Moterų krepšinio realybė: kodėl šlovę ir bankrotą skiria vos vienas žingsnis (9)

Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) greitai užgeso „Utenos“ klubo žvaigždė, kuri spindėjo pastaruosius dvejus metus.

Prieš 2013–2014 metų sezoną Rolandas Jarutis paskubomis per dvi savaites turėjo suburti ekipą, kadangi lygoje reikėjo 8 klubų tam, jog Vilniaus „Kibirkštis“ galėtų dalyvauti Eurolygoje.

Pirmąjį sezoną „Utena“ užėmė 6-ąją vietą, bet jau kitą vasarą visus nustebino, kai subūrė galingą sudėtį su Egle Šulčiūtė ir Sandra Linkevičiene priešakyje. Alfredo Vainausko auklėtinės debiutavo ir Europos taurėje, o tai buvo istorinis įvykis klubo metraščiuose. „Utena“ pateisino favoritės statusą ir laimėjo ne tik LMKL pirmenybes, bet ir LKF moterų taurę.

„Utenos“ meras Alvydas Katinas šypsojosi, spaudė rankas čempionėms ir dėkojo už šlovę, kurią jos atnešė į Uteną. Vis dėlto euforija greitai išblėso ir jau po kelių mėnesių savivaldybė gerokai sumažino paramą komandai.

Visas lyderes praradusi „Utena“ laimėjo LMKL reguliarųjį sezoną, bet pusfinalyje patyrė fiasko, o atsigauti nesugebėjo ir mažajame finale, tad liko ketvirta. LKF taurės finale to paties mero akivaizdoje taip pat patyrė nesėkmę ir tenkinosi sidabro medaliais.

Niekas nesitikėjo to, kas įvyko šiemet – savivaldybė nutraukė paramą „Utenos“ klubui. Toks atvejis skaudus, bet jis parodo moterų krepšinio nūdieną, jog komandos yra valdžios žaislas ir tik laiko klausimas, kada jis nusibos.

Absoliučiai visos LMKL komandos visiškai priklausomos nuo savivaldybės malonės. Jeigu vieną dieną Šiaulių, Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno miesto savivaldybės staiga nutrauktų paramą ekipoms, jas ištiktų „Utenos“ likimas. Analogiška situacija yra su Ukmergės ekipa, kuri LMKL debiutuos šį sezoną, bet tik dėka savivaldybės lėšų.

LMKL čempionės Kauno rajono „Hoptrans-Sirenos“ ar vicečempionė Marijampolės „Sūduva“ taip pat priklausomos nuo valdžios, bet jos turi po stiprų rėmėją: Garliavoje žaidžiančią ekipą remia „Hoptrans“ logistikos įmonė, o marijampolietes – „Mantinga“, kurios bandelių, picų ir kitų maisto produktų pilni prekybos centai. Kartais net ir vienas stiprus rėmėjas sugalvoja pasitraukti ir klubas žlunga – taip nutiko 2012 metais, kai Kauno „VIČI-Aistės“ tapo čempionėmis, bet pagrindinis rėmėjas pasitraukė ir ekipa išnyko. Dabar Visvaldo Matijošaičio įmonė remia vyrų krepšinį – Kauno „Žalgirį“.

Akivaizdu, kad privatus sektorius nenori remti moterų krepšinio. Smulkių rėmėjų turi visos komandos, bet jų skiriamos sumos tokios juokingos, kad be savivaldybės indėlio jos tiesiog neišgyventų. Lietuvoje moterų krepšinis niekada nesuklestės, jeigu klubai bus tarsi valdžios žaisliukas, kuris bus numetamas, kai nusibos arba kai pasikeis „muziką užsakantys“ asmenys mieste.

Ir nenustebkite, jeigu po kelių metų čempionės paskelbs dingstančios iš krepšinio žemėlapio arba taip susiveržiančios diržus, jog žais tik su jaunomis krepšininkėmis, kurios per sezoną neiškovos nė vienos pergalės. Tokia yra moterų krepšinio dabartis mūsų šalyje.