Lygos MVP siekiantis tapti „CBet“ vedlys papasakojo apie pažintį su A.Cowanu ir tėtį NBA

Penktadienio popietę „Betsafe-LKL“ „Instagram“ paskyroje gyvos transliacijos metu, kurią pristato draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“, LKL reporteris Aistis Michailovskis bendravo su įspūdingą atkarpą pastaruoju metu žaidžiančiu Jonavos „CBet“ klubo lyderiu Brandonu Childressu.

Amerikietis buvo paklaustas apie įvairius savo karjeros ar ankstyvos vaikystės etapus: nuo pažinties su Vilniaus „Wolves Twinsbet“ vedliu Anthony Cowanu ir NBA žaidusio tėčio Randolpho istorijų, iki akistatų su dabartinėmis stipriausios pasaulio lygos žvaigždėmis ir siekio tapti „Betsafe-LKL“ MVP.

LKL.lt pateikia išsamią daugiau nei pusvalandį trukusio pokalbio ištrauką. Visą interviu galite pasiekti „Betsafe-LKL“ „Instagram“ paskyroje.

– Kaip jums sekasi? Kaip praėjo penktadienis?

– Kol kas viskas buvo gerai, šiandien atsikėliau anksti. Prieš eidamas į treniruotę pasikalbėjau su šeima. Tada nuėjau į treniruotę, atlikau rutiną prieš treniruotę. Treniruotėje ruošėmės rytoj vyksiančioms svarbioms rungtynėms. Taigi, penktadienis buvo gana ramus. Svarbiausia, kad ruošėmės rytojui.

– Kiek sunku bendrauti su šeima ir draugais JAV dėl laiko skirtumo ir kitų dalykų?

– Gali būti sunku. Maniau, kad gali būti sunku, kai pirmą kartą čia atvykau, nes išvykau kalėdų dieną. Kalėdos man yra ypatinga šventė, kai galiu praleisti laiką su šeima. Bet dabar, jau pripratau prie to. Man tai jau penktieji metai. Taigi būti toli nuo šeimos nėra naujas dalykas. Mano tėvas kurį laiką profesionaliai žaidė krepšinį užsienyje. Taigi, man tai buvo įprastas dalykas. Bet niekada nėra lengva atsisveikinti. Bet taip pat labai malonu, kai grįžtu namo arba kai jie atvyksta į svečius.

– Kai jus pristatinėjau, pavadinau jus „Kill Roy“. Ar tai yra kokia nors pravardė, ar ji turi kokią nors gilesnę potekstę?

– Treniravausi Majamyje 2022-ųjų sausį. Tai vyko praėjus septyniems mėnesiams po to, kai man, buvo atlikta kelio sąnario operacija. Ir mano tuometinis treneris Majamyje, vardu Ronnie Tayloras, davė man pravardę. Man labai gerai sekėsi, tuo metu visada buvau geriausias žaidėjas salėje, o joje buvo keli NBA žaidėjai. Šią motyvaciją perkėliau į tuos metus Estijoje. Tais metais turėjau puikią vasarą, sužaidžiau keletą gerų rungtynių Majamio turnyre. Nuo to laiko man prigijo tokia pravardė. Aš tiesiog leidau tam nutikti.

– Vėliau grįšime prie Majamio profesionalų lygos. Bet pirmiausia, nuo sausio mėnesio esate Lietuvoje. Žiema nėra geriausias metas aplankyti Lietuvą pirmąkart.

– Ne, buvo labai šalta. Bet, kaip jau sakiau, Estijoje esu žaidęs anksčiau. Todėl nesakysiu, kad esu prie to pripratęs, bet smarkūs vėjai, šaltos dienos man nebuvo naujiena. Buvau pasiruošęs, buvau daugiau nei pasiruošęs.

– Kalbant apie krepšinį, jūs čia dominuojate, vidutiniškai pelnote 19 taškų. Ar tai jūsų geriausias karjeros metas? Ar dabar žaidžiate geriau nei bet kada anksčiau?

