir šiemet turėjome tokį žmogų – identiška buvo Brae Ivey situacija. Aš puikiai žinojau, nes tai mano agento klientas, žinojau visą informaciją apie jį. Jo istorija labai panaši: jis pradėjo nuo žaidimo Šiaurės Makedonijoje už labai mažus pinigus, po truputį kilo iki tam tikro lygio.

– Gal ir B.Ivey yra jūsų atrastas žaidėjas?

– Viską daro klubas. Nėra „aš“, yra klubas.

– Kaip manote, B.Ivey geriau seksis Vokietijos rinkoje nei Ispanijoje, kur jis neužsibuvo?

– Jis Ispanijoje negavo šanso. Mano galva, jis yra Ispanijos lygos žaidėjas, jam tiesiog nesukrito situacija. Komanda buvo deganti, 2–3 rungtynės nepavyko, jie keitė trenerį, atėjo Fotis Katsikaris, kuris nenorėjo Brae. Prieš jam vykstant į Hamburgą kalbėjomės, gerai pažįstu trenerį, manau, jam ten bus ideali situacija atsiskleisti. Tiek ir kaip žmogui jam Vokietijos kultūra bus priimtinesnė nei Ispanija. Manau, jis turėtų tapti vienu svarbiausių žaidėjų ten.

– Metus praleidote Palangoje. Ar smagu matyti, jog dabar ši organizacija yra netoli to, kad žaistų LKL?

– Kai dirbau ten, buvo didžiulė romantika. Buvo mažos galimybės kažką daryti ir įsigyti, buvo ir kovidas, nes užsidarydavome salėje be žiūrovų, turėjome 12 žmonių ir laikai buvo kitokie. Smagi patirtis, pasižiūrėjau, kiek galima padaryti NKL su labai mažu biudžetu. Manau, tada neįgyvendinome to, ką galėjome, bet tam buvo ir objektyvių priežasčių. Buvo labai smagu dirbti su vaikystės draugais, kurie buvo savininkai, kartais pasipykdavome, padraugaudavome – visiems tai išėjo į naudą.

Nemeluosiu, man labai smagu dabar komandą matyti tokią, kokia ji yra. Tai mano miestas, kuriame augau, tikiuosi, jie žengs kitą žingsnį į LKL. Yra visokių kalbų, jog gal jie ir neis į LKL, bet būtų labai smagu juos ten matyti. Manau, Palanga tikrai yra labai gera vieta daryti krepšinį.