Mitus apie „čigonyną“ griaunantis lietuvis ramina kolegas, bet patobulinęs kritikuotą savybę pats norėtų grįžti į gimtinę (7)

Vaido Kariniausko karjera pastaruosius kelerius metus klostėsi labai įdomiai. Sekė etapas Kauno „Žalgirio“ dubleriuose, šansas pagrindinėje komandoje, vėliau – rinktinėje, tačiau vėliau įžaidėjas turėjo ir ne tokį sėkmingą sezoną Italijoje bei galiausiai išvyko žaisti į Rumuniją.

Kaip bebūtų, 24-erių V.Kariniauskui viso šito karjeros etapo metu netrūko iššūkių, permainų, sunkumų, tačiau taip pat – ir čempiono titulų.

Šiais metais jis jau ketvirtą kartą iš eilės savo trofėjų kolekciją galėjo papildyti nauju apdovanojimu: iš pradžių jis laimėjo Lietuvos krepšinio lygą („Betsafe–LKL“), vėliau – antrąją Graikijos lygą, pernai ir šiemet čempionu tapo Rumunijoje.

„Sezonas man buvo neblogas, nes ne tik tapau čempionu – ir asmeniniai rodikliai buvo geri“, – šypsojosi V.Kariniauskas.

Rumunijos lygoje lietuvis, atstovavęs Oradios CSM komandai, per 26 minutes pelnydavo po 12,4 taško, atkovodavo po 2,8 kamuolio, atlikdavo po 3,6 rezultatyvaus perdavimo ir rinko po 12,3 naudingumo balo.

Labiausiai gynėją džiugina faktas, kas jis galėjo jaustis reikalingas komandai. Dar anksčiau jis ne kartą pripažino, jog pasitikėjimas savimi yra tas dalykas, kurio jam šiuo etapu reikia labiausiai.

„Buvau vienas iš svarbiausių žaidėjų, daug derinių sukosi aplink mane, daug laiko praleisdavau su kamuoliu. Žaidžiau Rumunijoje, tai turėjau rodyti gerus dalykus, nieko juk dabar niekuo nenustebinsi (Šypsosi).

Aišku, man svarbu ir laimėti, o kai taip būna, viskas savaime pavyksta. Džiugu, kad visur, kur žaidžiau pastaruoju metu, laimėdavau titulus: reikėdavo tik pačiam sužaisti gerai, tai va, šįkart pavyko“, – Krepsinis.net sakė jis.

Chuliganai – taip kai kuriuos Rumunijos sporto sirgalius juokais apibūdina V.Kariniauskas. Kadangi Oradios mieste nebuvo futbolo klubo, visi telkėsi palaikyti jo atstovaujamos ekipos. 3 tūkstančių vietų arena nuolat būdavo pilna – pastebi lietuvis. Pavyzdžiui, LKL čempionate tik keturias pajėgiausias ekipas palaikydavo vidutiniškai 3 tūkst. ar daugiau aistruolių.

„Mūsų sirgaliai dėl šios priežasties buvo geriausi Rumunijoje, jie sukurdavo puikią atmosferą. Kuomet žaidžiau Klužo Napokoje, turėjome 12 tūkstančių vietų areną, todėl kai į ją ateidavo 4–5 tūkstančiai sirgalių, jausmas būdavo ne tas.

O kai į rungtynes ateina futbolo sirgaliai, iškart pasijaučia, nes jie – kaip chuliganai“, – juokėsi V.Kariniauskas, vis tik pridėjęs, jog iki karščiausių Europoje graikų rumunams dar labai toli.

„Iš manęs visi vis reikalavo, kad mesčiau tritaškius. Pagaliau turiu gerą procentą“, – kvatodamas džiaugėsi V.Kariniauskas. Rumunijos lygoje jis buvo vienas taiklesnių metikų – tritaškių per 29 sužaistų mačų sezoną pataikė 42 iš 93 bei fiksavo 45 procentų vidurkį.

