Nusivylimu pasibaigęs sezonas: kas laukia „Spurs“ ekipos? (4)

San Antonijaus „Spurs“ tapo tik 12-ąja komanda per visą Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) istoriją, laimėjusia 67 rungtynes reguliariajame sezone. San Antonijaus ekipa iškovojo daugiausiai pergalių per klubo istoriją, tarpsezonio metu pasirašė sutartį su LaMarcusu Aldridge‘u tam, kad atėjus Timo Duncano eros pabaigai ir toliau išlaikytų favoritų statusą. Kawhi Leonardas išaugo kaip kandidatas į naudingiausio žaidėjo apdovanojimą, o „Spurs“ susilygino su 1985–1986 metų Bostono „Celtics“ ekipa pagal geriausią namuose iškovotų pergalių skaičių.

Per savo istoriją tik kelios komandos metus žaidė taip, kaip „Spurs“ šį sezoną ir nepaisant to, kad ji antrajame atkrintamųjų varžybų etape nusileido Oklahomos „Thunder“, „Spurs“ pasiekimas nusipelno pagyrų. 19 metų trukęs 50-ies pergalių periodas, pasibaigęs geriausiu reguliariuoju sezonu per visą klubo istoriją, yra metų metus kurtos pergalingos sistemos, Timo Duncano tobulėjimo ir didybės įrodymas. Dabar kiekvienoje „Spurs“ rungtynių transliacijoje vienaip ar kitaip galime išgirsti žodžius: „Niekas apie „Spurs“ nekalba“, tai iš tikrųjų reiškia, kad apie šią komandą yra kalbama, tačiau ekipos sėkmės laikotarpis, kuris vis dar tęsiasi, gali niekada nepasikartoti ir nesusilaukti pakankamai pagiriamųjų žodžių.

Sezono metu San Antonijaus klubas rikiavosi trečioje vietoje pagal efektyvumą puolime, pelnydamas 108,4 taško per 100 atakų. Gynyboje „Spurs“ varžovams leido įmesti tik 96,6 taško, šis rodiklis – antras geriausias lygoje per pastaruosius vienuolika sezonų (neskaitant lokauto, kai pelnomų taškų skaičius buvo ženkliai sumažėjęs), atsiliekantis tik nuo 2007–2008 metų „Celtics“ komandos. Greggas Popovičius besidalinančią kamuoliu, plačios puolimo sistemos komandą, pavertė į žaidimą nugara į krepšį propaguojančią ekipą, o „Spurs“ nepaprastai greitai prisitaikė prie naujo žaidimo braižo. Didžioji žaidimo dalis išliko tokia pat, nuo greito perėjimo į puolimą iki „tikro metimo“ filosofijos, bet senstant Emanueliui Ginobiliui ir Tony Parkeriui, komanda, žaisdama taip kaip tai darė pastaruosius keletą metų, negalėjo sulaukti sėkmės. Danny Greenas ir K.Leonardas suformavo geriausią gynybinį duetą, T.Parkeris gindamasis tapo agresyvesnis nei anksčiau, L.Aldridge‘as nuostabiai patobulėjo abejose aikštės pusėse, o 40-metis T.Duncanas didžiąją reguliariojo sezono dalį tebebuvo vienas geriausių žaidėjų gynyboje.

Kai kurie trūkumai ir silpnosios „Spurs“ sudėties vietos lėmė pralaimėjimą „Thunder“ komandai bei iškritimą iš atkrintamųjų varžybų jau antrajame etape. San Antonijaus ekipa visada sunkiai priešinosi Oklahomos žaidėjų atletiškumui ir dažnai nesugebėdavo įveikti jaunesnių bei greitesnių komandų. Šiais metais „Spurs“ ekipą sutriuškino „Cavaliers“, „Warriors“, „Thunder“ ir „Clippers“ komandos – keturi didžiausi čempionų titulą medžiojantys klubai.

