Nuo įrašo LKL istorijoje – link „Juventus“ trenerių štabo: pasiekęs rekordą maniau, kad galiu tapti krepšininku (3) interviu

2016 metų sausį Ugnius Nikitinas įėjo į Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) istoriją kaip tuo metu jauniausias debiutantas. Tada jam buvo 15 metų. Tiesa, 2021-aisiais rekordą pačiupo 14-metis Avtandilas Bakhtadze.

Praėjo beveik 9 metai ir U.Nikitinas vis dar priklauso Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ ekipai, tačiau jau ne kaip žaidėjas. 24-erių buvęs gynėjas anksti baigė krepšininko karjerą ir nusprendė sukti į treniravimą.

Vis tik jis pats net nelaiko, kad profesionalo karjerą būtų pradėjęs, nors anksti prisijungė prie Utenos vyrų ekipos – 2015-aisiais. Viso LKL jis sužaidė 12 rungtynių.

U.Nikitinas nuo praeito sezono prisijungė prie „Uniclub Bet-Juventus“ ekipos trenerių štabo, darbavosi su Oliveriu Kostičiumi, Vytautu Buzu, o dabar – Kęstučiu Kemzūra.

„Taip įdomiai susidėliojo istorija. Buvau po mokslų, jau planavau vykti praktikos į užsienį, bet trūko žmonių Utenoje. Mane pakvietė padėti ir eigoje gavosi, kad likau.

Džiaugiausi gavęs šansą, labai jį vertinu. Iš kiekvieno trenerio bandau pasiimti kuo daugiau, nes ne kiekvienas taip anksti gauna šansą LKL“, – džiaugiasi jauniausias trenerių štabo narys.

– Kaip Utenos ekipa praleido „lango“ pertrauką?

– Aktyviai, aktyviai. Nebuvo daug laiko pailsėti, turėjome porą dienų ir vėl kibome į darbus .Buvo ką nuveikti, kitos komandos gal galėjo sau leisti daugiau. Treniruočių, faktas, dabar mums labai reikėjo, nes su tokiu tvarkaraščiu nelabai jų turėjome.

– Ar K.Kemzūra spėjo įdiegti daug naujų dalykų „Uniclub Bet-Juventus“ ekipai?

– Neturėjome Lauryno ir Arnaldo – dalykų yra naujų, bet stengėmės kombinuoti tarp naujų jo idėjų ir to, kas buvo anksčiau. Pakeitėme dalykų ir puolime, ir gynyboje. Kęstas turi savo filosofiją, bandė suderinti tai su tuo, ką žaidėme anksčiau, kad kardinaliai visko nepakeistume. Sakyčiau, padidinome tempą, norime pagerinti agresyvumą – čia du dalykai, kuriuos akcentavome.

– K.Kemzūra vos atėjęs turėjo pastabų komandos gynybai. Matote potencialą tai keisti kardinaliai?

– Akivaizdu, kad mums trūksta žmogaus ar net dviejų, tas vaizdas turbūt dar keisis. Dabartiniai žaidėjai irgi turi potencialo gintis geriau, manau, situacija pagerės.

– Ar stipriai komandą paveiks Gedimino Oreliko netektis?

– Gedas turi daug savų pliusų, bet tas braižas buvo paremtas žaidimu per jį. Dalykai keisis, bet atsiveria vieta kitiems žaidėjams atskleisti savo savybes. Iš vienos pusės kažkur kenčiame, bet kita vertus, potencialą parodys kiti žaidėjai, kurie buvo labiau pasislėpę.

– Nustebote dėl šios naujienos?

– Sužinojau kaip jūs visi – internete. Tas sprendimas buvo labai greitas. Faktas, nustebau, bet yra kaip yra.

Nikitinas

– Klube dirbate antrus metus. Kaip jaučiatės trenerio vaidmenyje?

– Vertinu galimybę būti čia ir semtis patirtį iš aukščiausio lygio treneriu. Nuo savęs bandau duoti komandai kiek galiu. Džiaugiuosi viskuo.

– Už ką esate šiuo metu atsakingas klube?

– Tiek pernai, tiek šiemet esame pasiskirstę atsakomybes. Dalis skautingo tenka ir man, labiau esu atsakingas už individualų skautingą. Keičiantis treneriams kažkas labai nesikeitė. Tik šiemet asistentų daugiau – mano balsas ne toks ryškus (Šypsosi).

– Kaip jus, jaunuolį, priėmė gerokai labiau patyrę treneriai?

– Gana pozityviai, stengėsi įtraukti, kiek įmanoma. Kolektyvas geras tiek šiemet, tiek pernai, nesijaučiu užgožtas. Jaučiu subordinaciją, stengiuosi laiku pasisakyti, nelįsti, kur nereikia, bet mane įtraukia nemažai.

– Kaip tokį jauną trenerį priėmė žaidėjai?

– Nežinau, visokių situacijų yra, bet kolektyvas geras, mūsų bendravimas yra labiau specifinėse situacijose ir patarimų kiekviename žingsnyje jiems nedalinu. Jaučiu žemę po kojomis, prieš žaidėjus nevaidinu kažko, yra tikrai abipusė pagarba. Yra buvę diskusijų, bet ginčų ir nepagarbos – tikrai ne.

