M.Grigonis: apie Ispanijos krepšinį, rimčiausius varžovus B.Olesoną ir S.Llullą bei savarankiškumo išmokiusią legionieriaus patirtį (7) interviu

Startavus 2015 metams, portalas Krepsinis.net pradeda naują straipsnių ciklą. Kiekvieną savaitę kviesime jus skirti dėmesį užsienyje rungtyniaujantiems lietuviams ir pateiksime jums pašnekesį su vienu iš jų.

Gynėjas Marius Grigonis jau antrą sezoną džiaugiasi kaitinančia Ispanijos saule: metus praleidęs antroje šios šalies lygoje, praėjusią vasarą lietuvis pasirašė sutartį su pajėgiausiose šalies pirmenybėse žaidžiančia Manresos „La Bruixa d‘Or“ komanda.

Nors M.Grigonio atstovaujamai ekipai kol kas sunkiai sekasi siekti pergalių, pats 20-metis yra antras naudingiausias žaidėjas Manresos klube ir ne kartą pademonstravo solidų žaidimą net prieš rimčiausius oponentus.

Mintimis apie Ispanijos pirmenybių lygį, sunkiausiai sustabdomus varžovus, užsienyje užklupusius buities rūpesčius ir ateitį Lietuvos rinktinėje M.Grigonis mielai pasidalino su portalu Krepsinis.net.

– Mariau, kaip sekėsi prisitaikyti prie naujos šalies ir naujos kultūros?

– Ispanija – tokia šalis, kurioje, manau, nesunku prisitaikyti: šilti žmonės, oras geras, maistas puikus, kalba taip pat nėra labai sunki. Pagrindinius dalykus jau pramokau, apsiperkant susikalbėti galiu, o laisvai susišnekėti su vietiniais ir suprasti viską, ką jie sako, yra sunkiau. Tačiau manau, kad po truputį įprasiu.

– Ar pasiilgsti Lietuvos?

– (Atsidusta) Žinoma... Bet aplankyti atvažiuoja draugė, draugai, tai yra smagiau. Su Ispanijoje žaidžiančiais lietuviai didelio ryšio nepalaikau: su Mindaugu Kuzminsku susitikę prieš mačą persimetame pora žodžių ir tiek. Praėjusį sezoną antroje lygoje žaidėme su Osvaldu Matulioniu, tai pasikalbėdavome. Ispanijoje rungtyniavo ir Justas Tamulis, bet jis ir šiaip yra geras mano bičiulis, tad ryšį palaikome.

– Dažnai teigiama, kad Ispanijos pirmenybės – stipriausios Europoje. Pritari tam?

– Nepaisant to, jog neseniai buvo užsiminta apie aukštą Turkijos čempionato lygį, esu tos nuomonės, kad Ispanijos čempionatas yra pajėgiausias. Madrido „Real“, Malagos „Unicaja“, Barselonos „Barcelona“, Valensijos „Valencia“ – visos šios komandos yra Eurolygos lygio. Nežinau, ar kitose šalyse susidarytų tokio ilgio sąrašas. Ispanijoje yra apie dešimt klubų, kovojančių panašiame lygyje ir pretenduojančių į geriausių aštuntuką. Mano komanda į tokias turnyrinės lentelės pozicijas nesitaiko, o su tais, kas yra antroje lentelės pusėje, galima žaisti.

– Kol kas Manresos komanda Ispanijos čempionate yra gana žemai. Kokius tikslus šiam sezonui turi ekipa?

– Su biudžetu, kuris yra mažiausias visose pirmenybėse, pagrindinis tikslas – išlikti pirmoje lygoje. Sezono pradžioje turėjome šiek tiek problemų, keitėsi žaidėjai, bet dabar viskas yra gana stabilu. Mūsų netrukus laukia nemažai rungtynių su silpnesnėmis komandomis namie, tad savo tikslą turėtume įgyvendinti.

– Kokia atmosfera šiuo metu yra komandoje?

– Ekipoje yra nemažai legionierių, visi draugiški, tik gal šiemet komanda kiek vyresnė – daug žaidėjų turi šeimas, tad už krepšinio aikštelės nelabai ką kartu nuveikiame. Be abejo, žaidimas su vyresniais turi savų pliusų – komandos draugai pasidalina patirtimi, duoda patarimų, visi rimčiau į viską žiūri, nes žino, ko čia atvyko.

– Kokios patirties krepšininkui suteikia užsienyje praleistas laikas?

– Legionieriaus patirtis yra visapusiškai naudinga – tiek asmeniškai, tiek kaip sportininkui. Visą gyvenimą rungtyniaujant tik savo šalyje, nesužinosi, kaip tau seksis kitur ir ko esi vertas. Kai gyveni vienas, visko išmoksti: plauti indus, skalbti, tvarkytis kambarį, gaminti. Mamos nėra – viską padaryti turi pats (Juokiasi). Būnant krepšininku užsienyje, gali praplėsti savo akiratį, tapti universalesniu, pamatyti, jog galima žaisti kitaip. Pavyzdžiui, Ispanijos krepšinis, lyginant su Lietuva, yra greitesnis ir labiau paremtas tritaškiais.

– Ką labiausiai patobulinai per šį etapą Ispanijoje?

– Metimą. Čia atvažiavęs pradėjau dažniau atakuoti krepšį nei iki tol. Taip pat pagerėjo ir gynyba, nes rungtyniaujant tokiame lygyje esi priverstas gintis gerai. Ateityje dar norėčiau patobulinti daugelį savo žaidimo elementų, tačiau labiausiai siekiu būti greitesniu ir techniškai varyti kamuolį.

– Ispanijos čempionate teko susidurti su daug aukšto lygio krepšininkų. Kurie varžovai sukėlė daugiausiai sunkumų?

– Geriausią gynybą, manau, demonstruoja Bradas Olesonas, o aikštėje sunku pagauti Sergio Llullą. Žvelgiant į „Real“ bei „Barcelona“ ekipas, beveik visus jų žaidėjus sustabdyti yra labai sunku.

– Kontraktas su „La Bruixa d‘Or“ galios dar kitą sezoną. Planuoji likti Ispanijoje?

– Tiesą sakant, jau pripratau prie Ispanijos ir, jei pavyks, tikiuosi čia praleisti dar daug metų.

– Neseniai Jonas Vainauskas savo interviu minėjo, kad esi vertas kvietimo į rinktinės stovyklą. Norėtumei jo sulaukti?

– Kas tokio kvietimo nenorėtų (Juokiasi)? Tik nemanau, jog yra šansų patekti į pagrindinę sudėtį. Kvietimas į rinktinę būtų malonus, tačiau tai greičiausiai ir liktų kvietimu. Praėjusiais metais irgi buvau išplėstiniame sąraše, bet suprantama, kad man dar ne laikas rungtyniauti nacionalinėje komandoje. Dar nemažai trūksta (Juokiasi). Kai pažaidi prieš gerus žaidėjus, pamatai, jog dar reikia daug daug dirbti. Gal sulaukus maždaug 25-erių ir būtų galima galvoti apie tai, bet viskas priklausys nuo to, kaip tobulėsiu bei kokia situacija bus rinktinėje.

„Ilgoji pertrauka“. ankstyvas žvilgsnis į vyrų Europos čempionatą: autsaideriai, tamsieji arkliukai, galinčios nustebintis rinktinės, galinčios pridaryti bėdų, pretendentai į medalius, favoritai ir palankiausia bei nepalankiausia grupė lietuviams