– Galima taip sakyti. Galima sakyti, kad tik dabar įžengiau į savo geriausius metus. Jaučiu, kad pagaliau atsidūriau tokioje padėtyje, kurioje man patogu būti savimi. Mano komandos draugai atlieka svarbų vaidmenį mano sėkmėje. Jie leidžia man būti kūrybingam, nesvarbu, ar tai būtų taškai, ar kamuolio skirstymas. Be to, žaidžiant pas trenerį, kurį turiu dabar, kuris turėjo gerų gynėjų, žaidusių pas jį, tai suteikė man daug motyvacijos. Ir tai man labai padėjo. Akivaizdu, kad tai yra sunkus darbas, kurį įdėjau tarpsezoniu. Bet jei turėčiau ką nors išskirti, tai tikrai savo komandos draugus ir trenerius.

– Stebėjau, kaip žaidžiate, ir pamačiau, kad jums neblogai sekasi provokuoti pražangas. Mažiausiai esate išmetęs šešis baudos metimus, o daugiausiai – net 16. Kaip jūs to išmokote?

– Tiesą sakant, tiesiog turėdamas puikius veteranus. Net koledže. Žaidžiau daug sunkių minučių, mano treneriai man tiesiog nurodė tam tikrus dalykus, kuriuos turiu daryti. Kaip išprovokuoti pražangas, ypač prieš agresyvius gynėjus. Nenoriu daug pasakoti, nes nenoriu išduoti savo paslapčių. Bet tiesiog šiek tiek išmanau žaidimą. Ir, aišku, žiūriu vaizdo medžiagą, tendencijas ir tai, ką mane ginsiantis žmogus ruošiasi daryti prieš mane. Aš nesistengiu į žaidimą eiti bandydamas išprovokuoti pražangą. Žaidžiant pikenrolą, jie kyla į viršų, žinai, kad jie yra šalia manęs. Tai tiesiog smulkmenos, kurias per savo karjerą perpratau.

– Turėsite man duoti keletą pamokų, aš irgi noriu to išmokti.

– Supratau tave. Tiesiog ateik į „Beach Hill“ akademiją.

– Mes jau šiek tiek kalbėjomės anksčiau ir jūs sakėte, kad jei nebūtumėte tapęs krepšininkų, būtumėte aktorius. Ar tai kokiu nors būdu padeda krepšinyje ieškoti pražangų?

– Visiškai ne, nenoriu, kad kas nors taip galvotų. Nenoriu, kad taip galvotų teisėjai ar kiti treneriai. Augdamas visada buvau didelis Denzelio Washingtono gerbėjas. Tai žmogus, kuris mane įkvėpė. Žinote, koks jis yra savo filmuose, kokia jo mąstysena, kurią jis turi, kokie jo personažai. Klausiausi kai kurių tinklalaidžių ar interviu su juo. Taigi Denzelis tikriausiai yra mano įžymybė superherojus, jei taip galėčiau pasakyti. Todėl, kai buvau jaunesnis, visada norėjau būti toks kaip Denzelis.

– Provokuodamas pražangas jūs esate tarsi Shai Gilgeous-Alexanderis, siekiate tapti lygos MVP, provokuojate daug pražangų, ar norėtumėte būti lyginamas su juo? Galbūt pakeisti pravardę iš „Kill Roy“ į SGA?

– Jei kas nors nori mane palyginti su SGA, aš tam neprieštarauju. Jis velniškai geras žaidėjas, šiais metais jis gali tapti MVP.

– Ar siekiate lygos MVP titulo, kaip ir jis?

