M.Lukauskis: apie „Lietkabelio“ sėkmę ir pagrindinę problemą, antrą jaunystę bei brolių Lavrinovičių reikšmę (4) interviu

Panevėžio „Lietkabelis“ šį sezoną yra vienas ryškiausių klubų Lietuvos krepšinyje. Europos taurėje vos debiutuoti spėjusi ekipa jau užsitikrino vietą antrame etape, o Lietuvos krepšinio lygoje taip pat yra viena lyderių.

Vienu svarbesnių žmonių „Lietkabelyje“ yra ir veteranas Mindaugas Lukauskis. LKL pirmenybėse po 10,5 taško pelnantis, 2,7 kamuolio atkovojantis ir 3,6 rezultatyvaus perdavimo atliekantis krepšininkas nusispjauna per petį, kalbėdamas apie savo fizinę formą. „Poilsio man dar nereikia“, – sako M.Lukauskis.

Veteranas papasakojo apie atmosferą „Lietkabelyje“, ekipos džiaugsmus ir problemas, antrą vyresniųjų jaunystę bei brolius Lavrinovičius.

– „Lietkabelis“ jau užsitikrino vietą kitame Europos taurės etape, yra tarp trijų geriausių LKL ekipų. Atrodytų, sezono pradžia, tikrai puiki, o kaip ją įvertintumėte jūs?

– Nežinau, ar man pačiam derėtų vertinti, bet rezultatais tiek valdžia, tiek treneriai, tiek žaidėjai turėtų būti patenkinti. Kol kas rezultatai tokie, kuriais reiktų džiaugtis. Tiek LKL, tiek Europos taurėje stengiamės, kovojame – prieš visus nelaimėsi. O keli pralaimėjimai – nieko baisaus. Europos taurėje dalis „Lietkabelio“ žaidėjų rungtyniauja išvis pirmąkart karjeroje, tai jiems nemažas iššūkis, su kuriuo visi tvarkomės neblogai.

– Kalbant apie problemas, kol kas „Lietkabeliui“ šlubuoja kova dėl kamuolių.

– Taip, turime šią problemėlę tiek Europos taurėje, tiek LKL. Kažkaip nelabai mums sekasi šis dalykas. Rodos, stengiamės, treneriai tai akcentuoja ir su laiku tikimės tai pagerinti. Kažkiek galbūt trūko ir Darjušo Lavrinovičiaus, bet centimetrų turime ir be jo. Gal koją kišo išsiblaškymas ar nesusikaupimas.

– Kuomet komandoms pavyksta iškovoti nemažai pergalių, pralaimėjimai neretai imami priimti skaudžiai. Ar „Lietkabelis“ su tuo susidūrė, pavyzdžiui, pastarajame dramatiškame mače su Utenos „Juventus“?

– Nėra ką skaudžiai priimti: jie atvažiavo, įveikė mus ir išvažiavo. Gal buvome nesusikaupę, gal neįvertinome jų dėl pozicijos turnyrinėje lentelėje. Visi puikiai žino, kad LKL lygis yra pakilęs ir žaisti turi su kiekviena komanda. Kiekvieno atsipalaidavimo metu iškart būsi nubaustas. Mus ir nubaudė. O pralaimėjime nėra tragedijos: sportas – toks jau reikalas.

– Jei vasarą kas nors būtų pasakęs, kad „Lietkabelis“ rungtyniaus Europos taurėje ir ten vietą antrame etape užsitikrins anksčiau nei Vilniaus „Lietuvos rytas“, turbūt tai būtų skambėję neįtikėtinai.

– (Juokiasi) Ko gero, bet mūsų situacijos yra skirtingos. „Lietuvos rytas“ dabar taip pat rungtyniauja gerai, turi daug mačų namie ir turi kozirius savo rankose. Atžaidė rungtynes išvykoje, dabar laimės namuose ir pateks į kitą etapą.

Mums tvarkaraštis susidėliojo šiek tiek kitaip, labai psichologiškai svarbios buvo pirmosios rungtynės namie, vėliau laimėjome dar vienerias. Galėjome laimėti ir daugiau mačų, bet pralaimėjome per žioplumą. Bet dabar svarbiausia, kad esame kitame etape.

– Lietuvos krepšinyje kas kelerius metus vis įvyksta tam tikri lūžiai, kuomet kažkuri komanda įsiterpia į jau įprastą prizininkų rikiuotę. Pavyzdžiui, šiemet tą daro „Lietkabelis“, kol tuo tarpu „Šiauliai“ kaip tik yra nusiritę į dugną.