– Kodėl nusprendėte sukti būtent trenerio keliu?

– Turbūt tai neišsipildžiusios svajonės. Pirminis tikslas buvo tapti krepšininku, turėjau galimybę treniruotis Utenoje, bet 2–3 metais jau supratau, kad turbūt iš to gyventi nepavyks. Seniai galvojau, kad nuo krepšinio pabėgti nenoriu, tad dar mokydamasis mokykloje domėjausi šia profesija, baigiau mokslus, tikrai aktyviai stengiausi domėtis viskuo ir studijų metu.

– Kokio amžiaus buvote, kai supratote, kad krepšininku nebetapsite?

– Man buvo kokie 17 metų. Stengiausi iki galo, daug dirbau, treniravausi, bet atskirtis nuo kitų pasijautė. Faktas, sprendimas nebuvo lengvas, bet susidėliojau sau argumentus, ar man naudinga vaikytis svajonę per RKL ar NKL, ar ne. Emocijų ir išsikrovimo iš krepšinio trūko ir trūksta, bet realybė yra tokia, dabar visos mintys treniravime.

– Kada pats traktuojate, kad sužaidėte paskutines savo karjeros rungtynes? RKL rungtyniavote dar 2023-aisiais.

– Taip, žaidžiau, bet aš išvis nemanau, kad profesionaliai žaidžiau krepšinį. Tik stengiausi būti šalia, žaidžiau mėgėjiškai.

– Savo malonumui dar pažaidžiate?

– Šiemet miesto lygoje sukūrėme komandą, turime Skersį, asistentą Luką – dėl savo laisvo laiko pažaidžiame.

Nikitinas

– Prabėgo beveik 9 metai, kai tuo metu tapote jauniausiu LKL debiutantu. Ką tuo metu 15-mečiui reiškė šis faktas?

– Pamenu tą momentą. Tais laikais dar vaikiausi svajonės, faktas, buvau labai laimingas. Tada dar galvojau, kad gali iš manęs gautis krepšininkas.

– Ar ankstyvas prisijungimas prie „Uniclub Bet-Juventus“ ekipos jums tuo metu buvo postūmis, ar kontrastas tarp lygio buvo per didelis, kad duotų kažkokią naudą?

– Galvoju, jog patirtis jaunam žaidėjui buvo labai gera, kuomet treniravausi aukštame lygyje. Tik tuo metu reikėjo kažkur žaisti, aš tas minutes turėjau MKL ir RKL, todėl manau, jog kombinacija buvo gera.

– Ką iš tų laikų atsimenate kaip didžiausią savo mokytoją ar didžiausią įtaką dariusį žaidėją?

– Reikėtų pradėti nuo to, kad tuo metu komandą treniravo Sireika. Vien pirma pažintis su profesionaliu sportu šalia tokio trenerio davė daug. Per tuos 4 metus pasikeitė daug žaidėjų. Su Bičkauskiu visada sutarėme neblogai, buvo Radzevičius, Gebenas, Runkauskas – visus tuos žmones pamenu, bet kažką išskirti sunku. Man kaip jaunam tie metai buvo kosmosas.

– Ar dar keliate sau klausimų, kodėl taip ir netapote profesionaliu krepšininku?

– Faktas, ir dabar pergalvoju, nors ir sakau, kad viskas gerai, tačiau minčių būna. Kažkur talento stoka, kažkur – darbo. Dabar treniruoju jaunimą (15-mečius ir pačius mažiausius), sakau jiems, kad neužtenka būti vien talentingu ar vien dirbti – turi dedamosios sueiti į vieną vietą. Turbūt man trūko visko po truputį.

– Kaip sekasi darbuotis su vaikais?

– Gerai, man patinka dirbti su jaunimu, tikiu, kad randame bendrą kalbą. Studijų metu jau praktikavausi su jaunimu, įspūdžiai pozityvūs.

– 15-mečiai jau artėja prie amžiaus, kai turės spręsti, siekti profesionalų karjeros ar ne. Kaip praėjęs tai pats, kaip manote, ar paaugliams treneris turėtų pasakyti atvirai, jei nemato jų perspektyvos profesionaliame sporte?

– Galvoju, kad kaip treneris turi stengtis iš auklėtinių spausti maksimumą, bet matydamas galimybes, turi bendrauti skirtingai. Turi būti atviras, bet sakyti tiesiai „rinkis kažką kito“ ar uždrausti sportuoti negali. Yra pavyzdžių, kur vėlai pradėję sportuoti žaidėjai užsikabina, gal jie būna vėlyvesnio brendimo. Mokykliniame amžiuje nereiktų priminti kardinalių sprendimų.

– Keletą metų Utenoje yra kitas jaunuolis – Titas Didžgalvis. Ar žvelgdamas į jį matote kažkokių paralelių, su kuo susidurdavote jūs ir jis?

– Kažkokių panašumų yra – kiekvieno jauno žaidėjo dalia, kai turi arti dvigubai daugiau nei komandos vyresnieji. Tik matau didelį skirtumą – pas jį keliskart daugiau talento nei mano atveju, labai juo tikime ir manau, kad jo kelias bus kitoks nei mano