– Be abejo, visiškai. Tai vienas iš mano šių metų tikslų. Žinoma, noriu padėti komandai iškovoti kuo daugiau pergalių. Šiuo metu esame ketvirti savo lygoje. Noriu ir toliau siekti, kad galėtume pakilti į trečiąją vietą ir užimti kuo aukštesnę vietą. Žinau, kad tai sunku, nes atvykau čia šiek tiek vėliau. Bet vis dar manau, kad tai įmanoma. Dabar mes pasiekėme pergalių seriją, tiesiog turime ją tęsti. Praėjusią savaitę iškovojome svarbią pergalę. Akivaizdu, kad tai yra vienas iš mano tikslų. Aš net nežinojau, kad taip gali nutikti, nes maniau, kad atvykau per vėlai. Bet kadangi mano vardas minimas tokiuose pokalbiuose, man tai būtų didžiulis pasiekimas. Ypač po to, ką išgyvenau visus praėjusius metus. MVP laimėjimas pakeistų mano karjeros trajektoriją.

– Kaip minėjote, Jonava dabar turi puikią pergalių seriją, yra pagavusi puikų ritmą. Ar jūs turite puikų tarpusavio ryšį? Kaip jūs sutariate vienas su kitu?

– Pergalės padeda viskam. Kai atvykau čia, mes patyrėme porą pralaimėjimų, reikėjo išlikti kartu. Dabar žaidžiame tik kartą per savaitę, kol balandį viskas suintensyvės. Nenoriu būti juokdarys treniruotėse, bet ir komandos vaikinai jums pasakys, kad į savo darbą žiūriu labai rimtai. Todėl per treniruotes, nesakysiu, kad rėkiu, bet reikalauju, kad vaikinai būtų geresni. Praleidžiu su jais laiką po treniruotės. Prieš treniruotę su jais juokauju. Reikia suprasti, kad mes visi esame kartu.

– Kaip juos skatinate tobulėti? Turbūt naudojate „trashtalk“?

– Reikia žinoti vyrukus. Aš žinau, su kuriais galiu kalbėti taip ir tai juos motyvuos. Kitus vaikinus reikia patraukti į šoną ir tiesiog pasikalbėti su jais. DJ (Brewtonas) yra žmogus, kuris meta man daug iššūkių. Pirma, nes jis yra naujokas, jis talentingas, jis turi daug potencialo. Kartais turiu jam mesti iššūkį, kad jis atiduotų visas jėgas, kad ir ką norėtų nuveikti krepšinio aikštelėje.

– Prieš interviu žmonės uždavinėjo tau klausimus „Instagram“. Vienas iš jų buvo Dominicas Brewtonas. Jis prisijungė ir paklausė, koks jausmas turėti savo komandoje juokingiausią naujoką Europoje?

– D.J. yra personažas. Visada sunku būti amerikiečiu žaidžiant užsienyje, nes esi toli nuo šeimos, bet akivaizdu, kad kai komandoje yra kitų žaidėjų iš Amerikos ir net iš kitų šalių, suprantame, kad esame toli nuo savo šeimų. Tai palengvina viską. D.J., jo istorijos, praeitis, viskas, ką jis patyrė ir kas su juo vyksta, padeda greičiau prabėgti dienoms.

– Antras jo klausimas buvo, kodėl turite tiek daug batų? Ar esi sportbačių mėgėjas?

– Aš visai nesu batelių mėgėjas. DJ iš tikrųjų turi daugiau batų nei aš. Pradėkime nuo to. Bet aš esu didelis Kobe gerbėjas. Kobe visada buvo mano mėgstamiausias žaidėjas nuo pat pirmos dienos, jis ir Penny Hardaway’us. Ir aš visada buvau žmogus, kuris tiesiog mėgsta kolekcionuoti jo kedus. Turiu porą porų jo batų, kuriuos keičiu kartkartėmis. Šiais metais turbūt avėjau keturias ar penkias poras.

– Kokią porą batų dabar norėtumėte turėti?

– Noriu įsigyti Kyrie Irvingo „Anta“ porą. Jo prekės ženklas, kuris šiuo metu yra pakilime. Noriu įsigyti porą tokių batų ir pažiūrėti, kaip galėčiau juos įtraukti. Bet iki tol tiesiog toliau žaisiu su Kobės batais.

– Grįžkime prie Jonavos reikalų ir paskutinės pergalės prieš „7bet-Lietkabelį“. Jūs siautėjote ir po visko buvote emocionalus. Ar galėtumėte plačiau papasakoti, ką išgyvenote per pastaruosius metus, kad kalbėdamas apie tai beveik verkėte?

