Justiniškės: čia gimė brolių Lavrinovičių krepšinis (5)

Vieni geriausių Lietuvos krepšininkų broliai Kšyštofas ir Darjušas Lavrinovičiai nepamiršta gimtųjų namų Justiniškėse. Čia jie atrado savo pašaukimą – krepšinį, čia ligi šiol gyvena jų tėvai.

– Kaip apsigyvenote Justiniškėse? Kodėl jūsų tėvai nusprendė persikelti ten? – paklausėme šiuo metu Kauno „Žalgiryje“ žaidžiančio ir trumpam į Vilnių grįžusio Darjušo.

– Kai mums buvo po trejus metukus, tėvai nusipirko Justiniškėse trijų kambarių butą. Persikėlėme ten beveik iš Vilniaus centro, nes prieš tai gyvenome ties Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryža, kur buvo kino teatras „Tėvynė“, o dabar klubas „Niujorkas“. Kai atvažiavome į Justiniškes, ir prasidėjo mūsų gyvenimas.

Šalia namų augo obelys, vyšnios, karvės ganėsi, stovėjo mediniai namukai. Mes eidavome skinti obuolių. Būdavo labai smagu landžioti po statybvietes, žaisti karą su mediniais šautuvais.

– Kaip ir visi vaikai, ėjote į darželį, vėliau į mokyklą?

– Taip. Tėvai norėjo, kad eitume į lenkų arba lietuvių darželį, tačiau kadangi arčiausiai namų buvo rusiškas, patekome į jį. Mokyklą taip pat baigėme rusų, tada tai buvo 52-oji vidurinė mokykla.

Nueiti iki darželio užtrukdavo vieną minutę, mokykla taip pat buvo šalia – tereikėjo pereiti per gatvę.

– O meilė krepšiniui? Ar ji taip pat gimė Justiniškėse?

– Visi draugai buvo iš Justiniškių. Tie patys chuliganai. Kaip ir paprasti vaikai, kieme žaidėme viską. Futbolą, krepšinį, per gumytę šokinėjom, klases žaidėme, piešėme ant plytelių. Svarbiausia buvo būti lauke.

Krepšinio iš pradžių žaisti nebuvo kur. Asfaltuota aikštelė buvo nuo pat pradžių, bet joje žaisdavo tinklinį, o jau vėliau, pamačius, koks populiarus krepšinis, atsirado krepšinio žiedai. Tada mums buvo 12–13 metų.

Iki tol lankėme ir baseiną, ir karatė, tačiau kai mums buvo 12–13 metų, pamatėme, kad gerokai skiriamės nuo bendraamžių ūgiu. Laikraštyje perskaitėme reklaminį skelbimą, kad renkami vaikai į Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklos treniruotes. Mes su broliu nusprendėme, kad metas pasukti šiuo keliu.

– Būdami 16-os, 1996 m., palikote gimtąjį rajoną. Ar jis pasikeitė per tuos metus, kai namo sugrįždavote lyg į svečius?

– Kai gyvenau ten, atrodė, kad niekas nesikeičia. Na gal tik daugiau namų atsiranda. Tačiau dabar, kai pastaruosius dešimt metų dažnai žaisdavau užsienyje, o į Justiniškes grįždavau tik vasarą, ėmiau labiau pastebėti, kaip keičiasi rajonas. Vietos kasmet vis mažiau, medžiai, kurie, atrodo, dar neseniai buvo pasodinti, dabar jau dideli, išsikeroję, visur žaluma. Vis daugiau daugiabučių.

– Ar nebuvo minčių išsivežti tėvus, pasiūlyti jiems apsigyventi kitame rajone, mieste?

– Siūlėme tėvams keltis kur nors kitur, kur lengviau būtų gyventi, patogiau. Tačiau jie atsisako. Sako – mums čia geriau. Ir iš tikrųjų Rygos gatvėje, kur mes gyvename, daug žalumos, medžių. Jie ir pripratę. Kaimynai, pažįstami, draugai ten gyvena.

– O kaip pasitinka kaimynai jus, kai grįžtate į Justiniškes?

– Atpažįsta kaimynai, vaikai. Yra mūsų draugų, pažįstamų vaikų. Atbėga ir pasisveikina, dar autografo paprašo.

– Kurios vietos Justiniškėse jūsų mėgstamiausios? Kur būtinai užsukate sugrįžęs?

– Nuo vaikystės mėgstamiausios vietos Justiniškėse buvo tos, kur susiburdavo daugiau žmonių. Sporto aikštelės, stadionas. Vietos, kur galima sportuoti, krosą nubėgti, pamėtyti kamuolį. Tai buvo mėgstamiausios susitikimų vietos.

Kai dabar sugrįžtu dabar, mane visą laiką užplūsta prisiminimai. Mėgstu pasivaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, užsukti į tą pačią aikštelę, kur sėdėdavom, bendraudavom, kur būdami paaugliai ir alaus išgerdavom, ir su merginom susipažindavom. Įdomu sugrįžti pažiūrėti, kaip tos vietos pasikeitė.