Naują gyvenimo lapą atvertęs Ž.Skučas atskleidė nustebinusią naują profesiją (2) interviu

Žygimantas Skučas atėjus vasarai nusprendė, kad atėjo laikas baigti krepšininko karjerą ir versti naują lapą gyvenime.

Ilgametis Lietuvos krepšinio lygos (LKL), kurią remia „Bettson“, krepšininkas pasakojo, kad jau kurį laiką buvo nusiteikęs, kad šis sezonas jam vis tik paskutinis.

„Dar sausio mėnesį svarsčiau apie sugrįžimą į LKL, visai gerai jaučiausi. Į galą karjeros ta savijauta šokinėja. Dvi savaites geriau, dvi – prasčiau. Ypač, kai geri vaistus. Ir tada atėjo duobė, užsirašiau telefone su daug šauktukų „Karjeros galas“. Kad prisiminčiau tuos blogus dalykus“, – sakė buvęs puolėjas.

Nepaisant to, savęs ir naujos profesijos paieškos užtruko.

Galiausiai po savęs paieškų Ž.Skučas pasirinko veiklą, kuri gal skamba netikėtai – statybas ir apdailininko profesiją.

„Atėjau į darbo biržą, nieko man ten nepasiūlė. Paklausa yra barmenui arba eiti į kursus ir dirbti slaugoje. Manęs tai netraukė. Statybos ir apdaila buvo kažkas į tą pusę – teko ir sau darytis, ir su tėvuku, ir uošviu. Man visai patiko. Reikia pradėti nuo kažko, kas patiko, o po to nežinau, kur atsidursiu. Gal vėl grįšiu į krepšinį, durų neuždarau“, – pasakojo Ž.Skučas.

– Žygimantai, kaip eina tos pirmos savaitės, kai galima jus vadinti karjerą jau baigusiu sportininku? Kaip ta nauja darbo rinka?

– Iš krepšinio pusės, pasiūlymų buvo įvairių: patreniruoti vaikus, komentuoti antrą lygą, dirbu ir žiniasklaidoje, kas man visai įdomu. Podkastuose laisvumą pajausti iš pradžių buvo sunku, bet vėliau ėmė jaustis, lyg sėdime su draugeliais. Tik svarbu kažką pasižiūrėti, pasidomėti. Visai faina.

Jau sakiau ne kartą, kad nuo krepšinio pavargau ir psichologiškai, ir fiziškai, nes žaisti nebegaliu. Reikia suprasti, kada negali. Gal dar galėčiau atžaisti 3 sezonus, ne vienas klubas iš NKL norėjo, kad ateičiau, bet tiesiog vėl atsidursiu ten pat, kur esu dabar, tik dar labiau viską skaudės ir būsiu piktesnis. Nenoriu to.

– Kaip sveikata atlaikė šį NKL sezoną?

– Truputį atsirado disbalanso dėl kelio. Su juo viskas kaip ir gerai, bet pradėjo dar 10 vietų skaudėti per visą kūną, kas antrą dieną teko gerti vaistus. Taip gyventi irgi negaliu. Profesionaliai pasižiūrėjus, galima susidėlioti dieną, turint krepšinio treniruotę ir asmeninę treniruotę, tada nieko neskaudėtų. Nenurašau, kad esu sulūžęs neatstatomai. Nebenorėjau taip. Pinigai nėra tokie dideli. Pagalvojau, kad geriau visą tą laiką investuosiu kitus – į ateitį.

Man patiko žaisti ir tiek. Patiko rūbinė, komandos draugai, gyvenimas, bet pavargau. Krepšininko gyvenimas kaip ir smagus nuo 18 iki 30 su trupučiu, esi „in your twenties“. Nerūpestingas, ir pažaidi, ir pajauti šlovę, kad ir vietinės reikšmės, ir turi vakarėlių su komanda, ir vasaras laisvas. Bet visada taip negyvensi. Gali toliau kažką dirbti krepšinyje, bet treneriai vis tiek dirba daugiau nei krepšininkai. Jei domina, viskas gerai, bet aš manau, kad treneriu būti yra 12 kartų didesnė našta. O man jau užteko manęs vieno (Juokiasi). Dar didesnės nereikia, nes tikrai išprotėsiu.

Nuo kažko reikėjo pradėti, esu nieko nedirbęs, tik skynęs braškes 17-os metų netoli Garliavos. Atėjau į darbo biržą, nieko man ten nepasiūlė. Paklausa yra barmenui arba eiti į kursus ir dirbti slaugoje. Manęs tai netraukė. Statybos ir apdaila buvo kažkas į tą pusę – teko ir sau darytis, ir su tėvuku, ir uošviu. Man visai patiko. Reikia pradėti nuo kažko, kas patiko, o po to nežinau, kur atsidursiu. Gal vėl grįšiu į krepšinį, durų neuždarau. Tiesiog jaučiu, kad dabar reikia nuo kažko pradėti. Eini į pirmą vietą, kažką išmoksti, kažką supranti ir renkiesi jau po to. Prabanga yra ta, kad neturiu paskolų, finansinių įsipareigojimų, niekas manęs nesmaugia uždirbti iškart pinigus. Galiu bandytis. Tik nesinorėjo užsisėdėti pusę metų – pats darbas neateis.

