Krepšinio sapnas. Dešimtmečio rungtynės: Lietuva („Senoji karta“) – Lietuva („Naujoji karta“) (46)

2012 metų vasarą krepšinio naujienas nušviečianti žiniasklaida mirgėjo buvusių ir dabartinių Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žvaigždžių komentarais ir replikomis, kuri ekipa geresnė – 1992-ųjų „Svajonių komanda“ ar 2012-ųjų JAV olimpinė krepšinio rinktinė. Diskusijos mąstą ir aktualumą iliustravo tai, jog savo požiūrį į keliamą klausimą išsakė net vienas įtakingiausių planetos žmonių, JAV prezidentas, Barackas Obama.

Ne paslaptis, jog ir Lietuvoje nevengiama paspekuliuoti panašios temos kontekste. Beveik nėra abejonių, kad kiekvienas iš trijų milijonų krepšinio ekspertų turi neginčijamą poziciją ir žino, už kurią Lietuvos krepšinio kartą – „senius“ ar „jaunimą“ atiduotų savo balsą. Pabandykite įsivaizduoti, kad Ramūnas Šiškauskas vėl sutiko pasimatuoti žaliai baltą aprangą. Šįkart tik vieną vakarą – dešimtmečio mače tarp Lietuvos „Senosios kartos“ ir Lietuvos „Naujosios kartos“.

Sapnas prasideda...

Po nesiliaujančių ekspertų, aistruolių ir net pačių krepšininkų debatų, nutarta kartą ir visiems laikams užgesinti viešumoje kunkuliuojančias aistras ir išsklaidyti krepšinio kularuose sklindančias kalbas apie vienos ar kitos Lietuvos krepšinio kartos pajėgumą. Tam tikslui pasirinktas pats tinkamiausias ir objektyviausias kelias – dvikova krepšinio aikštelėje.

Nuspręsta, jog rungtynės įvyks Kaune, „Žalgirio“ arenoje, 2013 m. liepos 6 d. (Lietuvos Valstybės dieną). Kiekviena komanda bus sudaryta iš dešimties žaidėjų, vyriausiojo trenerio ir jo asistento.

„Jaunimo“ komandos vairininkas Kęstutis Kemzūra subūrė tokios sudėties rinktinę: Jonas Valančiūnas, Donatas Motiejūnas, Paulius Jankūnas, Linas Kleiza, Jonas Mačiulis, Mindaugas Kuzminskas, Martynas Pocius, Renaldas Seibutis, Martynas Gecevičius ir Mantas Kalnietis. Trenerio padėjėjas – Ramūnas Butautas, kurio vadovaujamai Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinei atstovavo ne vienas iš paminėtų atletų.

Jeigu „Jaunimo“ sąrašas daugiau ar mažiau buvo prognozuojamas, tai jų oponentų sudėtis kėlė žymiai daugiau klaustukų ir intrigos. 2013 metų liepos 6-osios vakarą prieš Kemzūros vadovaujamą jaunosios kartos Lietuvos rinktinę pirmą, ir turbūt paskutinį, kartą į kovą stoti turėjo: Robertas Javtokas, Darjušas Lavrinovičius, Kšyštofas Lavrinovičius, Darius Songaila, Simas Jasaitis, Ramūnas Šiškauskas (po beveik dviejų metų pertraukos sutiko apsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius), Rimantas Kaukėnas, Tomas Delininkaitis, Giedrius Gustas ir Šarūnas Jasikevičius. Ekipos vyriausiasis treneris – Jonas Kazlauskas. Jo padėjėjas – ilgametis bendražygis, „auksinės rinktinės“ vyr. treneris, (party) Antanas Sireika.