– Tokie dalykai labiausiai priklauso nuo rėmėjų, miesto ir komandų valdžios. Susideda daug dalykų ir viską vėliau lemia tai, kokia linkme dirba komandų vadovai, kokių rezultatų siekia. Dėl to matome, kur dabar yra Panevėžys. Čia nuoseklus darbas vyko jau ne vienerius metus. Tuo tarpu Šiauliuose pavedė rėmėjai ir taip gavosi. Surinkta jauna komanda, kuriai reikia ir laiko, ir įdirbio.

– Jums pačiam šis sezonas yra tikrai neblogas ir asmeniškai.

– Savo indėlio nesu linkęs vertinti pagal statistiką ir panašius dalykus. Nemažą dalį karjeros buvau tas, kuris atlikdavo juodą darbą gynyboje, o taškų rinkimas man niekada nebuvo stiprioji pusė. Aišku, galiu juos pelnyti, bet nesureikšminu statistinių rodiklių, nes svarbiausia – komandos pergalės.

Džiaugiuosi, kad kol kas viskas gerai yra su sveikata (nusispjauna per petį), turiu ir noro, ir jėgų. Svarbu, kad nebūtų traumų, o visą kitą laikas parodys.

– „Lietkabelyje“ apskritai nemažą vaidmenį vaidina vyresni žaidėjai. Ar nebaisu, kad sezono eigoje veteranai gali pradėti byrėti?

– Nuo traumų niekas nėra apsaugotas. Nebūtina būti veteranu, ir jauni žaidėjai gali susitraumuoti. O ir einant gatve galima paslysti ir gauti trauma. Būtų smagu, kad traumų išvengtume ir rezultatams tai nepakenktų. Stengiamės save saugoti, prisižiūrėti. Nors, aišku, ateina laikas sezono viduryje, kuomet imi jausti nuovargį. Tada stengiesi pastiprinti organizmą ir kuo labiau save apsaugoti.

– Rungtyniaujate jau 20 metų. Ar su amžiumi kinta treniravimosi rutina ir pasiruošimas rungtynėms?

– Treniruotės skiriasi jau dėl to, kad treneriai turi vis kitokias sistemas. Kiekviename klube tai skiriasi. Aišku, dabar jau atsiranda kažkokie pritaikymai prie amžiaus, nors man asmeniškai to dar nereikia. Nejaučiu būtinybės. Kartais treneris leidžia ilgiau pailsėti, į kokią treniruotę leidžia neatvykti, bet ilsėtis nejaučiu reikalo.

Su amžiumi pats imi jausti, suprasti, kur gali pataupyti jėgas, o kur turi atiduoti daugiau. Žinant savo kūną ir galimybes, stengiesi kuo labiau pritaikyti sportą prie savęs.

– Šį sezoną labai galingai atrodo Kšištofas Lavrinovičius. Galima sakyti, kad broliui – antra jaunystė?

– Čia turbūt mums visiems veteranams yra antra jaunystė (Juokiasi). Visi kupini jėgų, noro, jaučia malonumą ir apie nuovargį negalvoja. Kol situacija džiugi, tai tik prideda jėgų ir pagerina atmosferą.

– Veikiausiai ir brolių turėjimas komandoje taip pat yra vienas geros atmosferos faktorių?

– Jie nuotaikų tikrai nepaliūdina (Juokiasi). Kai man yra tekę su jais žaisti, viską jau žinau. Tiems, kas rungtyniauja su jais pirmą kartą, gal yra įdomiau ir dar smagiau. Rūbinėje tikrai visada linksma, jie visada šneka, turi ką pasakyti ir gero, ir blogo. Tokie žmonės tik sustiprina kolektyvą. Nuo to, kad turime juos abu, mums tik geriau tiek iš mūsų perspektyvos, tiek kalbant apie susidomėjimą mūsų komanda.

– Kaip manote, kiek toli šį sezoną gali nukeliauti „Lietkabelis“?

– Sunku kažką prognozuoti. Sakyčiau, tai būtų net neteisinga. Jau kalbėjome apie traumas: jei jų nebus – bus vienaip, jei bus – bus kitaip. Jei iškristų keli žaidėjai, viskas apsiverstų aukštyn kojomis. Neverta žiūrėti į tolį, reikia žaisti, treniruotis ir gyventi šia diena. Visi vis šneka apie medalius. Kai ateis laikas pažiūrėsime, bus tie medaliai ar ne.

„Ilgoji pertrauka“: Eurolygos pirmo rato apdovanojimai, kurios komandos kris žemyn, kurios – kils aukštyn, kur įsitaisys „Žalgiris“ ir Lekavičiui nemaloni kategorija