Tai, jog „Spurs“ reguliariajame sezone sunkiai priešinasi elitinėms lygos komandoms – ne naujiena, kai pastarąjį kartą „Spurs“ iškovojo čempionų žiedus, ją pagal pergales reguliariame sezone 4/0 nugalėjo „Rockets.“ Didžiausias skirtumas tarp tuometinės čempionų ir šio sezono komandos, buvo žaidėjų gebėjimas veržtis ir perduoti kamuolį be jokių problemų, o tai lėmė vieną geriausių pasirodymų per NBA finalo seriją, kuomet atrodė, jog „Spurs“ tarsi sulaužė krepšinio taisykles ir perprato optimalų žaidimo modelį, kuriam niekas negalėjo prilygti. Šiemet „Spurs“ tiesiog neturėjo tokios pat ugnelės, vietos, kuri varžovams pridarytų problemų.

„Thunder“ galiausiai užklupo „Spurs“ ir G.Popovičių nepasiruošusius bei taip atskleidė įsisenėjusias silpnąsias vietas. Reguliariajame sezone, žaisdami vienas prieš vieną ir puikiai keisdamiesi gynyboje, „Warriors“ sugebėjo sugriauti „Spurs“ puolimą. Per keturias tarpusavio rungtynes San Antonijaus ekipa pelnė tik 94,8 taško per 100 atakų, tai – riba, kuri komandai suteiktų prasčiausio puolimo lygoje statusą, prastesnio net už Filadelfijos „76ers.“ „Spurs“ rikiavosi 28 vietoje pagal baudų metimus per rungtynes bei nepaisant puikaus pataikymo iš tritaškio zonos, „Spurs“ ir čia užėmė tik 25-ąją vietą, atlikdama 18,5 metimo per rungtynes.

Viena iš priežasčių, kodėl „Thunder“ komandą nepaprastai sunku įveikti atkrintamosiose varžybose (kai visi žaidėjai yra sveiki) yra tai, kad Kevinas Durantas ir Russellas Westbrookas šiai komandai suteikia didelę pasirinkimo laisvę. Lengvi taškai nuo baudų metimo linijos ir puikus pataikymas, kuriuo pasižymi šie du krepšininkai yra savybės, kurioms sunkiai prilygsta bet kuri komanda. „Spurs“ ekipai trūko tokios pasirinkimo laisvės iš tritaškininkų, kadangi jie atlikdavo tik 17,3 metimo per rungtynes (palyginimui, „Cavaliers“ atliko 36,3 metimo per rungtynes atkrintamosiose) bei triuškinamai pralaimėdavo kovą prie baudų metimų linijos „Thunder“ komandai. Norint demonstruoti veiksmingą puolimą bei įveikti Oklahomos komandą, metant nerimą keliančiu 49,4 proc. taiklumu iš baudos aikštelės ir iš vidutinio nuotolio – sunki užduotis.

Serijai įsibėgėjus, Billy Donovanas labai tiksliai prisitaikė prie „Spurs“ puolimo, o taktiniai pakeitimai po pirmųjų rungtynių padėjo komandai įgyti svarbią persvarą serijoje. Aiškiausia ir turėjusi didžiausią įtaką korekcija buvo gynyba prieš K.Leonardą ir, ypač, prieš L.Aldridge‘ą. B.Donovanas greitai perprato tai, jog norint sustabdyti L.Aldridge‘ą, reikia neleisti jam mesti iš vidutinio nuotolio, priversdamas jį veržtis palei galinę liniją arba mesti atsilošus. Per šeštąsias serijos rungtynes dažnai matydavome Serge‘ą Ibaką stipriai įsirėmusį į kairįjį L.Aldridge‘o petį tam, kad sulaikytų jį nuo sukimosi į baudos aikštelę.