Nors dešimtmečio mačas oficialiai buvo vadinamas draugiškomis, labdaros, parodomosiomis rungtynėmis, draugiškumo atmosfera, švelniai tariant, buvo gerokai atvėsusi. Užkulisiuose būsima dvikova buvo vadinama „kas ką“. Jos svarbą tik dar labiau sustiprino gandai, jog R. Šiškauskas paskutinius du mėnesius sportavo beveik kiekvieną dieną, kad tik geriau pasiruoštų būsimam mūšiui. Tas pats Ramūnas profesionaliai krepšinio nežaidė apie du metus, Jasikevičiaus, Kaukėno geriausi laikai irgi jau praeityje, Javtokas ir broliai Lavrinovičiai visą sezoną buvo kamuojami traumų. Todėl, garsiai to niekas nesakė, bet favoritų vaidmenį buvo linkę atiduoti „jaunikliams“. Bukmekerių prognozės ir skaičiai sėkmę taip pat pranašavo J. Valančiūnui ir kompanijai.

Nepaisant to, kad iki krepšinio trilerio buvo likusi daugiau nei valanda, beveik tuščioje arenoje pasirodė D. Songaila, R. Šiškauskas ir Š. Jasikevičius. Sidnėjaus olimpinės bronzos laimėtojai ir 2003 metų Europos čempionai atrodė kaip niekad susikaupę. Nesigirdėjo „bajerių“ ar juoko, o tik kamuolių skrodžiamo tinklelio garsas. Atlikę po daug metimų iš įvairiausių padėčių, sportininkai tyliai patraukė rūbinės link.

Ažiotažas buvo milžiniškas, o įtampos kvapas buvo jaučiams kiekviename kvadratiniame centimetre. Tik R. Kaukėnas atrodė atsipalaidavęs ir ramus. Rimas įžengė į rūbinę, prisėdo šalia savo seno gero bičiulio K. Lavrinovičiaus ir ramiu tonu pradėjo dėstyti, kas brolio laukia aikštelėje.

„Jonas nusiteikęs labai agresyviai ir tik galvoja, kaip per tave įdėti. Šiaip jis su Kleiza surengė lažybas. Kas pirmas „įkala“ per tave du kartus, tas laimi“, – kalbėjo R.Kaukėnas. Niekas nepradėjo juoktis. Visi atrodo suprato, kokios tai bus rungtynės.

Abiejuose persirengimo kambariuose nuskambėjo po „Mes už Lietuvą“ ir dvi šiuo metu geriausių Lietuvos krepšininkų dešimtys, lydimos griausmingų ovacijų ir prožektorių spindesio, išsirikiavo ant „Žalgirio“ arenos parketo.

21.00 salės pranešėjęs paskelbė, jog skambės Lietuvos nacionalinis himnas ir beveik 16 tūkstančių žiūrovų prisijungė prie puikios tradicijos, kai visame pasaulyje, liepos 6-ąją, Lietuvos piliečiai giedą „Tautišką giesmę“. Paskutiniai apšilimo akordai, teisėjo švilpukas, kad liko trys minutės ir nenumaldomas laukimo jausmas.

Starto sudėtys paslaptyje liko iki pat rungtynių pradžios. K. Kemzūra į aikštelę išleido keturis Pasaulio čempionato prizininkus. Kraštuose – P. Jankūnas ir L. Kleiza, gynėjai – R. Seibutis ir M. Kalnietis, o centre, Europos krepšinio deimantas ir Lietuvos viltis – J. Valančiūnas. Panašiai pasielgė ir J. Kazlauskas. Treneris liepė nusirengti trims Europos čempionams: kraštuose – D. Songaila ir R. Šiškauskas, įžaidėjo vaidmenyje – Š. Jasikevičius, centre – R. Javtokas, o garbingą ir tituluotą kompaniją užbaigė R. Kaukėnas.

Vyriausiasis rungtynių arbitras mestelėjo kamuolį į viršų, J. Valančiūnas jį pamušė M. Kalniečiui, prie kurio iš karto prisistatė Š. Jasikevičius. R. Šiškauskas ėmėsi Kleizos globos, R. Javtokui teko užduotis sustabdyti jaunąją žvaigždę – J. Valančiūną, R. Kaukėnas nuo pat pirmų akimirkų įsikibo į R. Seibučio marškinėlius, o D. Songaila pečius surėmė su P. Jankūnu.

Nuaidėjus antro kėlinuko sirenai 49:38 pirmavo „Jaunimas“. Rūbinėje kalbėti ruošėsi Š. Jasikevičius, kuris buvo neabejotinas komandos, kuri prieš dešimtmetį užkariavo Europą, generolas. Nors Šarui jau 37-eri, tačiau jis vis dar vadas.