– Manau, kad praėjusiais metais maždaug tokiu metu sėdėjau Vokietijoje po to, kai buvau atleistas. Ir po metų, turėdamas komandos draugus, kuriuos turiu, ir trenerių štabą, kurį turiu, ir tiesiog visą čia esantį kaimą, kuris priėmė mane išskėstomis rankomis…

– Atsargiau su Jonavos, kaip kaimo, įvardinimu (juokiasi).

– Ne, nenoriu taip sakyti (juokiasi). Jie supranta, ką noriu pasakyti. Nenoriu pasakyti nieko blogo, juos labai myliu, gerbėjai buvo puikūs. Man tai buvo emocionali akimirka, nes tai nerealus jausmas, kai gerbėjai tave apkabina taip, kaip jie apkabino. Ir man, išgyventi tai, ką išgyvenau praėjusiais metais, ir tada eiti į tą akimirką, tiesiog girdint tokią minią, tai leido man tiesiog patirti tą akimirką. Ir tai buvo puiku.

– Pažvelkime į jūsų vaikystę. Gimėte Detroite. Apie Detroitą esu girdėjęs gana keistų dalykų. Pasakykite, ar tikrai ten buvo taip blogai gyventi?

– Tiesą sakant, aš tiesiog gimiau Detroite. Į Merilandą persikėliau praėjus gal porai mėnesių. Taigi gyvenau Merilande, todėl ir matote Anthony Cowaną komentaruose. Aš ir jis iš tikrųjų buvome vaikystės draugai. Žaidėme vienas prieš kitą nuo kokių aštuonerių ar devynerių metų iki pat vidurinės mokyklos. Vidurinėje mokykloje persikėliau į Šiaurės Karoliną, kur dabar gyvenu. Mokiausi „Wake Forest“ mokykloje, kuri yra Šiaurės Karolinoje. Todėl nieko negaliu pasakyti apie Detroitą. Galiu tik papasakoti, koks buvo gyvenimas Merilende ir Šiaurės Karolinoje.

– Bet jūs gimėte ten, nes jūsų tėvas tuo metu žaidė Detroite, tiesa?

– Taip, mano tėvas žaidė Detroito „Pistons“ komandoje.

– Žinau, kad pirmoji sporto šaka jums buvo amerikietiškas futbolas, tiesa? Papasakoite, kas paskatino jus persiorientuoti į krepšinį ir kaip jums sekėsi futbole.

– Buvau neblogas žaidėjas, nemeluosiu. Visada turėjau dideles rankas. Kai tapau vyresnis, ėmiau žaisti daugiau įgūdžių reikalaujančiose pozicijose. Tačiau į krepšinį perėjau dėl savo draugų. Aš nežinojau, kad mano tėvas buvo krepšininkas, kol vieną dieną namuose naršiau po daiktus ir radau NBA kortelę. Net nežinojau, kad mano tėvas žaidė NBA, kol man nebuvo septyneri ar aštuoneri metai. Tada pagalvojau: „Hm, norėčiau mėtyti į krepšį, kaip ir kiti mano draugai.“ Man iš pradžių nelabai sekėsi žaisti krepšinį, nebuvau geras žaidėjas. Tėvas tai pamatė dar ankstyvoje vaikystėje, nuo tada mes daug laiko praleidome sporto salėje ir kiti žmonės padėjo. Bet aš tiesiog jaučiau, kad man lengviau tapti geresniu krepšininku, nes tai darė mano tėvas. Todėl dabar matote mane einantį jo pėdomis.

„Ilgoji pertrauka“: V.Sirvydžio (ne)pagrįsti priekaištai dėl sūnaus, kodėl „Wolves“ nepildo sudėties, kodėl pyksta Thurmanas, ar Rubštavičius pasiruošęs keltis į „Žalgirį“, Petrauskas prie „Neptūno“ vairo ir lažybininkų reklamos likimas klubų pavadinimuose