– Iš jūsų pasakojimo apie ėjimą į darbo biržą, suprantu, kad išankstinio plano, ką tiksliai veiksite, neturėjote?

– Galvojau apie apdailą. Yra finansuojami kursai, galvojau, kad juos gaučiau, bet finansavimas buvo pasibaigęs. Nespėjau. Gerai, būčiau ėjęs į 10 mėnesių kursus, kad gaučiau kažkokį laipsnį, bet vis tiek eičiau nuo kažko pradėti dirbti. Kol mokyčiausi, vis tiek dirbčiau. Nuėjau dabar. Fizinių darbininkų reikia visur, ypač negeriančių (Juokiasi). Dirbu pagalbiniu, mokausi, bandysiu išmokyti būti normaliu darbininku. Tokie artimiausi planai.

– Kol kas jums patinka ši veikla?

– Esu tą daręs savo namuose, kaip ir žinau, kaip ir patinka. Bet vėl, tai pirmas darbas, kurį dirbu nuo 8 iki 16 valandos. Su pietų pertrauka. Nebėra taip, kad grįžti po treniruotės ir eini pietų pamiegoti. Turi priprasti ir kūnas, ir galva. Vasarą bandysiu dirbti, stengtis, tada žiūrėsiu, patinka ar ne. Po savaitės lengva nuspręsti, kai dar nesi adaptavęsis prie normalių žmonių gyvenimo, kad ai, nepatinka, metu. Viskas gerai, esu laimingas, savaitgaliai ir vakarai laisvi, nieko neskauda, vaistų negeriu. Kol kas viskas gerai. Ateitis kol kas šviesi.

– Ar kolegoms statybose nekeista šalia išvysti buvusį krepšininką?

– Vieniems keista, bet supranta, pasiklausia, pašnekame. Ne visi tokie bendraujantys, ne visi ir žino, kas tas Žygimantas Skučas. Žino dauguma „Žalgirį“, nebent gyvena, labiau domintis krepšinio pasauliu. Kartais net „Ryto“ žaidėjų dauguma nežino, ką jau kalbėti apie kitus. Su liemene, su šalmu esi, dar mažiau kažkas pažįsta (Juokiasi).

– Prie ko kol kas labiausiai pačiam teko prisitaikyti atėjus į naują aplinką ir rutiną?

– Dar manau, kad neprisitaikiau. Iš pradžių buvo sunkus posezoninis etapas: dvi savaites kaip ir faina, nieko nereikia veikti, kūnas greitai atsigauna, skausmai praeina, oras atšyla. Pasitvarkiau namie buitinius darbelius, sūnų vežiau į darželį. Po 3–4 savaičių imi jaustis nereikalingas ir galvoti, ką čia darau su savo gyvenimu. Tada reikia kažką veikti. Kitaip nebus. Sportininkams, pratusiems prie adrenalino, yra du keliai: arba eini kažką įrodinėti, arba eini į kazino ar gerti. Nenoriu tuo keliu nueiti.

Šnekėjausi su DI, klausiau, kada dingsta adrenalino poreikis. Atsakė, kad po 1–2 metų jis mažėja, bet iki galo nedingsta. Tikėjausi, bus greičiau (Juokiasi).

– Galbūt šiam poreikiui patenkinti dar galėsite palakstyti mėgėjų lygoje?

– Sakiau, kad nebent už veteranus, nuo 35 metų jau žaidžia veteranai. Žaidžia mano bičiuliai nuo „Atleto“ laikų, gal priims mane. Bet čia iki spalio ir lapkričio yra laiko.

Visi klausia greitai, ką veiksi, ką darysi, bet palaukite. Tuo metu dar buvau be darbo, ką aš žinau? Kaip ir kuomet buvo trauma, vis klausdavo, kaip jaučiuosi, kaip koja? O aš nebežinojau, kasdien skirtingai. Pasisekė, kad turėjau karjerą, kur tik gale pasitaikė tokia trauma, išvedusi iš rikiuotės ilgiau. Prieš tai ilgiausiai nežaidęs esu gal 6 savaites.

Skučas

– Karjeros pabaigai ruošėtės kurį laiką, bet realybė kartais būna kitokia. Ar atėjus momentui, kai supratote, jog paskutinis mačas jau sužaistas, sentimentų banga atėjo?