Sustabdžius judėjimą link baudos aikštelės, kitas „Thunder“ gynybos žingsnis buvo pagalba nuo galinės linijos, o Stevenas Adamsas atliko puikų darbą uždarydamas lengvus perdavimus į vidurį. Gynėjas taip pat ateidavo ir iš silpnosios aikštės pusės (angl. weakside) tam, kad padėtų atsitverti varžovus, tai veikia turint puikiai dėl atšokusių kamuolių kovojantį gynėją R.Westbrooką arba aukštą lengvąjį krašto puolėją, tokį kaip K.Durantas.

Dažnai korekcijų įtaka žaidimui – pervertinama, o geriausias būdas korekcijoms atlikti yra tiesiog geriau žaisti arba mesti mažiau metimų. Vienas iš aspektų, kuriuos „Thunder“ ekipa pagerino atkrintamosiose varžybose buvo „du prieš du“ gynyba, priėmusi puikius sprendimus išlindimo iš po užtvarų atžvilgiu. Pirmosiose serijos rungtynėse visiems „Thunder“ aukštaūgiams sunkiai sekėsi gaudyti L.Aldridge‘ą, tačiau serijai įsibėgėjus, jie vis geriau uždengdavo aukštaūgį, tuo pat metu blokuodami T.Parkerio bandymus veržtis krepšio link.

Diaw

„Spurs“ atsarginių žaidėjų suolelis nesuteikė komandai įprasto pranašumo atkrintamųjų varžybų serijoje. Davidui Westui prastai sekėsi priimti gerus sprendimus ir perduoti kamuolį. Kuomet „Pacers“ ekipa atkrintamosiose susitiko su LeBrono Jameso vedama Majamio „Heat“ komanda porą metų iš eilės, D.Westui nesisekė žaisti baudos aikštelėje (Majamio komandos spaudimas visada priversdavo ten perduoti kamuolį). Jeigu jis būtų buvęs šiek tiek geresnis, galbūt „Pacers“ būtų laimėjusi vieną iš tų serijų. D.Westas tiesiog nėra intuityvus kūrėjas, toks, kokio reikia „Spurs“ komandai.

Borisas Diaw visada puikiai keisdavosi ginamaisiais, bet per pastaruosius metus krepšininkas ženkliai sulėtėjo ir jau nebėra toks naudingas komandai. Be to, Kyle‘ui Andersonui išlaikyti K.Durantą už savęs sekėsi sunkiai. G.Popovičiaus nusivylimas atsarginiu žaidėjų suoleliu pasireiškė, kai Kevinas Martinas ir Bobanas Marjanovičius šeštųjų serijos rungtynių antrojo kėlinio pradžioje jau buvo pakelti nuo suolo.

Jeigu keli sprendimai būtų kitokie, serija tikriausiai būtų užsitęsusi iki septynių rungtynių ir galbūt „Spurs“ ją būtų laimėjusi. Paklaidos riba labai maža, todėl svarbi kiekviena detalė. Vis dėlto kuo ilgiau tęsėsi serija, tuo „Thunder“ komandos pranašumas tapo ryškesnis, o „Spurs“ susidūrė su vis didesniais sunkumais. Oklahomos ekipa pateko į kitą atkrintamųjų etapą, nes „Spurs“puolimas tiesiog mirė šioje serijoje, nebuvo jokio San Antonijaus krepšininkų išsidėstymo, o už tai B.Donovanas ir „Thunder“ nusipelno komplimentų.

Kas laukia toliau?

„Spurs“ komandos tarpsezonis gali pasisukti skirtingais keliais. Turėdama du puikius krepšininkus kaip K.Leonardas ir L.Aldridge‘as, San Antonijaus ekipa artimoje ateityje ir toliau kovos atkrintamosiose varžybose, tačiau komandai praverstų keli talentingi, atletiški ir taikliarankiai krepšininkai. Galimas dalykas, kad „ Spurs“ turės nemažai vietos naujiems žaidėjams, kai šią vasarą algų kepurės ribos pakils virš 90 milijonų JAV dolerių. Išlieka klausimas dėl T.Duncano ir E.Ginobilio statuso. Jų sutartis galima nurašyti, o vienas ar net abu krepšininkai turėtų baigti karjerą.

