Krepšininko dienoraštis: daugiatūkstantinės skolos, kurios dengiamos pažadais (57)

Į Krepsinis.net redakciją penktadienį kreipėsi vienos Vilniaus krepšinio komandos žaidėjo draugė, kuri neapsikentusi su esame padėtimi nusprendė ją paviešinti. Rašinyje pasakojama, kaip profesionalios ekipos vadovai ilgą laiką savo žaidėjams nemoka atlyginimų ir šie priversti ieškoti išeities, kaip išgyventi.

"Šią savaitę po darbo dienos grįžusi namo spėjau „ant pabaigos“ naujos Marijono vedamos laidos. Temos pavadinimo nepamenu, bet esmė daugiau mažiau buvo tokia – „Lietuvoje finansuojamas tik krepšinis, visi kiti sportai tenkinasi likučiais po krepšinio pietų“. Na ir liejosi aistros iš nuskriaustųjų lengvaatlečių pusės. Krepšinio atstovai atkakliai gynėsi. Galiu pasakyti taip: pirmieji situacijos iš tikrųjų nė velnio nežino, antrieji – dalį jos nutyli. Pati laidos pavadinimą pakoreguočiau. Skambėtų panašiai „Lietuvos sporte gyvena dvi krepšinio komandos, visos kitos ir likęs sportas tenkinasi trupiniais“. Beldžiasi mintis, kad kalbantieji apie krepšinį apskritai, iš tiesų omenyje turi tik tas dvi stipriausias komandas. Bet kalba apie krepšinį apskritai. Gerbiama Lietuvos olimpinė čempionė taip pat užtikrintai pasakojo, kokius solidžius atlyginimus gauna eilinio krepšinio klubelio sportininkai, lyginant su varganomis lengvaatlečių stipendijomis. Bet ką ji gali žinoti apie tų eilinių krepšininkų gaunamus atlyginimus? Manau apsiriboja nuogirdomis ar bent nuojauta kaip turėtų būti. Deja, situacija nėra tokia, kokios jos norėtųsi.. Iš kur apie šios sporto šakos finansines subtilybes žinau aš? Na, tenka su tuo susidurti gana artimai. Ypač kai prireikia pasukti galvą kaip apmokėti sąskaitas ir tiesiog pragyventi. Aš pati atlyginimu nesiskundžiu, bet jo vieno dviems tikrai mažoka. Kas tas antrasis, be manęs? Taigi tas eilinio klubelio, kuriame moka solidžias algas, sportininkas. Beje, šis klubas yra sostinės. Intrigai. Mano artimas sportininkas skaičiuoja keliasdešimtūkstantines skolas. Oho, dažnas pasakytų. Ohoho atsakyčiau. Priverstinis taupymas. Bet ar šie nusistebėję pagalvojo, kaip tas taupymas vyko ir, beje, vis dar vyksta? Vyksta liūdnai. Žmogus kantriai ir sąžiningai treniruojasi kasdien, atiduoda visą save varžybose.. už ką? Na taip, asmeninis tobulėjimas. Bet koks gali būti tobulėjimas, kai pilvas tuščias? Neperdedu, labai sparčiai situacija juda link to... Kad ir kokių profesionalaus sporto lūkesčių šie žmonės turėtų, pirmiausia jie yra žmonės, kuriems reikia gyventi, pagal galiojančias taisykles. Gyvenimo priemonė – pinigai. Paprasta.

Taigi kodėl gi nėra tų pinigų? Ką veikia klubo vadovai, kurie turėtų užtikrinti žaidėjų gerbūvį, tuo pačiu vykdydami įsipareigojimus pagal sporto veiklos sutartis, sudarytas su kiekvienu klubo krepšininku. Įdomu ir man. Mėginant interpretuoti situaciją ir žinant šiokių tokių minimo klubo subtilybių, aiškiausiai susidėlioja tokia vizija: klubo vadovai praeityje turėję naudingų pažinčių, turėjo ir „kanalų“ finansavimui „pramušti“.

P.S. tiems kas nežino iš ko finansuojami krepšinio klubai, skubu informuoti – iš rėmėjų. Taigi, nenukrypstant nuo pagrindinės temos, natūralu, kad tokios pažintys ilgainiui siaurėjo, kol „turtingų draugų“ galinčių pašefuoti, neliko. Neliko ir tų, kurie patys pasisiūlo duoti litą kitą už logotipą ant marškinėlių. Pasimetimas. Klubo vadovai papuola į ne komforto zoną ir joje užsišaldo. Nežino ką daryti, tai nedaro nieko. Nes nežino ką. Bet kalba, žada... Apie pažadus galėtų būti atskiras straipsnis, kuris dvelktų tikra komedija, bet šį tą galima paminėti ir dabar. Žaidėjams alkstant jau kelintą mėnesį, vadovai dievagojasi, kad ieško finansavimo ir kad jį surado. Valio. Suradę finansavimą sako, kad reikia sutvarkyti keletą smulkių reikalų ir jau visiems bus galima išmokėti skolas. Tie reikalai apsiriboja sutarčių pasirašymais. Sutarčių su rėmėjais. Sutartis pasirašinėja mėnesį. Tą mėnesį barsto pažadus, kad jau kitą pirmadienį tai jau tikrai tikrai... Atėjo koks ketvirtas pirmadienis ir paaiškėjo, kad sutartį reikia perrašyti. Na, absurdo komedija, o kai kam ir asmeninė, bei šeimos tragedija. Pažadais sotus nebūsi. Duok dieve dar nebūtum jaunas tėtis, atsakingas už mažiausiai dar du valgančius. Taigi, pavyzdys atskleidžia kaip yra dirbama klubo vadovybės ir koks yra požiūris į savo žaidėjus. Taip trumpai ir tiksliai tariant tai yra durninimas. Vadovai akivaizdžiai neketina sukti galvų dėl kažkokių tai atlyginimų, o gal nesugeba nieko daugiau, kaip tik paimti numestą kaulą? Tokiu atveju galėtų įdarbinti profesionalų, kurie pritrauktų rėmėjų, populiarintų klubą. Ar bent galėtų nesišaipyti iš žaidėjų guosdami, kad pastarieji dar užsidirbs, ateityje. Na, lengvaatlečiai ir kiti, vis dar jaučiatės skriaudžiami?"

„Ilgoji pertrauka“: visų „Ryto“ žaidėjų atlyginimai – nustebinęs brangiausias krepšininkas, geras sandoris su „Neptūnu“, kam permokama, o kieno kontraktai – geriausi