LKL metų vadybininko titulas – vienareikšmiškai T.Pačėsui (46)

Prie „Lietuvos ryto“ vairo stojęs Tomas Pačėsas į sostinę atvyko su aiškia užduotimi – grąžinti trofėjus ir šlovę iš Kauno į Vilnių.

Alytiškis žinojo, kur keliauja dirbti ir akivaizdu, jog turėjo labai aiškų veiksmų planą, kaip neprotingai sukomplektuotą ir tik puolančią komandą su minimaliomis išlaidomis pertvarkyti taip, jog ji virstų jam priimtinesne gynybine ekipa.

Parduotas Nicolas Laprovittola, kuris buvo praradęs motyvaciją žaisti tik LKL ir buvo labai minkštas gynyboje, kas visiškai netenkinta T.Pačėsą. Solidžią išpirką gavę vilniečiai gavo didesnę veiksmų laisvę.

Į Alytaus „Dzūkiją“ už Adamą Lapetą išsiųstas Julius Jucikas taip pat buvo netinkamas, kadangi tokio plano „centrų“ vilniečiai ir taip turi apsčiai. Tuo tarpu ilgarankis lenkas turi aiškias funkcijas ir jas prieš Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėją Ianą Vougiouką atlieka nepriekaištingai.

Kendrickas Brownas ir Denisas Lukašovas iki šiol atrodo abejotini sprendimai, bet „Lietuvos rytas“ neturėjo iš ko rinktis, kadangi rinkoje tiesiog tokia situacija. Juolab, kad vilniečiai norėjo įsigyti Marcusą Williamsą, kuriam siūlė 20 tūkst. eurų mėnesinį atlygį, tačiau amerikietis atsisakė šio pasiūlymo. Teko rinktis žaidėjus, kurie nori žaisti tik LKL, o tokių nebuvo daug.

T.Pačėso žaidimo dėlionėje niekur netiko Rokas Giedraitis, kuris retai kildavo nuo suolo. Vietoj to, kad tiesiog paskolinti šį žaidėją, buvo susitarta su „Šiauliais“ įvykdyti dar vienus neakivaizdinius mainus.

Jeigu A.Lapetą praradusios „Dzūkijos“ strategas Andrejus Urlepas pyko dėl to, jog išvyko geriausiai besiginantis jo ekipos žaidėjas, tai bent jau dzūkų puolimas dabar atrodo patrauklesnis ir įvairesnis.

Tuo tarpu „Šiauliai“ skaudančia širdimi atidavė Artūrą Jomantą „Lietuvos rytui“, bet kitos išeities nelabai ir turėjo. Pirmiausia dėl to, jog pasiūlymą iš mylimo klubo gavęs puolėjas tikrai norėjo keltis į sostinę. Antra, R.Giedraitis bus puikus pastiprinimas, o sutaupytus pinigus šiauliečiai išleis taip reikalingo atakų organizatoriaus įsigijimui, nes lieka neaišku, kiek dar negalės žaisti Paulius Dambrauskas, o Eividas Mološčiakas nėra tas žaidėjas, kuris galėtų tinkamai rungtyniauti LKL.

Ką „Lietuvos rytui“ duos A.Jomantas? Duos labai daug. Dabar T.Pačėsas prieš Edgarą Ulanovą turi svarbų ginklą, kadangi Gediminas Orelikas, kad ir kaip besistengtų, nėra gynybos žaidėjas. Lengvojo krašto puolėjo pozicijoje galės žaisti ir G.Orelikas, ir Deividas Gailius, kuris būna naudojamas ir kaip atakuojantis gynėjas, kadangi yra pakankamai greitas ir turintis labai taiklią ranką.

Apskritai „Lietuvos ryto“ atsarginių žaidėjų suolelis dabar bus labai ilgas, o žaidėjus lyg ledo ritulyje keičiantis T.Pačėsas dar labiau padidins rotaciją ir turbūt aikštelėje matysime visus 12 krepšininkų.

Sudėtyje „Lietuvos rytas“ turės trylika žaidėjų. Veikiausiai vienam krepšininkui teks palikti sostinę. Realiausia, jog tai padaryti turės Žygimantas Janavičius, kadangi klubas turi du atakų organizatorius ir dar Adą Juškevičių, kuris gali žaisti šioje pozicijoje. Marius Runkauskas taip pat retai pasirodo ant parketo, bet jis turi labai taiklią ranką ir ji gali būti naudingas, todėl vargu, ar klaipėdietis turės keliauti kitur.

T.Pačėsas pasidarbavo iš peties ir už labai mažas išlaidas subūrė tokią komandą, kuri jau laimėjo vieną titulą ir dabar atrodo rimta pretendentė nugalėti ir LKL. Jis „Lietuvos rytui“ davė naudos ir vadybine prasme, kadangi klubo vadovai ne karta buvo kritikuoti dėl vienokių ar kitokių keistų sprendimų. Pačėso patirtis ir strateginis mąstymas buvo tai, ko sostinės ekipai truko ilgus metus.

Jeigu po pralaimėjimų prieš Saratovo „Avtodor“ ar Solnoko „Olaj“ kažkas būtų pasakęs, kad vasario pabaigoje „Lietuvos rytas“ laimės prieš „Žalgirį“ Karaliaus Mindaugo taurę, tas žmogus būtų palaikytas kvailiu. Tačiau T.Pačėso manevrai sukūrė didžiulę intrigą ir drąsiai prognozuojančių žalgiriečių pergalę LKL finale lieka vis mažiau. 

Jeigu vėlyvą pavasarį „Lietuvos rytas“ nuskins aukso žiedus, LKL vadovams apdovanojimų ceremonijoje derėtų įsteigti geriausio vadybininko prizą ir jį atiduoti T.Pačėsui, kuris padirbėjo ūkiškai, bet labai protingai.