– Dar sausio mėnesį svarsčiau apie sugrįžimą į LKL, visai gerai jaučiausi. Į galą karjeros ta savijauta šokinėja. Dvi savaites geriau, dvi – prasčiau. Ypač, kai geri vaistus. Ir tada atėjo duobė, užsirašiau telefone su daug šauktukų „Karjeros galas“. Kad prisiminčiau tuos blogus dalykus. Būna, kad ir žaidėjai po sezono pas despotą trenerį po tų 2 vasaros mėnesių, gali sugrįžti, nes atsimena gerus dalykus – taip žmonės sutverti.

Tai nuo sausio susidėliojau sau, kad baigsiu karjerą. Žaidžiau savo malonumui. Tik paskutinių rungtynių neturėjau – buvau diskvalifikuotas (Juokiasi). Baliavoti nesinorėjo, atsisveikinau su komandos draugais, parašiau treneriams ir su šeima išvykome į sodybą.

Buvo įdomūs metai, lygis žemesnis, susidūriau su jaunesniais žaidėjais, mažiau perspektyviais, amerikiečiais ir lietuviais. Visai kitokie žmonės nei LKL ar aukščiau. Labai fainoje organizacijoje buvau.

– Ar tas lygių skirtumas ir krepšinio IQ skirtumas momentais nekeldavo nervų?

– Visą karjerą mokėjau susitaikyti, kad žaidžiu ne vienas, o komanda. Ir kai gerai sužaidžiu, ir kai blogai, moku ir nepykti ant kitų, ir neteisti savęs, jei yra blogiau. Buvo ilgas laikotarpis, gale jau sugebėjau susitaikyti. Kitas dalykas, fiziškai nebuvau savo seno lygio. Jei būčiau čia atvykęs ir supratęs, kad galiu žaisti LKL, gal būtų kitas nusiteikimas, būčiau piktesnis. Bet kai jaučiau, jog pats vėluoju, nesiginu, taip nebuvo. O ir treneris buvo kantriausias mano karjeroje – nieko man nesakė. Nenervino niekas. Manau, daugiau pridariau nesąmonių, niekas man nieko nesakė. Negalėjau kažko reikalauti iš kitų kuomet pats nedaviau tokių rezultatų, kaip norėjau.

– Kaip NKL teisėjai, žaidėjai ir visa aplinka reagavo į Ž.Skučo veidą ir pavardę?

– Su teisėjais turėjau problemų tiek pat, kiek visada (Juokiasi). Nebuvo išskirtinės reakcijos. Meistriškumo lygis yra žemesnis nei LKL, bet čia normalu – kaip ir žaidėjų. Jauni žaidėjai nori įrodyti žinomiems veidams, kad yra už juos geresni ir taip turi būti. Visi, kurie labiau mane pastumdydavo, paprovokuodavo, man keldavo tik pagarbą. Negerbiu tų, kurie nusileidžia. Nes pats visada buvau kitoks. Mačiau tų žaidėjų, Lietuvos ateitis šviesi.

– Jūsų paskutinis sužaistas mačas baigėsi konfliktu. Ar kiek gaila, kad jis baigėsi būtent taip ir atnešė diskvalifikaciją, ar žiūrite į tai su šypsena ir juoku, kad tai iliustravo visą jūsų karjerą?

– Žiūrint į praeitį ir visą seriją, nemanau, kad buvome lygūs su varžovais ir tie keli taškai būtų ką pakeitę. Pralaimėjome keliose pozicijose stipriai. Nemanau, kad mano iškritimas lėmė kažką serijoje. Dėl to man negaila. Tada lieka požiūris, kad juokinga, kad taip išėjau.

Yra nuotraukos, kaip išeinu, faką rodau, mano tokia nuomonė bus ir po 10 metų. Kaip ir dar apie kokių 15 rungtynių mano karjeroje (Juokiasi). Visai simboliška, man ne gėda. Kaip visada žaidžiau, taip ir išėjau. Ar reikia tokiu būti gyvenime? Manau, kad ne. Blogo prisikrėsi. Bet krepšinis iš dalies yra cirkas, pasirodymas, iš tos pusės visai pavykęs aktorius buvau. Antiherojus. Gerietis, kuris dažnai priima blogus sprendimus.

– Esate „Savo kiemo“ podkasto narys, savotiškas mūsų kolega. Kaip jums patinka ši veikla?