„Pažiūrėkit į skaičius švieslentėje ir pagalvokit. Žinoma, galime žaisti kaip eilinį „Visų žvaigždžių“ mačą. Galbūt pralaimėsime, gal laimėsime. Išsiskirstysime kas sau. Žiūrovams, greičiausiai, bet kokiu atveju patiks, bet man ne. Negaliu kalbėti už visus, bet aš tikrai noriu nugalėti. Ypač tas jausmas sustiprėjo, kai Mačiulis ir Pocius įdėjo per mus. Jeigu tai karas, preadėkime jį“ – neieškodamas žodžių rėžė Šaras.

Po akimirkos savo žodį tarė J. Kazlauskas: „Apsidairykite ir pažvelkite, kas sėdi šiame kambaryje. Čia vyrai, kurie yra Lietuvos krepšinio legendos, istorija. Mūsų varžovai greiti, turi daug energijos, šoklūs. Bet kiek iš jų patyrė tai, ką esate jautę ir matę jūs?“.

„Jaunimo“ persirengimo kambaryje vyravo visiškai skirtingos nuotaikos. Girdėjosi džiaugsmingi šūksniai, „mėtomi“ juokeliai, jautėsi lengvas atsipalaidavimas, tačiau K. Kemzūra dar neplojo. Treneris buvo patenkintas tempu, kurį palaikė komanda, bet suvokė, kad pabaiga dar toli. Priešininkų ekipa buvo pranašesnė savo patirtimi. M. Kalnietis, P. Jankūnas, L. Kleiza žinojo ir mokėjo, kaip žaisti lemiamomis akimirkomis, tačiau nei D. Motiejūnas, nei tas pats J. Valančiūnas ar M. Kuzminskas neturėjo to čempioniško patyrimo, kuo ne kartą gyveno Š. Jasikevičius, R. Šiškauskas, D. Songaila, R. Javtokas ar broliai.

Antrą rungtynių pusę J. Kazlauskas pradėjo tokiu penketu: R. Javtokas, D. Lavrinovičius, S. Jasaitis, R. Kaukėnas ir G. Gustas. „Senių“ komanda viso trečio kėlinio metu stengėsi, kuo aktyviau spausti varžovus visoje aikštelėje. Tai padėjo perimti penkis kamuolius, kai galiausiai ketvirtis baigėsi esant rezultatui 62:60, „jauniklių“ naudai.

Lemiamą atkarpą K. Kemzūra pradėjo dviem „bokštais“ – J. Valančiūnu ir D. Motiejūnu. Tokiu būdu siekdamas pranašumo baudos aikštelėje. Jonas buvo sunkiai sustabdomas. Po puikaus M. Kalniečio perdavimo sugrūdo kamuolį per Darjušo rankas, o jau kitoje atakoje „išrašė“ bloką R. Kaukėnui. D. Motiejūnas smaginosi dėjimu iš viršaus, už nugaros palikdamas kluptelėjusį D. Songailą.

„Dariau, nenusileisk, parodyk, ką tu gali“ – nuo atsarginių suolelio riktelėjo A. Sireika.

„Veteranai“ nuskubėjo į ataką ir po puikaus „du prieš du“ su Š. Jasikevičium, D. Songailos sąskaitoje du taškai plius baudos metimas. Vėliau sekė R. Šiškausko ir S. Jasaičio tritaškės „bombos“. Prieš paskutinę komercinę minutės pertraukėlę rezultatas stojo į praktiškai startines pozicijas – 74:73 vis dar priekyje „Jaunimas“.

Su kiekviena sekunde rungtynių įtampa tik augo, todėl visi prieš mačą komandų turėti pliusai ir minusai nieko nebereiškė. Dvikova artėjo prie baigties, kuomet viską lemti galėjo vienas momentas. 82:82, tokie skaičiai vis garsiau „trimitavo“ apie artėjančią renginio ir reginio kulminaciją. „Jaunimo“ komandos atakų organizatorius M. Kalnietis pradėjo galbūt paskutinę savo ekipos ataką. Kamuolys buvo „įvestas“ J. Valančiūnui. Po poros klaidinančių judesių R. Javtokas pakibo ore, o D. Songailos bandymas uždengti J. Valančiūną pavėluotas. 84:82 priekyje K. Kemzūros auklėtiniai. Lemiamos atakos privilegija „vilkų“ rankose ir J. Kazlauskas paprašė paskutinės minutinės pauzės. Žaisti liko 15 sekundžių.

