K.Langfordas: apie žaidimą Kaune, juokingiausią komandos draugą ir santykius su R.Kurtinaičiu (7) specialiai Krepsinis.net iš Kazanės

Po ilgo žiemos sąstingio Kazanėje jau po truputį juntamas pavasario kvapas. „Unics“ žaidėjai vienas po kito lipa į autobusą, nuvešiantį krepšininkus į oro uostą. Iš ten – dvejų rungtynių svečiuose laukianti išvyka.

Šalia dviejų barzdotų krepšininkų, Kazanės gatvėse beveik visada supainiojamų Kostos Kaimakoglu ir Artūro Milaknio, atsipalaidavęs atrodo vietos sirgalių dievukas Keithas Langfordas nepaleidžia telefono iš rankų: „Čia mano ryšys ir su Teksase gyvenančiais artimaisiais, ir Europoje žaidžiančiais kolegomis.“

Garbės plačiau pabendrauti su šio straipsnio herojumi turėjau vakar. Mėgstamiausioje Keitho kepsninėje, pavadinimu „Rodeo“, Kazanės miesto centre. Geras maistas, neblogas aptarnavimas, gal kiek per plepus įstaigos savininkas.

– Atleisk, kad vėluoju. – šiek tiek vėliau nei sutarta pasirodo K.Langfordas.

– Jokių problemų, mes čia su restorano savininku apie kaljanus kalbėjom.

– Turėjau apsikirpti. Šiek tiek pasitrumpinau „mohawk“ (krepšininko mėgstama šukuosena).

– Tau tinka.

Prieš vakarienę mintyse susidariau temų sąrašą, kurias paliesime pokalbio metu. Bus ir apie Kurtinaitį, ir apie „Žalgirio“ areną… Nes lietuviams patiks skaityti, o Krepsinis.net redaktorius galės įdėti skambią antraštę. Bet tos dienos, o gal ir mėnesio įvykis buvo paskutiniosios Kobe Bryanto karjeros rungtynės.

– Ar kėleisi anksčiau stebėti Kobės rungtynių? – paklausiau.

– Ne, bet esu jo fanas. Visą laiką sekiau Kobes karjerą. Neįtikėtina.

– Artūras, negavęs 21-ojo numerio marškinėlių „Unics“ klube, pasirinko 24-ąjį būtent dėl Bryanto!

– Rimtai? Nežinojau… Pačios įsimintiniausios mano gyvai matytos krepšinio rungtynės buvo „Wizards“ prieš „Lakers“, kai dar Michaelas Jordanas žaidė. Buvau „Staples Center“ arenoje!

– Skamba kaip sapnas… O kas, tavo nuomone, šiemet laimės NBA?

– „Golden State Warriors“. Man labai patinka LeBronas ir norėčiau pamatyti jį laimintį su gimtosios valstijos klubu, bet, manau, kad „Warriors“ neturės didelės konkurencijos.

– Kalbant apie žvaigždes, tu ir pats Europoje susikūrei savo vardą. Kodėl toks stiprus vienas prieš vieną krepšininkas niekada nevilkėjo „Real“, „Barcelona“ ar CSKA marškinėlių? Nesakau, kad „Maccabi“ yra maža organizacija…

– Nėra vienos priežasties. Kai kuriems treneriams galbūt nepatiko mano žaidimo stilius. Norėjau žaisti ten, kur galėčiau geriausiai reprezentuoti save ir atnešti daugiausiai naudos komandai būdamas savimi. Buvo susidomėjimas ir iš tikrai didelių komandų, tačiau ne visada sutapo mūsų finansiniai interesai.

– Labai svarbus kriterijus.

– Žinoma.

– Teko skaityti, kad jau sudarei sutartį su „Maccabi“ kitiems metams. Ar gali ką nors pasakyti apie tai?

– Ne, tai netiesa. Būtų nelogiška sudaryti kontraktą kovo mėnesį, kai didžiausias veiksmas laisvų agentų rinkoje vyksta vasarą. Išklausysiu pasiūlymus ir priimsiu geriausią sprendimą. Dar tikrai nesu nieko pasirašęs.

– O kaip jautiesi Rusijoje? Ji tikrai skiriasi nuo gimtojo Teksaso.

– Tikrai! Bet negaliu skųstis. Europoje žaidžiu 9 metus, buvau įvairiose situacijose. Be to, jau seniai išmokau pasirūpinti savimi. Būdamas 17 metų palikau namus ir išvykau į Kanzaso universitetą. Viskas gerai.

– Ir „Unics“ klube?

– Ką tikiesi, kad pasakysiu? (Juokiasi)

– Na, papasakosi apie rusiško krepšinio subtilybes. Apie santykius su prezidentu.

– Daugiau mažiau viskas gerai. Yra tam tikrų niuansų. Bet mano darbas yra žaisti, o jie turi už tai mokėti. Kol kas ši sistema veikia.

Praėjusią vasarą K. Langfordas atmetė Stambulo „Anadolu Efes“ klubo pasiūlymą ir pasirinko Rusijos taigą. Dėl didesnio atlyginimo, tikėta. Nors Turkijos komanda nuolatos žaidžia Eurolygoje, galimai vienas iš faktorių priimant sprendimą buvo ir trenerio persona: Jevgenijus Pašutinas Keithui nutraukus derinį ir priėmus sprendimą ataką užbaigti pačiam nepasakys nė pusės žodžio, kai Dušanas Ivkovičius greičiausiai krepšininką pasiųstų į suolo galą. Serbiškai. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

– Papasakok apie Jameso White’o prakeiksmą.