B.Diaw turi gerą 7 milijonų JAV dolerių vertės kontraktą, tačiau jei tinkamas laisvasis agentas prisijungtų prie „Spurs“, B.Diaw galėtų būti paleistas arba iškeistas. Be to, D.Westas turi pasirinkimą, pratęsti sutartį su komanda ar ne, o B.Marjanovičius šią vasarą taps laisvuoju agentu.

T.Duncanas sezono viduryje turėjo keletą smulkių traumų. Sezono pabaigoje ir atkrintamosiose žaisti jam sekėsi sunkiai. Dažnai be jokių pastangų S.Adamsas ir R.Westbrookas susirinkdavo daugybę atšokusių kamuolių T.Duncanui iš po nosies, tiesiog peršokdavę per jį. Šuolio trūkumas sumenkino Timo pelnomų taškų skaičių. Net jeigu „Spurs“ būtų išsigelbėję, T.Duncanas neturėtų jokių šansų gauti žaidybinio laiko prieš greitai ir plačiai žaidžiančią „Warriors“ komandą konferencijos finale. Kita vertus, T.Duncanas vis dar yra tikrai geras žaidėjas gynyboje – pagalbos ginantis ir žaidimo „du prieš du“ genijus – žaidžiant prieš tinkamą varžovą. Sausio viduryje žaisdamas prieš „Bucks“ T.Duncanas pademontavo, kad vis dar yra vienas geriausių žaidėjų gynyboje.

Veteranas E.Ginobili turėjo vieną geriausių sezonų, žaisdamas 36 minutes, vidutiniškai rinkdavo po 17,6 taško, 4,6 atkovoto kamuolio, 5,6 rezultatyvaus perdavimo bei perimdavo po 2,1 kamuolio per rungtynes, tokį žaidimą demonstravęs krepšininkas buvo neginčijama „Spurs“ komandos sėkmės dalis. Tiek T.Duncanas, tiek E.Ginobili turi geras sutartis ir vis dar gali žaisti, todėl būtų sunku įsivaizduoti juos baigiant karjerą. Kiekvienas krepšinio sirgalius kitą sezoną tikisi matyti šiuos krepšininkus „Spurs“ sudėtyje.

Žvelgiant į ateitį T.Parkeris – sunki našta „Spurs“ ekipai. Jo sutartis su komanda galioja dar du sezonus, o per kiekvieną iš jų krepšininkas uždirbs 15 milijonų JAV dolerių. Tai – tik vidutinis startinio penketo žaidėjo atlyginimas, tačiau T.Parkeris tikrai nėra vidutinis krepšininkas. Jo gebėjimas žaisti „du prieš du“ ir veržtis krepšio link yra tarsi krepšininko naudingumo išbandymas. Pastarieji T.Parkerio įgūdžiai visiškai išnyko, ypač žaidžiant prieš gerai besiginančias komandas, o be patikimo metimo iš trijų taškų zonos jis neranda sau vietos puolime. Per pastaruosius porą metų T.Parkeris iš tritaškio zonos metė 42 proc. taiklumu. Bėda ta, kad jis per rungtynes meta tik kiek daugiau nei vieną tritaškį ir dažniausiai tai daro aikštės kampuose. „Spurs“didžiąją dalį kamuolio valdymo pareigų perėmė K.Leorardas, todėl Parkeriui būtų pats laikas išmokti mesti padorų skaičių tritaškių ne tik kampuose, bet ir visoje aikštėje. T.Parkeris turi gana lėtą tritaškio metimo techniką, o ją pagreitinus krepšininkas įgautų daugiau pasitikėjimo mesdamas iš toli ir priverstų gynybą jį gerbti prie tritaškio linijos.