– Pačiam save vertinti sunku, visada bus ir gerų, ir blogų komentarų. Ir nuomonių tarp jūsų – profesionalų. Kol kas planuoju tai tęsti, nes man patinka. Nebuvo labai sunku, atrodo, kad man šnekasi normaliai, kameros spaudimo nejaučiu. Kas gal buvo sunkiausia morališkai, jog žaidžiant turi duobeles lapkritį–gruodį, bet žaidi su idėja taisyti klaidas ir į geriausią formą ateiti gegužę. O kai ateini į podkastą, turi šnekėti apie komandas dabartinėje formoje. Tame yra bėda, nes tu žinai, kad gal po mėnesio ar savaitės jie žais gerai, bet kol kas sakai, kad jie nuvilia. Ėjau dirbti šio darbo su idėja, kad netęsiu karjeros krepšinyje ir nesusilaikysiu nuo komentarų vien dėl to, kad artimiausiu metu man gali tai pakenkti. Ką manau, tą sakau. Stengiuosi kažko asmeniškai neįžeisti, bet pasakyti, ką galvoju.

Buvo kiek sunkiau su „Juventus“, čia praėjo daug metų, tai buvo mano karjeros širdis. Matant, kaip jie žaidė, žinant psichologinę būseną prie Kęstučio, buvo sunku jiems pasakyti kritiką. Galvojau, du ratai praeis, bus kitaip, bet sunku buvo kažką pasakyti, nors mačiau, kad yra blogai. Matai žaidėjus ir žinai, kad kažkas nesilipdo, o norėjosi, kad komanda viršytų lūkesčius. Buvo malonu, kai tie patys žaidėjai prie naujo trenerio įrodė, kad nebuvo blogi.

Kartais yra požiūris, kad gal žaidėjai išsiknisinėja, per gerai gyvena, bet supraskime, kad žaidėjai yra tokie, kokie yra. Tavo kaip trenerio darbas priversti juos žaisti, dirbti. Jie yra kaip suaugę vaikai, vieni sugeba juos priversti, kiti ne, o taktinius dalykus gali sudėlioti asistentai. Man nukrito akmuo nuo širdies. Keista, kaip ir turėtų būti kitaip: atėjau į Uteną praėjus keliems metams po didžiosios pergalės – 3 vietos, nieko patys tokio nepasiekėme, išskyrus 4 vietą LKL ir KMT bronzą. Save vis tiek dalinai kaltinau, kad nemokėjau žaisti lemiamų mačų, perdegdavau.

Kai „Juventus“ laimėjo prieš „Rytą“, emocijos buvo iki ašarų. Lygiai taip pat, kai jie įveikė „Neptūną“, kai pamačiau, kad vyksta arenoje, nes žinau, ką klubo žmonėms tai reiškia. Labai gerai man ta karjera užsidarė – ne su Vilkaviškio sezonu, o Utenos pergale.

– Kaip žmogus, dabar pereinantis į naują gyvenimo etapą, ką galite patarti kitiems krepšininkams, kurie prie to artėja?

– Neuždirbau kažkokių didelių pinigų, kad sakyčiau jų nešvaistyti. Pašvaisčiau kažkiek ir aš, bet tai buvo proto ribose. Sugebėjau patirti, kas yra pinigai, ir supratau, kad ar turėsi 10 tūkst. per mėnesį, ar 20 tūkst., ar daugiau, jokio skirtumo tavo vidinei laimei tai nepadaro. Ar valgysi brangiau, ar gersi brangiau, gali jaustis taip pat šūdinai ar gerai.

Vienintelis dalykas, ką galiu patarti, jei įmanoma, susitaupyti gyvenimo pradžiai, kad ir nedideliam pradiniam būstui. Aš savo kūną išsekinau labai, toks buvo mano stilius, gal nebūčiau žaidęs tokiame lygyje, jei nebūčiau to kūno taip sekinęs. Visiems kitiems patarimas nežaisti sergantiems, nežaisti traumuotiems ir neklausyti, jei spaudžia žaisti traumuotiems. O pabaiga visiems skirtinga, viską reikia patirti pačiam.

– Ar atsukęs laiką bandytumėte žūtbūt baigti studijas, ar manote, kad suderinti jas su karjera būtų buvę neįmanoma?

– Nežinau. Juokais pagalvoju, kad kalėjime nesu, neturiu didelio gailesčio (Juokiasi). O smulkių dalykų, pas ką tik nėra. Atsimenu, kai galvojau, kur stoti po 12 klasės. Mano pasirinkimas buvo statybų inžinerija. Tėvai sakė: ką čia, geriau elektronika, tau fizika sekasi. Nuėjau ten, nes tiksliai nežinojau, planavau žaisti krepšinį. Ir nepasibaigiau, nes tai rimtas mokslas, negali žaisti krepšinio ir mokytis. Prasimokiau elektroniką, verslo administravimą, treniravimą, sistemų inžineriją, nieko nepasibaigiau. Taip galiausiai nuėjau ten, kur norėjau – gal tai buvo likimo ženklas, eiti ten, kur širdis nori.