– Apie ką? Ai, žinau, apie ką kalbi. Jamesas White’as ko gero yra pats juokingiausias vaikinas, su kuriuo man yra tekę žaisti. Jo bėda ta, kad jis per anksti apsidžiaugia dėl ko nors ir apie tai paskelbia visam pasauliui. Pavyzdžiui, pernai mums reikėjo, kad Sasario „Dinamo“ klubas nugalėtų „Žalgirį“ paskutinėse grupės rungtynėse. Aš pasakiau: einu į autobusą, neseksiu rezultato, pasakykite man, kai viskas baigsis. Po kurio laiko Jamesas beldžia į langą: „Žmogau, liko 2 minutės, „Žalgiris“ atsilieka 8 taškais!“. Būtum matęs jo veidą! Ir tikriausiai pameni, kaip tos rungtynės baigėsi? Tai va, reikalas tame, kad Jamesas taip nusivylęs yra ne vieną kartą.

– Ne kartą esi žaidęs Lietuvoje? Kokie įspūdžiai?

– „Žalgirio arenoje“ tikrai smagu rungtyniauti. Pilna salė, kur sirgaliai labai emocingi. Tada ir pats visai kitaip nusiteiki ir užsivedi rungtynėms. Tai labai primena mano dienas su Kanzaso „Jayhawks“ (NCAA). Krepšinio kultūra, tvyranti atmosfera… Vienas malonumas žaisti. Dar man patinka žaisti Belgrade.

– Iki šiol su A.Milakniu susitikdavote aikštėje kaip varžovai, o dabar esate komandos draugai.

– Taip, puikus vaikinas. Vienas geriausių snaiperių Europoje. „Chimki“ klube žaidžiau ir su Pauliumi Jankūnu bei Robertu Javtoku. Apskritai, Lietuvos krepšininkai pasižymi įvairiapusiškumu. Turite puikią mokyklą. Nė kiek nenustebau, kai vasarą Lietuvos rinktinė pateko į finalą ir kvalifikavosi olimpinėms žaidynėms.

– „Chimki“ klube buvo ir dar vienas lietuviškas vardas.

– O, taip, žinoma, Rimas Kurtinaitis (Šypsosi).

– Kas tarp jūsų nutiko?

– Jis į klubą atvyko su didelėmis ambicijomis. Man buvo 26-eri ar 27-eri metai. Irgi buvau kupinas ryžto, puikios fizinės formos. Rimas pasakė, kad galėčiau būti geras žaidėjas, jeigu žaisčiau pagal jo sistemą. Tačiau įsilieti nepavyko, atsirado trintis. Dėl kai kurių dalykų teisus buvo jis, dėl kai kurių – aš.

– Šiemet būtent prieš „Chimki“ sužaidei geriausias sezono rungtynes. Ar tai tavo jausmų R. Kurtinaičiui įtaka?

– Ir taip, ir ne. Mes turime istoriją, todėl nusiteikti nebuvo sunku. Vis dėlto lygiai taip noriu laimėti prieš visas dideles komandas, nesvarbu, kas jas treniruoja. Ar nenustebau, kad varžovai nedvigubino gynybos prieš mane? Ne. Tikriausiai treneris manė, kad tokie žaidėjai, kokius turi „Chimki“ klubas, turi apsiginti vienas prieš vieną.

– Keithai, kaip nori, kad žmonės tave atsimintų? Ir ką prieš tai dar norėtum pasiekti?

– Geras klausimas… Tikiuosi, kad mano žaidimui bus jaučiama pagarba. Fanai prisimins krepšininką, kurį buvo smagu stebėti, o varžovai – žaidėją, prieš kurį reikėjo atiduoti visas jėgas. Ir po tiek praleistų metų Europoje… Labai norėčiau laimėti Eurolygą.

Vienas Keitho komandos draugas pasakė: „Jo talentas yra išskirtinis. Dėl kūno valdymo, gebėjimo susikurti progą patogiam metimui, sumanumo, Langfordas galėjo kibirais išsinešti eilę Eurolygos rekordų. Galbūt jam tiesiog to nereikėjo?“

Šiandien 32 metų vyrukas, kuris privačiame pokalbyje nė iš tolo neprimena arogantiškos žvaigždės, mįslingai užsimena, kad naujas kontraktas gali būti ir paskutinis jo karjeroje: „Kūnas siunčia signalus, labai pasiilgstu namų.“ Žodžiai krepšininko, šį sezoną jau penkis kartus pelniusio daugiau nei 30 taškų.

Talentingas. Racionalus. Turintis savitą požiūrį, bet aukščiausio lygio profesionalumo jausmą, Keitas Langfordas dar porą metų kels baimę savo varžovams, o sirgaliai mėgausis jo sugebėjimu iš situacijos išeiti nugalėtoju.

„Ilgoji pertrauka“: visų „Ryto“ žaidėjų atlyginimai – nustebinęs brangiausias krepšininkas, geras sandoris su „Neptūnu“, kam permokama, o kieno kontraktai – geriausi