K. Kemzūra viską įsivaizdavo taip: kamuolį priims Š. Jasikevičius, varinės jį iki tam tikro momento. Tada R. Šiskauskas, komandos draugų padedamas, bandys išsilaisvinti ir gauti perdavimą iš Šaro. Atsakingiausią akimirką strategas į aukštelę išleido M. Kalnietį, M. Pocių, J. Mačiulį, L. Kleizą ir J. Valančiūną.

„Jei jie statys užtvaras, praktiškai kiekvienas galės dengti Šiškauską“ – K.Kemzūrai patarė R. Butautas.

J.Kazlauskas pasirinko Š. Jasikevičių, T. Delininkaitį, R. Šiskauską, S. Jasaitį ir K. Lavrinovičių – visus, galinčius pataikyti.

Beveik viskas klostėsi pagal scenarijų, kurį numatė K. Kemzūra. Š. Jasikevičius pasiėmė kamuolį ir pradėjo jį driblinguoti. Kai žaisti liko 10 sekundžių, R. Šiskauskas pamėgino pabėgti nuo jį dengusio žaidėjo, tačiau J. Mačiulis į „Baltų Pipeną“ buvo įsikibęs tikrąja ta žodžio prasme. R. Šiškauskas nusivedė J. Mačiulį į aikštės kampą, o Ramūnui į pagalbą ėjęs Lavrinovičius bėgtelėjo link baudos ir liko praktiškai laisvas. Kitoje aikštelės pusėje T. Delininkaitis atsitraukė į pusiau kraštą už tritaškio linijos. Jo „angelas sargas“ M. Pocius šoktelėjo link „brolio“, bet akimis dar sekė ir R. Šiškauską. „O ne, tai bus Tomas!“ – suriko K. Kemzūra, sunerdamas rankas už galvos.

Žinoma! Šaras visiškai nebekreipė dėmesio į R. Šiškauską. Akimirksniu permetė kamuolį T. Delininkaičiui. Pastarasis, likus 4 sekundėms, dar padarė pora žingsnelių į dešinę, arčiau savo mėgiamo taško, ir...metimas...tinklelis...sirena. „Seniai“ 85:84 „Jaunimas“.

Š. Jasikevičius žaibo greičiu prisistatė prie rungtynių didvyrio. Netrukus prie jo prisijungė ir kiti komandos nariai.

J. Valančiūnas, D. Motiejūnas, M. Kuzminskas – Lietuvos krepšinio ateities žvaigždės sėdėjo ir bandė nuspėti, ar bus tokia diena, kuomet jie galės jausti tai, kokias emocijas dabar išgyveno Šaras, R. Šiškauskas ar R. Kaukėnas.

Į aikštelės vidurį žengė Arvydas Sabonis. „Luktelkit truputį, aš dar turiu jums šį tą“ – šūktelėjo Lietuvos krepšinio legenda.

Šaras perdavė Lietuvos trispalvę Valančiūnui ir pasakė:

„Paimk tai į Liublianą ir sugrįžk su tokiu rezultatu, kaip prieš 10 metų iš Stokholmo grįžau aš.“

„Palauk minutėlę, Sabai“ – šypsodamasis tarė Š. Jasikevičius.

„Čia su broliais šnektelėjom ir...aplošėm jaunimėlį šiandien, tai gal jiems reiktų daugiau pamokų...“

Sapno pabaiga.

„Ilgoji pertrauka“: Gedvilo pagalbos nepriėmęs Javtokas, „Wolves“ projekto ambicijos, išsikreipęs krepšinis, geriausias visų laikų LKL treneris, „Ryto“ sirgalių konfliktas su apsauga ir kas taps 10-a LKL ekipa