MVP titulu sezoną užbaigęs D.Tarolis: pasitikėjimas dabar aukščiausiame lygyje, būdavo, žinai, jog įmesi bent 20 taškų (11) interviu

Donatas Tarolis prieš porą metų priėmė nelengvą sprendimą ir žaidimą Panevėžio „Lietkabelyje“ iškeitė į legionieriaus kelią – pasuko į Rumuniją, kur gynė Klužo Napokos „U-Banca Transilvania“ garbę.

Ten jis išgyveno nelengvą, bet užgrūdinančią patirtį pas legendinį Duško Vujoševičių, bet tai atsipirko – praeitą sezoną D.Tarolis baigė kaip naudingiausias finalo serijos žaidėjas. Lietuvis vietinėse pirmenybėse per 25 minutes įmesdavo 13,9 taško, atkovodavo po 5 kamuolius, atlikdavo po 2 rezultatyvius perdavimus ir rinkdavo 18,5 naudingumo balo, o tritaškius metė 41,6 proc. tikslumu.

Svarbiausia ne pinigai – sako D.Tarolis ir dėl to nepasirašė pelningiausios vasaros sutarties, nusprendė keltis į Turkiją. Čia jis atstovaus Afjonkarahisaro „HDI Sigorta“ komandai, kurioje praeitą sezoną žaidė Evaldas Kairys.

„Sekasi gerai, įsikūrėme, išsinuomojome butą ir negyvename viešbutyje, nors komanda visiems suteikė viešbutį už dyką. Norėjome truputį daugiau erdvės, turime šuniuką, tad norėjosi, kad jis nebūtų nuolat tik viešbučio kambaryje.

Kol kas viskas patinka, atrodo geros sąlygos. Evaldas turbūt pasakojo, kad jos čia ne geriausios, bet kol kas tikrai nesiskundžiame, viskas patinka, žmonės geri, draugiški, padeda, jei tik reikia“, – šypsojosi 27 metų 203 cm ūgio D.Tarolis, turėjęs omenyje Evaldo Kairio interviu Krepsinis.net portalui. 

– Evaldas labiau pasakojo būtent apie būstą, tai, kaip matau, pamokas išmokote?

– Mes dažnai su Evaldu bendravome ir jis man visko papasakojo. Pasimokiau iš jo klaidų ir kol kas viskuo esu patenkintas. Iš visų komandos draugų gyventi atskirai pasirinkau tik aš, pora turkų, bet turbūt prie mūsų jungsis dar keli užsieniečiai, kurie galvoja nuomotis būstą. Tą žada daryti ir serbas, nes jo žmona taip pat atvyksta su šuniuku, jie irgi nori erdvės.

O amerikiečiai dar nežino, galvoja. Kai kurie yra atvykę vieni, be šeimos, be draugių, jiems, manau, yra gerai viešbutyje. Kambarius sutvarko, viskas vietoje, duoda valgyti, gamintis nereikia – kai kuriems tai irgi visai geras variantas.

– Kaip taip atsitiko, kad vasarą būtent į Turkiją pasisuko jūsų karjera?

– Po dviejų sezonų Rumunijoje teko priimti sprendimą, kad geriau už truputį mažesnius pinigus patekti į geresnę lygą, nes rumunų komanda norėjo, kad sprendimą priimčiau anksti, o aš norėjau palaukti, pažiūrėti, kas išlįs geresnio. Taip atsitiko, kad ši komanda labai manęs norėjo, daug bendravome, sužinojau iš Evaldo, kad čia gera vieta atlikti šuolį. Turkijos lyga labai stipri ir ši komanda vidutiniokė, tad būsiu vienas iš pagrindinių žaidėjų bei turėsiu galimybę pasirodyti ir kitąmet gauti geresnį kontraktą.

– Rumunijoje tik Klužo Napokos komanda siekė išlaikyti jus ar sulaukėte dėmesio iš dar kažko?

– Jei būčiau ten likęs, tai tik toje pačioje komandoje, į kitas net nebūčiau kreipęs dėmesio. Bet, kaip sakau, jie norėjo, kad aš greitai pasirašyčiau sutartį, o aš norėjau palaukti ir rinktis.

– O finansiškai kuris pasiūlymas buvo geresnis?

– Finansiškai geriausias variantas būtų likti Rumunijoje.

