Netikėtai karjerą baigęs G.Staniulis: dar būčiau paspurdėjęs, bet taip tik nutolini „Brisiaus galą“ (7) interviu

Dar prieš mėnesį su Giedriumi Staniuliu teko kalbėtis apie komandos paieškas. Tačiau kitas mūsų pokalbis buvo kitoks.

34-erių centras galiausiai nusprendė – jis deda tašką ilgametėje savo krepšininko karjeroje.

206 cm ūgio G.Staniulis teigia, kad ši mintis jam jau brendo kurį laiką. Tik galutinai sprendimą priimti padėjo mintis, jog nesinori trinti suolo ir jaustis negalinčiu padėti komandai tiek, kiek pavykdavo anksčiau.

„Jau vis tiek metai... Kaip jau pasakojau anksčiau: tokių metų Lietuvoje kartais žiūri kaip į senelį. Tų pasiūlymų mažiau, o liepto galą anksčiau ar vėliau prieisi. Pasitarėme su šeima, žmona, nusprendžiau, kad užteks.

Gal metai–dveji, gal būčiau kažkur paspurdėjęs, bet jau reikia galvoti apie kitą gyvenimo etapą. Jau jauti, kad pabaiga artėja, reikia galvoti, kuo užsiimti toliau. Kaip aš sakau: kai tie laiko lieka, nutolini tą Brisiaus galą“, – Krepsinis.net sakė G.Staniulis.

Paskutinį savo sezoną jis žaidė Mažeikių „M Basket“ ir „Šiaulių“ klubuose. Mažeikiuose skaičiai per 23 minutes siekė 7 taškus ir 6,5 atkovoto kamuolio, bet Šiauliuose jis per 15 minučių pelnė 4,6 taško, rinko 2,9 atkovoto kamuolio ir 5,5 naudingumo balo.

„Tas sezonas prisidėjo. Gydžiausi blauzdos traumą, visi mane stūmė žaisti, tikėjosi kažko, bet tik pradėjus žaisti man vėl tą blauzdą skaudėdavo – neišsigydydavau. Tą padariau pasibaigus sezonui. Bet tada pradėjau girdėti, kaip man metų jau daug, praeitas sezonas prasčiausias karjeroje, dar ta blauzda.

Jau porą metų pagalvodavau, kad viskas eina link pabaigos, bet žaisti sekėsi, malonumą jaučiau, mėgavausi krepšiniu. Uždirbau pinigus iš to, ką mėgstu. Bet tada prasidėjo klubų engimas ir galvoju: kam ardytis dėl nieko?

Praradau tą norą. Kai bandai save visą atiduoti, nepavyksta, traumos, dar kažkas, o dar gauni grūzo iš klubo „mokame pinigus, o tu nežaidi“ tai juokingai atrodo. Kai 5 metus žaidi gerai, niekas nieko nesako, bet tik vieneri metai kitokie ir mėšlu apipila pilnai“, – pripažįsta centras.

Keletą metų jis buvo išties dominuojantis aukštaūgis Lietuvos krepšinio lygoje, kurią remia „Betsson“.

2020–2024 metai buvo ko gero geriausias etapas centro karjeroje, kuomet tiek Alytuje, tiek Šiauliuose, tiek Gargžduose, tiek Mažeikiuose G.Staniulis buvo lyderis. Apie 12 taškų, 8 atkovotų kamuolių ir 16 naudingumo balų vidurkis – tokie buvo šio etapo skaičiai, tikrai įspūdingi lietuviui LKL.

Keli LKL mėnesio MVP titulai ir įtraukimas į išplėstinį rinktinės kandidatų sąrašą „lange“ – tokie buvo Giedriaus pasiekimai 2022-aisiais.

Dar ne taip seniai – 2024 m. gegužę jis žaidė geriausią savo mačą LKL, kai Panevėžio „Lietkabeliui“ sumetė 28 taškus, atkovojo 16 kamuolių bei rinko 45 naudingumo balus.

„Nebuvau kažkoks įspūdingas žaidėjas. Kadangi Lietuvoje praleidau didžiąją karjeros dalį, atrodydavo, kad ir kur žaidžiau, truputį pagarbos trūkdavo. Pastoviai būdavo: sulošė, tai ką čia tas Staniulis, nesulošė, tai irgi. Atrodydavo, kad jei žaidi gerai – pasisekė, jei blogai – taip ir turi būti, nes žaidėjas – nieko įspūdingo. Kai su „Šiauliais“ užėmėme ketvirtą vietą, vis tiek komentatoriams ir ekspertams kažkuo geresnis nebuvau“, – šypsojosi centras.

Staniulis

Būtent žinojimas, ką reiškia būti svarbia komandos dalimi, ir suformavo tokį Giedriaus charakterį, kad žaisti krepšinio iki visiško galo jam nesinorėjo.

„Pradžioje sezono kaip ir ieškojau darbo: lyg ir kažkas buvo, bet iki galo neprieidavo. Kažkur gal važiuoti nesinori, kažkur gal pasiūlo mažiau. Galiausiai nusprendžiau: užtenka, nėra dėl ko ardytis.