Palyginimui, praėjusį sezoną tritaškius Rumunijoje jis metė 22 proc. taiklumu, Italijoje – vos 8 proc.

Kas tai lėmė?

„Nemanau, kad patobulėjo metimas, jį neblogą turėjau ir iki tol, tačiau gal grįžo pasitikėjimas savimi. Treneris mane stūmė į priekį, skatino, tikėjo manimi nuo pirmos dienos, dirbo su manimi papildomai ir tai davė rezultatą“, – vardino jis.

Tarp Lietuvos krepšininkų Rumunija jau tikrai nebėra neatrasta šalis – čia kasmet vis išvyksta po kelis mūsų šalies žaidėjus. Kartu su Vaidu Oradios komandoje žaidė ir Artūras Valeika, o finale lietuvių tandemas susitiko su Mariumi Runkausku.

Bičiulystė padėjo užmegzti ryšį su A.Valeika ir aikštelėje – neabejoja V.Kariniauskas.

„Su Artūru visur gyvendavome kartu, jis kai yra „centras“, tai pikenrolus vis kartu sužaisdavome. Lietuviškai per treniruotes taip pat susikalbėdavome, nereikėdavo liežuvio laužyti. Vis tiek lietuviai vienas kitą žvilgsniu supranta, yra kitoks ryšys nei su kitataučiais. Geriausiai žaisti su jais“, – mano gynėjas.

Nors Rumunija ir yra gana populiari tarp lietuvių, esminis jų užduodamas klausimas, kurio ne kartą sulaukė ir V.Kariniauskas, buvo: kokia šioje šalyje situacija su romais? Jų 19 milijonų gyventojų populiacijos šalyje gyvena apie pusė milijono.

Pats V.Kariniauskas niekada neturėjo problemų įsitvirtinant Rumunijoje, su čigonais nesusidūrė ir gali tik paneigti tvyrančius mitus bei nuraminti tautiečius – čia vykti žaisti verta.

„Man čia sunku nebuvo, nes visur priprantu greitai. Čia viskas tas pats, tik žmonės šneka kita gimtąja kalba, tačiau vis tiek visi kalba ir angliškai, kultūra nėra labai kitokia.

Visi sako, kad čia – čigonynas, bet tai – tik stereotipas. Žmonės čia – tokie patys kaip Lietuvoje. Visi lietuviai, kurie čia atvyksta, būna nustebę, nes prisiklauso apie čigonynus, o čia to neranda. Kai vyksti į rungtynes ir pravažiuoji kaimus, gal kažką ir pamatai, bet miestuose – tikrai ne“, – pasakoja jis.

Po šio sezono gynėjas tapo laisvuoju agentu ir nors kitiems kolegoms sako, kad  vykti į Rumuniją yra geras variantas, tačiau pats pagalvoja ir apie grįžimą į Lietuvą. Didelių reikalavimų lietuvis būsimai komandai neturi: nesvarbu miestas, nesvarbu termometro laipsnių stulpelis, svarbiausia – būti tarp kertinių žaidėjų savo ekipoje.

„Žiūrėsime, kokie pasiūlymai ateis, norų yra daug, bet matysime, kaip bus. Noriu žaisti ten, kur būsiu reikalingas ir galėsiu būti pirma opcija, o ne antras įžaidėjas. Aišku, jei ateitų geras pasiūlymas iš geresnių lygų, važiuočiau, bet kol kas nieko nežinau, sunku kažką pasakyti.

Laukiu pasiūlymo iš dabartinės komandos, jie nori, kad likčiau, žais Čempionų lygoje, tai čia bus vienas iš variantų. O jei kažkas netiks, lauksiu pasiūlymų toliau.

Į Lietuvą visada norisi, bet ne visada čia būna geriausias variantas. Bet jei taip būtų, mielai į Lietuvą grįžčiau“, – sakė krepšininkas.