– Jau kaip ir galima įprasti, kad Rumunijoje kai kurie klubai tikrai turi pinigų, tačiau ar vis dar neskamba keistai, jog pelningiausias pasiūlymas yra būtent iš šios šalies?

– Pavyzdžiui, Klužo Napokos komanda pinigais būtų pajėgi konkuruoti su tikrai geromis komandomis. Pagrindinis klubo rėmėjas yra Rumunijos bankas ir pinigų kasmet netrūksta. Jie nori laimėti lygą, kuo geriau pasirodyti Europos, pinigų tam negaili.

– Lūkesčiai, kuriuos turėjote vykstant į Rumuniją, ir realybė, kurią pamatėte – skyrėsi ar sutapo?

– Kiek visų klausiau apie šią komandą, visi atsiliepė gerai. Sąlygos – labai aukšto lygio, komanda duoda visiems žaidėjams naujus butus, naujus automobilius, atlyginimai niekada nevėluoja, maistas nemokamas dukart per dieną. Lygis puikus. Plius, treneris buvo Duško Vujoševičius, tai ir lėmė, kad iš „Lietkabelio“ vykau į silpnesnę lygą, bet pas gerą trenerį, gerą komandą su aukštais tikslais. Norėjau pasisemti žaidybinės patirties, būti vienu iš pagrindinių žaidėjų.

Tarolis

– Kelios komandos Rumunijoje tokias geras sąlygas ir koks kontrastas yra su kitais klubais?

– Yra kokios 3–4 komandos, kurios gali pasiūlyti geras sąlygas. Viena tokių yra Oradėjos komanda – dabar ten žais Dovis Bičkauskis ir Martynas Paliukėnas, prieš ją žaidėme finale. Jie irgi turi gerą rėmėją, pinigų, nori laimėti lygą. Yra dar pora tikrai gerų ekipų, o su kitomis kontrastas didesnis.

– Žvelgiant porą metų atgal, ar sprendimas vykti į Rumuniją tada pačiam kėlė daug dvejonių?

– Kaip ir buvo abejonių, nežinojau, kas čia per lyga, nebuvau daug girdėjęs. Gal važiuoti, gal nevažiuoti... Lietuvoje visi galvojame, kad Rumunijos lyga silpna, ten nuvyksi ir žaisi visą gyvenimą. Abejojau, jog iš to lygio išvykti bus sunku. Bet kiek klausiau pažįstamų visi mane nuramino ir atsiliepė gerai. Nesakyčiau, kad sprendimas buvo greitas ir lengvas, bet jis išėjo man į naudą.

– Ar pačiam pirmieji ir antrieji metai Rumunijoje buvo skirtingi?

– Sezonai buvo apylygiai. Pirmąjį baigėme kovą dėl koronaviruso, antrajame viskas bus sėkmingiau, nes pasiekėme finalą, laimėjome, gavau finalo MVP. Ir pirmame sezone, jei nebūtų koronavirusas jo sustabdęs, manau, būtume finale kovoję dėl pirmos vietos.

– Minėjote D.Vujoševičių – kaip sekėsi dirbti su juo?

– Iš draugų irgi buvau apie jį girdėjęs, atvykęs pamačiau, kad pas jį tikrai nelengva. Turi kasdien sunkiai dirbti, kad jam įtiktumei. O kai jis pamato, kad nori, stengiesi, bandai kažką įrodyti, pradedi patikti ir jam. Buvo sunkios treniruotės, sunkus pasiruošimas, bet tai turbūt vienas geriausių trenerių, pas kuriuos esu buvęs, nemažai iš jo išmokau ir pasiėmiau, kas man padės ateityje.

– Kokių dalykų labiausiai išmoko darbas su D.Vujoševičiumi?

– Disciplinos, nes už kiekvieną mažiausią klaidą, blogai pastatytą užtvarą, ne laiku padarytą klaidą ant tavęs yra rėkiama, tu tiesiog semiesi iš jo patirties, stengiesi viską atlikti gerai, kad negautum velnių. Jis nori, kad žaidėjai visada viską darytų tobulai.

– Ar po šio legendinio trenerio mokyklos galite sakyti, kad po jo jau mažai ko bijotumėte?

– Tikrai taip, mažiau išsigąsčiau kitų. Ne veltui sakoma, kad praėjus tokius trenerius kitur yra lengviau. Pavyzdžiui, dabar Turkijoje esu 3 savaites, krūviai – nepalyginamai mažesni nei buvo Rumunijoje. Tiesa, kad po tokių trenerių po to yra lengviau.

