Meksikoje pabuvojęs O.Matulionis: apie maistą, kultūrą, krepšinį ir neegzistuojančią žingsnių taisyklę (5)

Meksika – viena didžiausių ir įspūdingiausių šalių, kupina kontrastų. Ji gali pasigirti kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu, kultūriniais paminklais ir nepakartojamais vietiniais patiekalais.

Galimybę pabuvoti šioje šalyje, susipažinti su ja ir išbandyti meksikietišką krepšinį turėjo ir keli jaunieji Lietuvos krepšininkai. Vienas jų – Osvaldas Matulionis. Žaidėjas, praėjusį sezoną atstovavęs Pernu „Parnu“ klubui, su portalu Krepsinis.net pasidalino kelionės įspūdžiais, papasakojo, kuo krepšinis Lietuvoje skiriasi nuo meksikietiškojo ir kokie teisėjavimo ypatumai vertė rungtyniauti sukandus dantis.

– Kokius įspūdžius atsivežėte iš tolimosios Meksikos? – Krepsinis.net paklausė O.Matulionio.

– Įspūdžių – tikrai nemažai, nes nemažą laiko dalį skyrėme ne tik rungtynėms bei treniruotėms, bet ir šalies pažinimui. Teko aplankyti keletą muziejų, vietinius restoranus, įžymias miesto aikštes ir kitas vietas. Žinoma, mums, lietuviams, visada neįprasta pamatyti milžiniško dydžio miestą, kuriame gyvena 20 milijonų žmonių. Vis tik didžiausią įspūdį paliko už sostinės – Meksiko – bene 50 kilometrų nutolusios Actekų civilizacijos piramidės, miestų liekanos. 

 – Ar nebuvo sunku prisitaikyti prie visiškai kitokios aplinkos?

– Meksike buvo tikrai nelengva, nes miestas – įsikūręs dviejų su puse kilometrų aukštyje, tad buvo sunku bėgioti, šiek tiek jautėsi ir deguonies trūkumas. Taip pat prisidėjo ir devynių valandų skirtumas. Vos atvykus buvo neįprasta, jog aplinkui buvo gausu pareigūnų, tačiau vėliau prie to pripratome. Miesto centre žmonės lygiai tokie patys, kaip ir mes, – daug turistų, tad vietiniams daug emocijų nesukėlėme.

– Kuo Meksikos kultūra skiriasi nuo Europos šalių?

– Palyginti kultūrą yra gana sudėtinga, nes bendrauti su vietiniais daug neteko. Vis tik Meksike matomas ryškus gyvenimo lygių skirtumas: miesto pakraščiuose – lūšnynai, nedideli vienaukščiai namukai, kuriuose žmonės turi savo verslą, parduotuvėles ir iš savo rajono galbūt niekada gyvenime neišvyksta. Artėjant prie miesto centro, matoma vis didesnė prabanga: yra atskiri turtuolių rajonai, firminės parduotuvės. Lietuvoje ar Estijoje nepamatysime skurdžių rajonų, gyvenimo lygis tikrai aukštesnis.

– Kokį įspūdį paliko vietiniai patiekalai?

– Maistas nebuvo toks aštrus, kaip visi kalba ir kuo mus gąsdino patys vietiniai žmonės. Populiariausias ir skaniausias maistas buvo taco. Tai – paplotėlis, kuriame įvyniota mėsa, svogūnai ir aštrus padažas. Taco galima nusipirkti ir gatvėje, jie kepami panašiai kaip pas mus kebabai, jų pilna kiekviename kampe. Tik gaila, jog šio patiekalo nebūdavo viešbučio, kuriame valgydavome, restorane. Čia stovėjo švediškas stalas, tad kiekvienas tikrai rasdavome ką skanaus ir ne itin aštraus suvalgyti.

– Kokią svarbą Meksikoje turi krepšinis?

– Šioje šalyje krepšinis – užima antrą arba trečią vietą, nes vyrauja futbolas ir beisbolas. Vis dėlto kiek teko girdėti, paskutiniu metu krepšinis čia sparčiai populiarėja ir prie to prisideda NBA lyga. Dėl jos žmonės tiesiog pamišę, visi turi savo dievukus, mėgstamiausias komandas, stebi jų rungtynes. NBA neretai organizuoja draugiškus mačus Meksikoje, o artėjantį sezoną čia numatomos ir vienerios reguliariojo sezono rungtynės.

– Kuo meksikietiškas krepšinis skiriasi nuo europietiškojo?

– Skirtumas – akivaizdus, jį pajusti teko ir savu kailiu. Pats žaidimo tempas – kur kas greitesnis, galima jausti NBA stilių. Teisėjai leidžia didesnį fizinį kontaktą, toleruoja grubų žaidimą, kartais nefiksuojamos net tokios pražangos, kokios Europoje gali būti traktuojamos kaip nesportinės. Taip pat ir žingsnių taisyklė Meksikoje, rodos, neegzistuoja. Gal tai buvo tik sutapimas, parinkti ne patys profesionaliausi teisėjai, tačiau iki pat paskutinio mačo teko žaisti sukandus dantis ir bandant prisitaikyti prie kitokio krepšinio. Džiaugiuosi, jog pamačiau, kaip krepšinis žaidžiamas kitame pasaulio krašte, kokie jo ypatumai. Išmokau tai, kad neverta kreipti dėmesio į teisėjus ir kitus veiksnius. Teisėjai dirba savo darbą, o krepšininkai turi dirbti savo. Jei pats jį atliksi gerai, jokie pašaliniai faktoriai tikrai nesutrukdys.

„„Ilgoji pertrauka“: įtakingiausių Lietuvos krepšinio asmenų „Top 15“: krepšininkai, esami ir buvę treneriai, funkcionieriai, klubų vadovai, agentai ir net podkasteriai.