Visada norėjau būti konkurencingas ir dabar supratau, kad artėju prie pabaigos, nemačiau perspektyvos, o žaisti tiesiog, kad žaisčiau, kad prastumčiau dvejus metus, nesinorėjo. Yra tokių, kurie gali būti LKL ar NKL komandos dalimi, nors yra naudingi labiau treniruočių procesui, čia priklauso nuo charakterio, aš taip negalėčiau, mane nervintų“, – pasakojo jis.

Per savo karjerą G.Staniulis yra pakeitęs nemažai ekipų: atstovavo Vilniaus „Perlui“, „Lietkabeliui“, Alytaus „Dzūkijai“, „M Basket“, „Prienams“, Pasvalio „Pieno žvaigždėms“, Kėdainių „Nevėžiui“, „Šiauliams“, „Gargždams“, ketverius metus praleido trečiojoje Prancūzijos lygos, taip pat NKL gynė Šarūno Marčiulionio akademijos, Kauno „Jazz“ ir „Jonavos“ marškinėlius.

Tiesa, komandos, kurioje būtų svajojęs užbaigti karjerą, G.Staniulis mintyse niekada neturėjo.

„Realiai mąstant – ne. Kai buvau mažas, tik pradėjau žaisti, nesupratau, kaip viskas vyksta, ir tikėjau stebuklais, visada buvo „Žalgiris“. Bet metai bėgo, supratau, lygis ne tas ir po to tokios komandos, kur norėtųsi užsibaigti, nebuvo“, – sako jis.

Staniulis

Nors didžiausią nostalgiją jam kelia kelios vietos.

„Aišku, pirmi dveji metai „Perle“ buvo kosmose. Buvau komandoje su Valančiūnu, Bendžiumi, kitais. Pirmąsyk gyvenau atskirai nuo tėvų, pirmi pinigai, visi jauni – be žmonų, be draugių, leidome laiką visi kartu, į miestą ėjome visi kartu.

O vėliau Lietuvoje įsimintiniausias sezonas buvo su „Šiauliais“ – gerai sekėsi ir man, ir komandai, ir gera chebra buvo. Iki šios dienos su tais lietuviais bendraujame, susitinkame vasarą, einame į pirtį, kiną, vakarienės. Su tuo pačiu Sireika, kai susitinkame, palaikome gerą ryšį.

Kai žaidžiau Prancūzijoje 4 metus, man taip pat patiko ta kultūra, visi metai buvo super“, – pasakojo G.Staniulis.

Centras sako, kad krepšinio dėka jis įgijo svarbių savybių, kurios jam neabejotinai pravers ir ateityje.

„Išsinešu discipliną ir atkaklumą – gyvenime labai padedantis dalykas. Taip pat – pažintis. Sutikau daug įdomių žmonių, su kai kuriais palaikome artimą ryšį, nors kartu žaidėme prieš 5–7 metus. Smagu, kad krepšinyje sutinki įvairių žmonių“, – teigė jis.

Jis taip pat pasidžiaugė, kad visą karjerą pavyko sužaisti be rimtesnių traumų, kas leidžia būnant geros sveikatos pasitikti naują gyvenimo etapą.

O koks tas etapas bus, G.Staniulis kol kas nežino. Ką veiks toliau, jis ketina nuspręsti su laiku ir priiminėti sprendimų neskuba.

„Dar viskas šviežia – praėjo mėnuo, kai priėmiau sprendimą. Nenorėjau nieko pats skelbti, rašyti, mažai kam sakiau, galvojau, kol niekas nesužinos, nieko ir nesakysiu. Bandysiu atrasti save kažkokioje naujoje sferoje, pašnekėsiu su šeima, pasitarsiu su žmona. Baigiu mokslus, nežinau, bus matyti. Kol kas net neįsivaizduoju, į kokią sritį keliausiu, bet nieko, užsidaro durys – atsidaro langas“, – sako G.Staniulis.

Galbūt jis norėtų likti krepšinyje ir imtis treniravimo? Į šį klausimą aukštaūgis atsako faktais.

„Jei atvirai, nežinau, kaip kas pasisuks, bet iš šalies žiūrint į trenerių darbą, krepšininku būti 100 kartų lengviau. Dar daugiau streso, atsakomybės ir dar mažiau stabilumo. Jau žaidėją gali pasirašyti, jis nerodys rezultato – atleisi, bet pas trenerius viskas vyksta dar greičiau. Sunkiau gauti darbą, šansą gauni, nepasinaudosi, kito galėsi laukti 5–10 metų, kol tave priims į, pvz., LKL ratą.

Daug trenerių ir neperkopia to NKL rato. Labai sunkus darbas. Kol žaidi, atrodo, kas čia yra, ne taip vertini trenerių darbą, bet įgauni patirties ir suvoki, kad tai žvėriškai sunkus darbas už nedidelius pinigus. Tik vienetai prasimuša dirbti už didesnius“, – teigė jis.