Duško treniruotes rengdavo taip: ryte jos trukdavo nuo 2 iki 2,5 valandos, kartais užsitęsdavo net iki 3. Vakarais taip pat, nuo 2 iki 3 valandų. Į treniruotę turi atvykti jau pasiruošęs, apšilęs, nes iškart reikia bėgti, daryti viską pilna jėga, negali būti atsipalaidavęs, turi susikaupti, nepamiršti derinių, visko, ką treneris sako. Manau, kad visiems tik į naudą pabūti pas tokį trenerį.

– Po kiek laiko pripratote prie tokių krūvių?

– Net nežinau, ar dabar esu pripratęs (Juokiasi). Kasdien ateini, žinai, kas tavęs laukia, kad kelias valandas bėgsi pilna jėga. Nežinau, ar prie to galima priprasti. Ateini, susitaikai, kad reikės sunkiai dirbti, ir varai galvą nuleidęs. Tikrai buvo, kad grįžti namo, pavalgai, iškart į lovą, stengiesi kaip įmanoma pailsėti, kad pasiruoštum kitai treniruotei. Skaudėdavo kojas, visus raumenis. Laisvas dienas norisi leisti tik namie, nes žinodavai, kad rytoj laukia vėl tas pats.

Tarolis

– Kiek reikšmės pačiam turi laimėtas finalo MVP titulas?

– Manau, kad kiekvienam žaidėjui smagu gauti tokį titulą, nesvarbu, kokioje lygoje, nes tikrai ne visur galima tai padaryti. Finale ėjau žaisti, svarbiausias tikslas buvo auksas, o dėl asmeninių apdovanojimų nesukau galvos. Norėjau laimėti ir atnešti miestui pirmą vietą. Smagu, bet tai nebuvo mano tikslas.

– Kaip manote, ar MVP vardas padėjo naujo darbo paieškose?

– Nežinau, čia agento reiktų klausti, turbūt padėjo. Sunku pasakyti. Turbūt komandos neima neskambina dėl to, kad laimi MVP, žiūri ne tik tai, o visą sezoną.

– Tiems, kas jūsų nesekė pastaruosius porą metų, kaip apibūdintumėte, kuo pasikeitęs esate dabar?

– Kaip čia pasakius (Šypsosi). Labiausiai pasikeičiau tuo, kad įgavau nemažai pasitikėjimo, buvau vienas lyderių, o „Lietkabelyje“ toks nebuvau, buvau per vidurį, labiau prie atsarginių. Būdavo, kad išeini į aikštelę ir dvejoji, ar mesti tritaškį, ar prasiveržti, ar ką daryti. O Rumunijoje, gavus pasitikėjimo, rodos, gaunasi viskas automatiškai.

Tas pasitikėjimas dabar aukščiausiame lygyje ir tai labiausiai man davė naudos. Buvo momentų, kai tiek gerai jautiesi, išeini į aikštę ir žinai, kad prieš šitą komandą tikrai įmesi bent 20 taškų. Žinai, kad gali tai padaryti, ir padarai.

– Sakote, kad Rumunijoje algos buvo mokamos laiku, Turkijoje ko gero bus kitaip. Ar šis faktas nebaidė?

– Ne, ne pinigai buvo svarbiausias dalykas. Tokiu reikalu būčiau likęs Rumunijoje ir nesukęs galvos, nes ten jie nevėluoja niekada. Evaldas irgi sakė, kad dar laukia praeito sezono algos. Sakiau, kad man svarbiausia pasirodyti ir kitąmet patekti į geresnę komandą.

– Kokius tikslus sau keliatės artimiausiems metams?

– Turbūt kaip ir kiekvienas noriu iš savęs išspausti kuo daugiau. Svarbiausia man buvo patekti į gerą lygą, kur būtų stiprios komandos, čia pasirodyti ir žiūrėti, kur pakryps karjera. Svarbiausia šis sezonas, kad būtų be traumų ir viskas būtų gerai. Noriu po truputį laipteliais kilti aukštyn.

„Ilgoji pertrauka“: LKL klubų įvykusios permainos, laukiantys pasikeitimai, tikrasis „Lietkabelio“ biudžetas, buksuojantys „Ryto“ žaidėjai ir ar Kulbokos situacija nestabdo „Wolves“ nuo ėjimo rinkoje