Laimei, „Spurs“ galbūt turi geresnių pasirinkimų už T.Parkerį. Mike‘as Conley jau kurį laiką siejamas su „Spurs“ ekipa, o sprendžiant iš „Grizzlies“ priimtų sprendimų, gali būti, kad M.Conley reikia palikti Memfį, norint ateityje žaisti atkrintamosiose varžybose. M.Conley pasirinkimas būtų gudrus „Spurs“ ėjimas, sustiprinsiantis silpniausią komandos poziciją. M.Conley sugebėjimai žaisti su kamuoliu ir be jo, puikiai tinka šalia L.Aldridge‘o ir K.Leonardo, o krepšininko gebėjimas gintis taip pat būtų reikšmingas pasistiprinimas. Sklinda kalbos, kad prie „Spurs“ taip pat gali prisijungti ir K.Durantas, bet atsižvelgiant į įvykių eigą, tai panašiau į aklavietę.

„Spurs“ visus metus sėkmingai žaidė aukštu penketu, bet problemos puolime žaidžiant prieš „Thunder“ komandą išryškino poreikį dažniau žaisti žemesniais žaidėjais. Turėdama T.Duncaną, D.Westą, L.Aldridge‘ą, B.Marjanovičių ir B.Diaw, San Antonijaus ekipa šį sezoną neieškojo jokio žemo penketo, o tai sezono pabaigoje sukėlė problemų. Sunku pasakyti, kokia ateityje bus „Spurs“ filosofija, bet tai – šiuolaikiška komanda, kuri tikrai yra suplanavusi keletą galimų strategijų, užsibrėžtiems tikslams pasiekti.

Kito sezono pradžioje L.Aldridge‘ui sukaks 31-eri. Kol kas jis puikiai susitvarko su užduotimis gynyboje, bet jam senstant, persikėlimas į vidurio puolėjo poziciją tikriausiai būtų geriausias sprendimas jam pačiam, nepaisant to, kad anksčiau krepšininkas šioje pozicijoje žaisti nemėgo. „Spurs“ ekipa turi sunkųjį krašto puolėją – K.Leonardą, kuris žaidžiant žemu penketu yra vienas geriausių pasirinkimų lygoje, o patikimų metikų ir krašto puolėjų pasirinkimas gali būti San Antonijaus komandos prioritetu per sekančias dvi ar tris vasaras laisvųjų agentų rinkoje. „Spurs“ šią vasarą daug pinigų išleisti negalės, viskas priklausys nuo to, ar pasiseks atsisakyti vieno iš didžiausių laisvųjų agentų.

„Spurs“ puikiai moka atrasti talentingus krepšininkus visame pasaulyje. Šių metų naujokų biržoje „Spurs“ priklauso 29-asis šaukimas ir jeigu ekipa sugebės pasirinkti naudingą pagalbininką, tai turėtų daug reikšmės sėkmei. Šią vasarą potencialiai pigūs ir geriausi kandidatai į krašto puolėjo poziciją yra: Jaredas Dudley, Luolas Dengas ir Courtney Lee. Su sąlyga, kad vienas iš jų sutiks gauti mažesnę algą dėl galimybės iškovoti čempiono žiedą. „Spurs reikia kažko, kas tiktų komandai, o ne vilioti Joshą Smithą ar Lance‘ą Stephensoną.

Kad ir kas nutiktų, vienaip ar kitaip, „Spurs“ kitais metais tikrai bus labai gera komanda. Žinome, kad ji varžysis dėl vienos iš aukščiausių vietų Vakarų konferencijoje ir kiekvienose rungtynėse bus grėsme varžovams. Kyla klausimas, ar „Spurs“ sugebės ilgam prisivilioti dar vieną krepšininką tam, kad būtų rimta pretendentė į čempionų titulą. Tai – tikras iššūkis, bet žinome tik viena, kad „Spurs“ ekipa yra pasiryžusi jį įveikti.

„Hoopshype“ tekstą vertė Mindaugas Dapkus

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.